Seimas pagaliau priėmė vartojimo kreditų, populiariai vadinamų greitaisiais kreditais, įstatymą. Ilgai dirbta, išnagrinėta daugybė pasiūlymų – išleista nežinia kiek mokesčių mokėtojų pinigų, tačiau šio darbo rezultatas – šiurpus ir apgailėtinas dokumentas. Greitieji kreditai dažniausiai yra finansinis lupikavimas naudojantis žmonių impulsyvumu, finansiniu neraštingumu ar tuo, kad jie pateko į bėdą. Priėmus tokį įstatymą, Lietuvoje lupikavimas bus ginamas įstatymo. Skaityti toliau →

Praėjusią savaitę Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) surengė konferenciją “Veiksmingi krizės įveikimo receptai”. Joje buvo aptariami įvairių šalių, taip pat ir Lietuvos, vyriausybių veiksmai įveikiant krizę ir prieš jai prasidedant. Šio instituto atstovai dažnai – ir neretai pagrįstai – kritikuoja dabartinės ir ankstesniųjų vyriausybių sprendimus, prisidėjusius prie krizės, tačiau kažkodėl beveik nieko nekalba apie komercinių bankų ir juos prižiūrinčio Lietuvos banko vaidmenį sukeliant šią krizę ir kovojant su jos padariniais. Skaityti toliau →

1. Ar tai, kad 2009m. pradžioje nebuvo sudaryta 15-20 milijardų litų dydžio paskolos ir konsultacijų sutartis su TVF nėra esminė šios vyriausybės klaida? Mažesnės palūkanos, spartesnis nebūtinų išlaidų mažinimas ir greitesnė viešojo sektoriaus pertvarka, konsultuojantis su TVF ekspertais, būtų leidę jau šiais metais papildomai sutaupyti ne mažiau kaip  pusantro milijardo litų.

2. Ar priekaištavimas piliečiams dėl kontrabandos toleravimo nėra politinės atsakomybės vengimas ir tuo pačiu savo bejėgiškumo pripažinimas? Nejaugi premjerui nepriimtina nuostata, kad būtent vadžios priedermė yra priimti optimalius ir subalansuotus mokestinius ir kitus sprendimus, bei užtikrinti, kad jie būtų įgyvendinami, t.y., kad vieni piliečiai,  nemokėdami mokesčių, nevogtų iš kitų.

3. Ar premjeras supranta, kad mokesčių  didinimas ir naujų įvedimas šiuo metu, neišsėmus realių  kovos su šešėline ekonomika ir ekonomikos skatinimo galimybių  būtų amoralus ir politiškai pačiai vyriausybei pražūtingas žingsnis, kuris dar labiau skurdintų varganai gyvenančius piliečius, mažintų šalies verslo konkurencingumą ir didintų šešėlinės ekonomikos veikėjų paskatas?

4. Ar premjeras pripažįsta, kad bent pusės šešėlinės ekonomikos legalizavimas arba užkardymas leistų reikšmingai – keliais milijardais litų – sumažinti valstybės biudžeto deficitą ir kad baimė su ja kovoti yra susijusi su siekiu išvengti dar vieno Seimo langų daužymo ar kitokių turgaus vaikinų “akcijų”? O gal tai pernelyg sudėtingas ir neįveikimas uždavinys šiai vyriausybei?

5. Ar pritariama nuomonei, kad būsto renovavimo programa patyrė visišką fiasko, nors ji galėjo būti esminė ekonomikos skatinimo ir nedarbo mažinimo priemonė  ir kad tai yra vien šios vyriausybės atsakomybė? Nejaugi sunku suvokti, kad tai, jog jau pusantrų metų neprasideda būsto renovavimas yra ne gyventojų, o renovavimo modelio autorių ir visos vyriausybės problema?

6. Ar premjeras pripažįsta, kad jis ir jo kolegos visiškai nesuinteresuoti mažesnėmis energetinių  išteklių, komunalinių paslaugų ir kitomis kainomis, nes nuo didesnių kainų surenkama daugiau mokesčių? Gal šį interesų konfliktą verta viešai deklaruoti?

7. Ar premjeras informuotas, kad Lietuvos piliečiai pridėtinės vertės mokestį moka ne tik nuo degalų  kainos bet ir nuo degalų akcizo ir kad benzino brangimas (60 proc.), akcizo didinimas (42 proc.) ir PVM tarifo pakėlimas (17 proc.) per 18 mėnesių yra trigubas mokesčių “multiplikavimas”? Ar ne per daug?

8. Ar premjeras pripažįsta, kad  9 proc. BVP biudžeto deficito sumažinimas 2009 metais yra butaforinis, nes tų metų realios biudžeto pajamos ir išlaidos lyginamos su G.Kirkilo vyriausybės laikais sudaryto išpūsto “ikikrizinio” 2009 metų biudžeto planais?

9. Ar pritariama nuomonei, kad realios viešojo sektoriaus reformos nevyksta arba vyksta pernelyg vangiai ir kad esminio šių reformų finansinio efekto – sutaupytų biudžeto lėšų – kol kas nėra?

10. Ar premjeras pripažįsta, kad sprendimai, kuriuos priima bankai Švedijoje dėl savo dukterinių bankų  veiklos Lietuvoje turi didesnę įtaką Lietuvos ekonomikai negu visos Vyriausybės pastangos ir sprendimai, siekiant gaivinti ekonomiką? Bankų paskolų portfelio privačiam sektoriui augimo 2009 ir 2007 metais skirtumas – apie 22 milijardai litų – yra du kartus didesnis negu vyriausybės pasiskolintų ir ES paramos lėšų, kartu sudėjus, panaudojimas praėjusiais metais.

11. Ar premjeras ir jo vadovaujama vyriausybė  pripažįsta, kad Lietuva iš esmės jau tapo finansine ES išlaikytine ir prasiskolinusia valstybe, nes didžioji dalis paramos ir pasiskolintų  – tiek privataus, tiek valdžios sektoriaus – lėšų paprasčiausiai išleidžiama arba investuojama į neproduktyvius – jokių naujų pajamų negeneruojančius – ekonomikos sektorius, o valdžia skolos negalės grąžinti bent jau artimiausią dešimtmetį.

12. Ar premjeras suvokia, kad taip prastai valdydama skolinimą privačiam sektoriui ir viešuosius finansus, korupciją bei šešėlinę ekonomiką, Lietuva sparčiai juda pietinių ES šalių – Graikijos, Portugalijos ir kitų, o ne Skandinavijos valstybių ir Estijos keliu? Galbūt, užuot siūlius savo paslaugas Graikijai, Jungtinei Karalystei ir kitoms valstybėms, premjerui verta pasikviesti į pagalbą savo kolegą iš Estijos?

13. Ar tiesa, kad Vyriausybė, siekdama mažinti valdžios sektoriaus skolos augimo tempus, rengia plačią valstybės turto privatizavimo programą, neatsižvelgiant į tai, kad turtą pardavinėti šiuo metu visiškai neapsimoka? Kita vertus, ar pripažįstama, kad vyriausybė neturi veiksnios valstybės turto valdymo strategijos ir kompetetingų žmonių ją įgyvendinti, jeigu tokia strategija būtų sukurta?

14. Ar premjeras pripažįsta, kad politinės partijos, šiuo metu esančios valdančioje koalicijoje yra tiek pat atsakingos už ekonominę ir socialinę padėtį  Lietuvoje kaip ir buvusios ankstesnėje valdžioje? Visa informacija apie ekonominę situaciją ir esmines finansines disproporcijas bei jų tendencijas Lietuvoje ir visame pasaulyje buvo vieša, o netinkamiems buvusios valdžios sprendimams turėjo būti ryžtingai oponuojama ir priešinamasi.

15. Ar premjeras pritaria nuomonei, kad Lietuvoje jau beveik du dešimtmečius vyksta nuolatinė valdymo krizė, kuri ir yra pagrindinė visų kitų dabar išryškėjusių krizių – ekonominės, viešųjų finansų, socialinės, demografinės, pasitikėjimo valdžia ir pan. – priežastis? Galbūt laikas tai pripažinti ir keisti valstybės valdymo principus bei modelį?

Lietuvos bankas – centrinis valstybės bankas – yra viena svarbiausių šalies institucijų. Šis bankas yra atsakingas už valstybės pinigų sistemos, kurią galima prilyginti visos ekonomikos kraujotakai, priežiūrą ir valdymą. Jis privalo užtikrinti, kad ši pinigų sistema funkcionuotų harmoningai bei sklandžiai ir prisidėtų prie tvarios ir stabilios ekonomikos plėtros. Skaityti toliau →