Seimas pagaliau priėmė vartojimo kreditų, populiariai vadinamų greitaisiais kreditais, įstatymą. Ilgai dirbta, išnagrinėta daugybė pasiūlymų – išleista nežinia kiek mokesčių mokėtojų pinigų, tačiau šio darbo rezultatas – šiurpus ir apgailėtinas dokumentas. Greitieji kreditai dažniausiai yra finansinis lupikavimas naudojantis žmonių impulsyvumu, finansiniu neraštingumu ar tuo, kad jie pateko į bėdą. Priėmus tokį įstatymą, Lietuvoje lupikavimas bus ginamas įstatymo.
Dabartinė krizė Lietuvoje ir kitose šalyse kilo dėl neatsakingo ir menkai prižiūrimo skolinimo – sprogo komercinių bankų paskolų burbulas. Tai – esminė krizės priežastis, tačiau, sprendžiant iš ką tik priimto įstatymo, atrodo, kad Seime to niekas nesuvokia.
Kitaip tariant, politikai neišmoko krizės pamokų, todėl ir toliau elgiasi lyg nieko neįvyko. Priėmus tokį įstatymą, bus leidžiama toliau pūstis dar vienam – greitųjų kreditų – paskolų burbului, kuris, nors ir mažesnis, sprogęs gali sukelti skaudžių padarinių. Belieka tikėtis, kad Prezidentė nepasirašys tokio įstatymo ir pareikalaus iš esmės jį perdaryti. Priešingu atveju ji taip pat galės bus apkaltinta finansinio lupikavimo toleravimu.
Skolinimas nėra paprasta paslauga. Tai – ne bandelių pardavimas ar kirpėjo paslaugos – pasinaudojai ir užmiršai. Gauti pinigai greitai išleidžiami, o skolą ir palūkanas dažniausiai reikia mokėti iš nelengvai uždirbamų pinigų. Paskolų dalinimas savo esme gali būti prilygintas narkotinių medžiagų, taip pat ir alkoholio ar nikotino gaminių pardavimui.
Besiskolinantys žmonės dažniausiai nesugeba įvertinti ilgalaikių skolinimosi padarinių ir grėsmių – jas užgožia greitos naudos ir malonumų siekis ar menamas problemų sprendimas, jeigu skolinamasi norint grąžinti kitas skolas. Ypatingai, jeigu tai – greitieji kreditai. Jie dar gali būti palyginti su impulsyviais pirkiniais prie parduotuvių kasų. Neatsitiktinai greitųjų kreditų įmonių atstovybės dažnai įsikūrusios prekybos centruose. Greita ir patogu.
Tautos išrinktiesiems reikėtų suprasti ir tai, kad skolinimas ir konkuravimas tarp kredito įmonių sukelia rimtas makroekonomines ir socialines pasekmes valstybėje – todėl turi būti tinkamai reguliuojamas ir griežtai prižiūrimas. Sparčiai didėjant skolinimo apimtims, kuriam laikui šalyje išauga vartojimas, statybų apimtys, darbo užmokestis, kainos ir valdžios biudžeto pajamos, tačiau kuomet naujų kreditų šaltinis išsenka, ateina krizė. Būtent tai ir atsitiko Lietuvoje.
Tačiau įsipareigojimas grąžinti skolas ir mokėti palūkanas niekur nedingsta. Kasmet Lietuvos gyventojai ir įmonės komerciniams bankams turi sumokėti 5-6 milijardus litų skolos ir palūkanų. Šių pinigų – uždirbtų, o ne naujai pasiskolintų – jie negali skirti vartojimui, taupymui ar investavimui.
Nors greitųjų kreditų portfelio dydis Lietuvoje kol kas žymiai mažesnis, nei bankinių paskolų, tačiau problemos ir grėsmės – analogiškos. O pavieniams asmenims tokio skolinimosi padariniai gali būti tragiški. Deja, įstatymas nenumato nei rimto tokios veiklos reguliavimo, nei tikros priežiūros.
Pirmiausia įstatyme šokiruoja maksimali kredito kainos norma – 250 proc. Į šią normą įskaičiuojamos palūkanos ir kitos sutarties sudarymo išlaidos, tačiau žmogui nesvarbu, kaip ši norma apskaičiuojama, jam turėtų rūpėti kaina. O 250 proc. per metus – beprotiškai daug. Tai ne kas kita, kaip elementarus finansinis lupikavimas. Nors įstatymo autoriai teigia, kad tiek per metus kainuos tik trumpalaikiai ir nedideli kreditai, tačiau tai – menki argumentai. Pavyzdžiui, ar buvo pasidomėta, kokia dalis trumpalaikių kreditų yra nuolat pratęsiami ir taip padaromi ilgalaikiais?
Dar viena problema – nepakankamas greitųjų kreditų prieinamumo ribojimas. Sutartis bus galima sudaryti išsiuntus SMS žinutę ar internetu. Manau, kad tokios sutartys turėtų būti sudaromos įmonės atstovybėje, įsitikinus asmens tapatybe, jo mokumu bei veiksnumu. Juk SMS žinutę išsiųsti ar prie kompiuterio atsisėsti gali apsvaigęs ir negalintis savo veiksmų įvertinti žmogus. Be to, manau, kad kredito sutartį turėtų pasirašyti ir sutuoktinis, jeigu toks yra. Juk kilus kredito grąžinimo problemoms, gali nukentėti ir visa šeima.
Netikęs ir įstatymo straipsnis, kuriuo apibrėžiama besiskolinančiojo teisė apsigalvoti ir ne vėliau kaip per 14 dienų atsisakyti šios sutarties. Neva, taip pat, kaip kad galima grąžinti įsigytas prekes. Suprantama, tokiu atveju reikės grąžinti paimtą paskolą ir sumokėti palūkanas. Lyg ir logiška bei protinga. Tačiau iš tikrųjų – naivu ir kvaila. Kiek žmonių, paėmę greitąjį kreditą, jo nebus išleidę jau per kelias artimiausias dienas? Juk tam šis kreditas ir imamas – kažkam įsigyti, pasilinksminti ar apmokėti kitas „degančias“ skolas.
Žymiai protingiau būtų, jei tokia sutartis įsigaliotų ir pinigai į besiskolinančiojo sąskaitą patektų ne anksčiau kaip po 48 valandų. Per šį laiką žmogus galėtų atsisakyti sutarties ir įsipareigojimų. Galbūt nugalėtų sveikas protas – atvėstų noras ką nors įsigyti ar pasibaigtų vakarėlis, kuriam pritrūko pinigų? Tokio laiko turėtų pakakti įvertinti, ką reiškia 250 proc. metinių palūkanų ir kiek iš tikrųjų kainuoja greiti pinigai.
Yra ir kitų šio įstatymo problemų, tačiau vargu ar verta jas čia minėti, jeigu nesugebama suvokti skolos vaidmens ekonomikoje, besiskolinančių žmonių elgesio motyvų ir realiųjų kredito įstaigų verslo modelių.
Teigiama, kad šis įstatymas atitinka ES direktyvą, kuria reguliuojami vartojimo kreditai. Gal ir atitinka. Tačiau ar visos ES direktyvos kartu sudėjus apsaugojo ES nuo dabar ją purtančios krizės? Jos prigimtis, kaip minėta – nevaldomas ir neatsakingas skolinimas. Todėl mums reikėtų vadovautis savo galva, atsižvelgiant į žmonių pajamas, finansinį išprusimą, priežiūros galimybes ir pan. Deja, Lietuvos Seime, priimant šį įstatymą, galvotų ir besimokančių iš praeities parlamentarų, matyt, neatsirado. Smegenų krizė tautos atstovybėje tęsiasi, todėl ateinančiais metais Lietuvoje, deja, dar nesibaigs ir visos kitos bėdos.