Praėjusią savaitę Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) surengė konferenciją “Veiksmingi krizės įveikimo receptai”. Joje buvo aptariami įvairių šalių, taip pat ir Lietuvos, vyriausybių veiksmai įveikiant krizę ir prieš jai prasidedant. Šio instituto atstovai dažnai – ir neretai pagrįstai – kritikuoja dabartinės ir ankstesniųjų vyriausybių sprendimus, prisidėjusius prie krizės, tačiau kažkodėl beveik nieko nekalba apie komercinių bankų ir juos prižiūrinčio Lietuvos banko vaidmenį sukeliant šią krizę ir kovojant su jos padariniais.
Atrodo, kad labai mažai apie bankus buvo kalbama ir minėtoje konferencijoje. Tačiau toks šių svarbių institucijų veiklos ir jų vaidmens ekonomikoje ignoravimas labai panašus į dalinės tiesos sakymą, o tai gali būti blogiau nei akivaizdus melas. Juk neretai melą demaskuoti lengviau, negu argumentuotai ir profesionaliai pateikiamą iškraipytą bei neišsamią reiškinių analizę, ypatingai jeigu ji sklinda iš įstaigos, kurios pavadinime yra žodis „institutas“.
Komercinių bankų sistemos dydis Lietuvoje, kur, kaip ir kitose Baltijos šalyse, dominuoja skandinaviški bankai, prilygsta metiniam mūsų šalies BVP – apie 90 milijardų litų. Bankų vykdomos skolinimo politikos bei sprendimų ignoravimas šalies ekonomikoje, apsiribojant Vyriausybės veiksmų analize ir kritika, gali būti prilygintas “sugebėjimui” nematyti dramblio zoologijos sode – didžiausio jo “gyventojo”.
Bankų vaidmuo sukeliant šią visuotinę krizę jau treji metai nagrinėjamas visame pasaulyje, diskutuojama, kaip geriau juos prižiūrėti ir tramdyti jų rizikingus veiksmus. Beje, pagrindinė Airijos finansinių problemų priežastis – komercinių bankų veikla ir todėl didžioji dalis – apie 80 proc. – ką tik paskelbto finansinės pagalbos paketo Airijai dalis taip pat bus skirta gelbėti bankams ir jų užsienio kreditoriams.
Tačiau LLRI apie bankų vaidmenį Lietuvoje ir juos prižiūrėti privalantį Lietuvos banką dažniausiai tyli, tarsi jų Lietuvoje nebūtų arba jų vaidmuo čia būtų visiškai nereikšmingas. Kiti šio instituto atstovai apie bankus ir jų valdomas milijardines lėšas visai nekalba, palikdami šias temas LLRI prezidentei Rūtai Vainienei.
Šių metų pavasarį Seimo biudžeto ir finansų komiteto surengtuose klausymuose R. Vainienė, kaip nepriklausoma ekspertė, vis tik pasisakė apie Lietuvos banko veiklą 2005-2008 metais, paskolų dalinimo bumo laikotarpiu. Deja, šis pasisakymas buvo toks blankus ir neinformatyvus, kad tai nustebino ir nuvylė ne tik mane, bet, manau, ir kai kuriuos Seimo narius. R. Vainienė kalbėjo, kad Lietuvos bankas – ypatinga institucija, dirbanti didelio slaptumo sąlygomis, o banko taikomas valiutų valdybos modelis sėkmingai veikė, neleisdamas politikams “spausdinti pinigų” ir taip kaišioti biudžeto deficito skylių.
Žymiai kritiškiau LLRI prezidentė pasisako apie kitų valstybių centrinių bankų vykdomą politiką – “pinigų spausdinimą”. Tokia kritika dera su Ludwigo von Miseso, austrų ekonomikos mokyklos pradininko, pažiūromis, kuriomis dažnai remiasi LLRI ekspertai. Tačiau to, kad Lietuvoje pinigus “spausdino”, tiksliau, “importavo”, skandinaviški komerciniai bankai, beje, žymiai didesniais santykiniais (lyginant su BVP) mastais, negu tai šiuo metu daro JAV Federalinė rezervų sistema, LLRI prezidentė “nepastebi”. Pinigų “importas” iš Skandinavijos per kelis „ikikrizinius“ metus sudarė apie apie 33 proc. praėjusių metų Lietuvos BVP ir tai buvo pagrindinis ekonomikos augimo 2005-2008 metais šaltinis.
Šiuo metu šie bankai jau daugiau kaip pusantrų metų mažina savo paskolų portfelį Lietuvoje ir būtent tai didžiąja dalimi lėmė krizės šalyje reiškinius – rekordinį visoje ES statybų ir mažmeninės prekybos sektorių nuosmukį. Beje, keturių skandinaviškų bankų, užimančių apie 70 proc. rinkos – SEB, „Swedbank“, „DnB NORD“ ir „Danske“ paskolų portfelis per šį laiką susitraukė daugiau kaip dvidešimt procentų ir tai beveik tris kartus viršijo visos bankų sistemos paskolų portfelio sumažėjimą Estijoje. Be to, „blogųjų“ paskolų santykis su visomis paskolomis Estijos bankų sistemoje – taip pat gerokai mažesnis nei Lietuvoje. Gal LLRI ekspertai galėtų paaiškinti, kodėl tokie keisti šie Lietuvos ir Estijos bankų veiklos rodiklių skirtumai, nes patys bankininkai atsakymo į šį klausimą neturi. Juk turėtų būti atvirkščiai – minėti rodikliai turėtų būti geresni Lietuvoje, nes Estijoje privataus sektoriaus įsiskolinimas bankams buvo bent pusantro karto didesnis nei pas mus (lyginant su abiejų šalių BVP).
Slaptumo aureolė ir kalbėjimo už uždarų durų apie bankų veiklą tradicijos Lietuvoje – žinomas ir jau įprastas dalykas. Tačiau, pasirodo, visiškai kitaip mąsto Švedijos finansų inspekcijos (šios šalies bankus prižiūrinčios institucijos) vadovas Martinas Andersonas. Šių metų vasarį Švedijos parlamento Finansų komitete vykusiuose klausymuose, kurių metu buvo nagrinėjamos krizės Baltijos šalyse priežastys ir švediškų bankų indėlis ją sukeliant, jis labai aiškiai pasisakė už tai, kad kalbėjimas apie bankų keliamas grėsmes ir raginimai tramdyti jų greito pelno siekimą turi būti vieši – tai skatintų didesnę bankų ir kitų institucijų atsakomybę.
M. Andersonas, atsakydamas į komiteto narių klausimus, vienareikšmiškai pasakė, kad Baltijos šalyse veikiantys švedų komerciniai bankai nepasimokė iš analogiškos krizės, vykusios Švedijoje prieš keliolika metų. Be to, jis pripažino ir savo institucijos klaidas, prižiūrint bankus. Tai – visiškai kitoks požiūris ir kalbėjimo stilius, nei demonstruoja Lietuvos bankas ir buvusi jo valdybos narė R. Vainienė. Gal lojalumas buvusiam darbdaviui neleidžia LLRI prezidentei objektyviai ir atvirai kalbėti apie šios institucjos veiklą?
Nebūtų nieko keisto, nes Lietuvoje bičiulystės, kolegiški ir kitokie santykiai dažnai trukdo objektyviai vertinti padėtį ir įvardyti problemas. Deja, valstybės ir ekonomikos problemas – taip pat. Be to, ką gali žinoti – gal ateityje R. Vainienė norėtų dar kartą padirbėti Lietuvos banko valdyboje, o šio banko kritika tam galėtų sutrukdyti? Atlyginimai, nors ir šiek tiek sumažinti, ten vis dar neblogi – apie 20 tūkstančių litų per mėnesį.
Vasario 2 dienos klausymų Švedijos parlamente protokolą siūlyčiau paskaityti ne tik LLRI prezidentei, bet ir Seimo biudžeto ir finansų komiteto vadovams bei nariams. Ten yra nemažai įdomios informacijos ir minčių, ką reikėtų daryti, siekiant išvengti naujų finansinių krizių Baltijos šalyse. O gal net ir “jokių klaidų nepadaręs” per visas tris savo pirmininkavimo kadencijas Lietuvos banko valdybos pirmininkas R. Šarkinas ten rastų ką nors vertingo, nes, be kitų pareigūnų, diskusijoje dalyvavo ir pranešimą skaitė jo kolega – Švedijos centrinio banko vadovas Stefanas Ingvesas. Jis, beje, savo pranešime labai aiškiai įvardijo krizės Baltijos šalyse kaltininkus – čia veikusius komercinius bankus ir vietos valdžios institucijas.
O gal, pasiskaičius šį protokolą, kam nors Seime kils noras inicijuoti išsamų ir nepriklausomą krizės Lietuvoje priežasčių tyrimą? Jeigu jau Švedijos parlamente diskutuojama apie mūsų krizės priežastis, gal ir mūsų Seimui derėtų tuo užsiimti? Tiesa, užmiršau, kad Seimo veiklos “prioritetai” ir tikslai kiti ir daugiausia, ko iš jo galima tikėtis – dar vieno deficitinio biudžeto patvirtinimo kitą mėnesį bei šio deficito lopymo naujai pasiskolintais pinigais. Tai – svarbiausias Lietuvos Seimo ir Vyriausybės krizės įveikimo plano komponentas ir jokių krizės tyrimų jiems tikriausiai nereikia. Negi tirs savo nuodėmes – nusikalstamai aplaidų šalies finansų ir ekonomikos valdymą? Paprasčiau mokyti kitus, kaip įveikti krizę, masiškai skolinantis pinigus iš tų pačių bankų, kurie savo nežabotu skolinimu gyventojams ir įmonėms prisidėjo prie šios krizės.
Na, o grįžtant prie LLRI požiūrio į krizę, dar viena aplinkybė, kuri šiam institutui trukdo objektyviai nagrinėti komercinių bankų indėlį į tebesitęsiantį “sunkmetį” (nors iš tikrųjų Lietuvoje vyksta klasikinė ekonominė depresija, šiek tiek užmaskuota skolintais ir ES dovanotais pinigais), manau, yra tai, kad bent penki Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai yra šio instituto rėmėjai. Akivaizdu, kad būtų nepatogu ir neprotinga juos kritikuoti – geriau jau patylėti. Suprantama, R. Vainienė gali pateikti kitokį paaiškinimą, kodėl ji nekalba ir nerašo apie Lietuvoje veikiančius bankus ir jų indėlį į krizę, tačiau tai, kad neatsižvelgiama į instituto rėmėjų interesus – mažai tikėtina ir sveiku protu nesuvokiama. O gal yra manančių kitaip?
Prieš pabaigiant šį straipsnį – citata: “…infliaciją ir depresiją sukelia bankai vykdydami infliacinį kreditavimą, kurį savo ruožtu skatina centriniai bankai.” Manau, kad tai – gana tiksli pasaulio ekonominės realybės ir dabartinės krizės priežasčių diagnozė, nors ji buvo suformuluota prieš kelis dešimtmečius. Šie žodžiai – iš prieš kelerius metus lietuvių kalba išleistos L. von Miseso knygos “Ekonominė politika”. Šią knygą išleido … LLRI o leidimą parėmė … AB “Hansabankas” (dabartinis “Swedbank”). Įdomu, kaip LLRI prezidentė pakomentuotų šių vieno didžiausių LLRI manymu ekonomikos autoritetų pasaulyje žodžių prasmę Lietuvos sąlygomis? O gal R. Vainienė mano, kad L. von Misesas kalbėjo apie visą pasaulį, išskyrus Lietuvą, ir apdairiai tylės toliau?
Nežinau, ar “Swedbank” dar kartą paremtų šios knygos ir jau minėtų sau nepalankių žodžių leidimą Lietuvoje, tačiau bent jau savo klaidas Baltijos valstybėse šio banko vadovai pripažino. Deja, šio ir kitų skandinaviškų bankų klaidos ir neišmoktos pamokos Švedijoje prieš keliolika metų didžiąja dalimi lėmė krizę Lietuvoje, kuri labai brangiai kainavo mums visiems. Ir tylėti apie tai, manau, yra akademinis ir intelektinis nusikaltimas. Tačiau, matyt, LLRI prezidentė tokiomis kategorijomis stengiasi nemąstyti – jai svarbiau išsaugoti svarbų finansavimo šaltinį – komercinius bankus. Tačiau gal tuomet LLRI pavadinime neturėtų būti šio akademinę ar mokslinę įstaigą apibūdinančio žodžio – “institutas”? Būtų mažiau painiavos ir kiltų mažiau klausimų R. Vainenei.