Po daug kam netikėtai pasibaigusio Seimo balsavimo dėl dviejų jo narių – L. Karaliaus ir A. Sacharuk – mandatų panaikinimo vyksta daug diskusijų. Daugiausia diskutuojama apie tai, kodėl vienas Seimo narys buvo pašalintas iš Seimo, kitas – ne, nors abu šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką savo rinkėjams; kas ir kaip balsavo arba sugadino biuletenius; apie tai, kaip elgtis Seimui ir ar jo sprendimai bus teisėti, jame ir toliau likus dirbti A.Sacharuk. Pasvarstoma ir apie tai, kad dar žemiau kris Seimo reitingai ir reputacija šalies piliečių akyse. Tačiau beveik nediskutuojama dėl to, kokioje teisinėje padėtyje atsidūrė visas Seimas ir ar jo sprendimai bus teisėti – ne tiek dėl tokių balsavimo rezultatų, kiek dėl to, kokius padarinius sukėlė Konstitucinio Teismo išvada dėl Seimo narių veiksmų. Manau, kad turime kalbėti apie tai, jog Seimas galimai sukūrė visas sąlygas Lietuvoje kilti dar vienai krizei – konstitucinei, – kuomet Seimo veikla gali būti visiškai paralyžiuota.

Sekant A.Sacharuką ginančio advokato ir kai kurių kitų apkaltos proceso dalyvių mintimis, išsakytomis Seime, Konstitucinio Teismo išvados turėtų būti taikomos visiems Seimo nariams, vykdžiusiems analogiškus veiksmus – be pateisinamos priežasties praleidusiems Seimo ir jo komitetų posėdžius bei balsavusiems už kitus parlamentarus. Šių argumentų ir teiginių, vykstant procedūrai Seime praėjusį ketvirtadienį, niekas nepaneigė. Tokių Seimo narių, kaip žinome, yra bent kelios dešimtys. Galbūt ne visi jie tai darė tokiu mastu ir aplinkybėmis kaip jau minėti du, tačiau visa tai ir reikia ištirti bei įvertinti.

Juk paprasčiausias sveikas protas byloja, kad Seime šiuo metu tikriausiai yra ir daugiau Seimo narių, kurie šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką. Ar šių Seimo narių buvimas Seime ir Seimo sprendimai, kuriuos priima šie parlamentarai, suderinami su Konstitucija? Bent jau man tikrai kyla abejonės, ar tokių Seimo narių priimti sprendimai yra teisėti ir privalomi šalies piliečiams, kuriems prisiekė visi šie parlamentarai? Štai esminiai klausimai, kurie, mano galva, turėtų būti nagrinėjami Seime ir visuomenėje.

Suprantama, kad valdančiosios koalicijos frakcijų Seime nariai tokių klausimų kelti tikriausiai nenorės. Tačiau įsivaizduokime scenarijų, kuomet kas nors kitas kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir prašo paaiškinti, ar tokio Seimo sprendimai atitinka Konstituciją. Neatmestina galimybė, kad su tokiais klausimais į Teismą gali kreiptis ir dalis opozicijoje esančių Seimo narių, kurie aktyviai siekia pirmalaikių Seimo rinkimų. Nesu teisininkas, tačiau manau, kad neigiamo atsakymo tikimybė tikrai nėra menka. Kas tuomet? Visiškas Seimo paralyžius, kurio kitaip, kaip konstitucine krize, nepavadinsi.

Kita vertus, apkaltos dviems Seimo nariams iniciatoriai, jeigu jie nepradės apkaltos visiems kitiems analogiškai arba panašiai pasielgusiems Seimo nariams, kurie galimai šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, elgsis ne tik pagal dvigubus standartus, kas ir dabar jau yra akivaizdu,  – jie patys galimai pažeis Konstituciją ir sulaužys priesaiką! Tai seka iš spalio 27d. paskelbtoje Konstitucinio Teismo išvadoje suformuluoto teiginio: „ Seimo nariai, vykdydami savo funkcijas ir įgyvendindami valstybės valdžią <…> privalo veikti Tautos ir Lietuvos valstybės, o ne savo asmeniniais ar grupiniais interesais <…>. Kaip dar, jeigu ne asmeninių ar grupinių (partinių, koalicinių ar kokių nors kitų) interesų dominavimu galima bus aiškinti tokią situaciją, jeigu apkalta nebus pradėta ir kitiems Seimo nariams? O gal apkaltą tuomet reikės pradėti patiems pirmosios apkaltos iniciatoriams?

Kitaip tariant, Seimas tikriausiai įsivarė save į teisinę aklavietę ir bet koks sprendimas arba jo nebuvimas šią padėtį tikriausiai tik blogins.  Būtų įdomu sužinoti Konstitucinės teisės specialistų nuomonę visais šiais klausimais ir tai, ką jie siūlytų daryti Seimui ir kitoms valstybės institucijoms. Juk negalime toleruoti padėties, kuomet Seimas sistemingai pažeidinėja Konstituciją. Sistemingai todėl, kad tai, kas vyksta dabar – ne pirmas Konstitucinio Teismo sprendimų Seime nepaisymas.

Dar viena aplinkybė, kuri krito į akis prieš lemtingąjį balsavimą Seime – beveik vienu metu pareikštas valdančiosios koalicijos vadovo ir Seimo pirmininkės palaikymas atsistatydinimo prašymą pateikusiam Seimo etikos ir procedūrų komisijos pirmininkui A. Salamakinui. Tam pačiam, kuris, mano manymu, netinkamai vykdė savo pareigas ir, nors ir turėdamas daugiametę darbo Seime patirtį, neužtikrino, kad visi ankstesni šiurkštūs Konstitucijos pažeidimai ir priesaikos laužymai taip ir būtų kvalifikuoti. Kiek tuščių ir beprasmių svarstymų bei įspėjimų jau buvo jo vadovaujamoje komisijoje, nors jau ne vienas Seimo narys tikriausiai turėjo būti pašalintas iš Seimo, kaip kad paaiškėjo po šios Konstitucinio Teismo išvados paskelbimo?

Ar toks ryškus opozicinės frakcijos nario palaikymas nereiškia elementarios politinės korupcijos, mainais tikintis Socialdemokratų partijos frakcijos palaikymo balsavimo dėl mandatų panaikinimo dviems Seimo nariams metu ir vėliau? Nežinau, ar toks palaikymas lėmė daugiau Socialdemokratų frakcijos balsų bandant atimti du mandatus iš valdančiųjų priešininkų, tačiau vargu ar jis buvo nuoširdus ir buvo rodomas veikiant „Tautos ir Lietuvos valstybės, o ne savo asmeniniais ar grupiniais interesais“. O jeigu kartais palaikymas buvo nuoširdus, tai reiškia, kad minėti du politikai – A. Kubilius ir I. Degutienė – pritaria Etikos ir procedūrų komisijos veiklai, kurios sprendimai akivaizdžiai nedera su Konstitucinio Teismo išaiškinimais dėl Seimo narių elgesio.

Kaip bepasuksi, taip blogai. Tačiau trumparegiški ir siaurų interesų skatinami politiniai manevrai bei dvigubų standartų taikymas kitų rezultatų, išskyrus patekimą į aklavietę, lemti ir negalėjo. Jeigu šalį valdančios koalicijos ir Seimo vadovai taip elgiasi, kokio supratimo ir palaikymo jie gali tikėtis iš visuomenės? Galbūt valdantieji, užuot priekaištavę opozicijai dėl nevisiškai pavykusios apkaltos, turėtų paklausti savęs, ar jie patys išlaikė „moralios politikos egzaminą“? Galima ignoruoti šiuos ir kitus čia užduotus klausimus. Tačiau tokiu atveju Seimo nariai, ir pirmiausiai priklausantys valdančiajai koalicijai, bus panašūs į stručių, sukišusių galvas į smėlį, būrį, kuris be ekonominės, socialinės, demografinės ir kitų bando ignoruoti dar vieną – konstitucinę – krizę. Kas tokiu atveju būsime mes – šį Seimą išrinkę piliečiai?