Lietuvos bankas – centrinis valstybės bankas – yra viena svarbiausių šalies institucijų. Šis bankas yra atsakingas už valstybės pinigų sistemos, kurią galima prilyginti visos ekonomikos kraujotakai, priežiūrą ir valdymą. Jis privalo užtikrinti, kad ši pinigų sistema funkcionuotų harmoningai bei sklandžiai ir prisidėtų prie tvarios ir stabilios ekonomikos plėtros.
Formulojant kiek konkrečiau, svarbiausi Lietuvos banko tikslai yra du – užtikrinti kainų ir bankų sistemos stabilumą Lietuvoje. Būtent tai Lietuvos bankas pabrėžia savo pranešimuose. Kaip Lietuvos bankui sekėsi įgyvendinti šiuos tikslus?
Tuo domisi Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, kuris šiuo metu vykdo Lietuvos banko veiklos tyrimą. Tai, kad toks tyrimas vykdomas – pagirtina, tačiau kyla abejonės dėl jo savalaikiškumo, išsamumo ir objektyvumo. Juk parlamentinė Lietuvos banko priežiūra turi būti vykdoma nuolat – ne tik tuomet, kai vyksta krizė. Ir ją turi vykdyti kompetetingi parlamentarai.
Ir vis tik labai gerai, kad Komiteto pirmininkas K.Glaveckas inicijavo šį tyrimą, nes iki šiol apie Lietuvos banko veiklą ir funkcijas kalbėjo ir rašė tik jis pats. Tiesa, keliolika klausimų prieš daugiau kaip dvejus metus banko valdybai su formulavau ir aš. Kai kurie iš jų, tikiuosi, aktualūs ir dabar.
Toliau pateiksiu savo pastebėjimus apie komercinių bankų veiklą, jų priežiūrą ir Lietuvos banko pagrindinių tikslų įgyvendinimą 2004-2007 metais. Pateikiamos mintys – santrauka pranešimo, daryto Seimo Biudžeto ir finansų komiteto klausymuose š.m. balandžio 9d.
2004-2007 metais Lietuvoje vyko beprecedentinė, visiškai netvari ir nevaldoma komercinių bankų plėtra. Paskolų įmonėms ir gyventojams portfelis išaugo nuo 11 milijardų litų 2003 metais iki 66 milijardų litų 2008 metų pabaigoje. Šešis kartus per penkerius metus! Jis augo dvigubai sparčiau negu indėliai ir kelis kartus sparčiau negu realusis BVP. Tai – labai reikšmingos disproporcijos, į kurias užsienio šalių ekspertai, skirtingai nuo vietos analitikų ir atsakingų Lietuvos banko bei kitų valdžios institucijų pareigūnų, atkreipė dėmesį jau 2006 metais.
Daugiau kaip pusė bankų paskolų buvo nukreipta į nekilnojamojo turto sektorių. Tai – akivaizdžiai per daug. Ir į tai – dar vieną disproporciją – atkreipė dėmesį Tarptautinis valiutos fondas, kuomet 2008 metų pabaigoje šiame regione nuo bankroto gelbėjo ne vieną valstybę. Dėl milžiniško paskolų srauto nekilnojamojo turto kainos minėtu laikotarpiu nuolat augo – vidutiniškai 30 proc. per metus – kol, remiantis palyginamaisiais su ES šalimis įperkamumo ir pajamingumo indeksais pasiekė beveik absurdiškas aukštumas.
Nemaža dalis bankų paskolų minėtu laikotarpiu teko ir paprasčiausiam vartojimo finansavimui. Todėl statybų ir mažmeninės prekybos sektoriai buvo vieni sparčiausiai augusių Lietuvos ekonomikoje 2004-2007 metais. Jie užtikrino neįtikėtinai spartų darbo vietų, atlyginimų ir pajamų į biudžetą augimą. Deja, kaip dabar matome, visa tai tebuvo ekonominiai ir finansiniai burbulai, kurie su dideliu trenksmu sprogo.
Beje tiems skaitytojams, kurie mano, kad visos šios mintys – proto demonstravimas post factum, siūlau pasiskaityti tai, ką rašiau 2007 metų gegužės mėnesį. Tuomet klausiau: Lietuvos ekonomikos augimas – tikrovė ar iliuzija?
2008 pabaigoje po „Lehman Brothers“ banko bankroto ir „Parex“ banko problemų Latvijoje Lietuvos bankų sistemos padėtis radikaliai pasikeitė. Visi netvarūs procesai ir disproporcijos dėl motininių bankų refinansavimo problemų tarptautinėse finansų rinkose, žymiai konservatyvesnio priežiūros institucijų ir bankų akcininkų Švedijoje požiūrio į tolesnę plėtrą Baltijos šalyse ėmė sparčiai koreguotis.
Lietuvai pakenkė ir „bendro skolintojo“ problema, kadangi tie patys Švedijos bankai veikia ir Latvijoje, ir Lietuvoje. Taigi, šių bankų skolinimo ir rizikos vertinimo politika Lietuvoje pakito ir dėl “Parex” banko problemų Latvijoje.
Bankai smarkiai sugriežtino skolinimo standartus. Palūkanų maržos pakilo iki 5 kartų, pajamų vienam šeimos nariui reikalavimas, teikiant būsto paskolas išaugo maždaug dvigubai, sugriežtėjo įkeisto turto vertinimas, sumažėjo teikiamos paskolos santykis su šio turto verte ir pan.
Be to, akcininkai Švedijoje pareikalavo grąžinti dalį lėšų ir suformulavo strategiją (Swedbank 2009m. pranešimas), kad būtina daugiau remtis vietiniais ištekliais – gyventojų ir įmonių indėliais bei obligacijomis. Beje, įdomu, kodėl šio iš esmės protingo principo motininiai bankai nesilaikė 2004-2007 metais? Gal neturėjo kur dėti pinigų? Ten pat deklaruojamas ir dar vienas tikslas – mažinti paskolų portfelio dalį Baltijos valstybėse.
Dėl šių priežasčių visos bankų sistemos Lietuvoje paskolų portfelis traukiasi jau pusantrų metų (kiek laiko vyksta krizė?), naujų būsto paskolų srautas sumažėjo nuo 600-700 milijonų litų 2007 metais iki 70-80 milijonų litų per mėnesį pernai, naujos komercinių patalpų statybos visai nebefinansuojamos. Na, o kadangi beveik visas nekilnojamasis turtas įsigyjamas skolinantis bankuose, joks stebuklas, kad šio turto kainų nuosmukis nuo aukščiausio taško jau pasiekė 40 proc.
Todėl neturėtų stebinti ir statybų sektoriaus susitraukimas Lietuvoje pernai. Beje, jis buvo didžiausias visoje ES – net 48 proc.! Na, o mažmeninės prekybos susitraukimu ES mus aplenkė tik vargdieniai broliai latviai. Lietuvoje pernai jis pasiekė 25 proc.
Dar vienas tokio radikalaus bankų elgesio pasikeitimo padarinys – neveiksnios, arba „blogosios“ paskolos. Tai paskolos, kurių mokėjimai vėluoja daugiau kaip 60 dienų arba įkeistas turtas yra reikšmingai nuvertėjęs. Tokių paskolų pernai išaugo nuo 4,6 proc. iki 19,3 proc. metų pabaigoje. Bankai priversti daryti milžiniškus atidėjinius tokioms paskoloms. Visoje bankų sistemoje tokie atidėjiniai pernai išaugo beveik keturiais mlrd. litų. Sprendžiant iš kai kurių bankų paskelbtų šių metų pirmojo ketvirčio rezultatų, neatrodo, kad tai jau pabaiga.
Galima teigti, kad iš esmės pinigų politika Lietuvoje – ekonomikos kraujotakos sistemos valdymas – buvo privatizuota. Lietuvos bankas faktiškai ją delegavo komerciniams bankams, kurie, agresyviai tarpusavyje konkuruodami dėl rinkos dalies, vykdė trumparegišką, savanaudišką, rizikingą ir nesubalansuotą skolinimo ir, tuo pačiu, pinigų politiką. Kad tai – labai pavojinga, dar 2007 metų viduryje rašė tuometinis vyriausias Danske banko ekonomistas C.Valgreenas. Jo perspėjimai su kaupu išsipildė tose valstybėse, kurias jis minėjo savo pranešime – Islandijoje ir Latvijoje. Išsipildė jie ir Lietuvoje.
Taip bankai prisidėjo prie netvaraus ir neharmoningo Lietuvos ekonomikos augimo 2004-2007 metais, kitaip tariant – jos perkaitimo, pasyviai stebint Lietuvos banko valdybai. Tiesa, kai kurie šio banko ekonomistai ne kartą viešai perspėjo apie nekilnojamojo turto burbulo Lietuvoje susidarymą, tačiau šie įspėjimai nevirto jokiais realiais banko valdybos sprendimais ar priemonėmis, ribojančiomis agresyvią paskolų portfelio plėtrą.
Dabar tie patys komerciniai bankai savo akcininkų nurodymu vykdo labai konservatyvią skolinimo politiką ir slopina šalies ekonomikos atsigavimo galimybes. Komercinių bankų įtaka Lietuvos ekonomikai, mano manymu, šiuo metu yra didesnė negu visos desperatiškos dabartinės Vyriausybės pastangos ir galimybės ją atgaivinti. Ši bankų įtaka ekonomikai vyravo ir 2004-2007 metais, kuomet BVP dėl didžiulės kreditinių išteklių injekcijos į nekilnojamojo turto ir mažmeninės prekybos sektorius pūtėsi 8-9 proc. per metus.
Lietuvos banko valdyba ir kai kurie Lietuvos ekspertai (ypatingai – Lietuvos laisvosios rinkos instituto vadovė R.Vainienė) tvirtina, kad Lietuvos banko nepriklausomumas nuo kitų valdžios institucijų užtikrino, kad politikai negalėjo kištis į pinigų politiką ir, vykdydami pinigų emisiją („spausdindami“ pinigus), spręsti biudžeto deficito problemas. Tačiau, mano manymu, šį darbą vietoje politikų „puikiai“ atliko tie patys komerciniai bankai.
Pinigų iš Skandinavijos injekcija buvo ekonominis pinigų emisijos pakaitalas. Ir ši kvazi-emisija buvo milžiniška – apie 30 milijardų litų. Tai –33 proc. praėjusių metų BVP! Šis skaičius – dar vienas bankų įtakos masto ekonominiams procesams įrodymas. Jokia Vyriausybės ekonomikos skatinimo programa negali kompensuoti tokios milžiniškos pinigų injekcijos sukeltus padarinius.
Iš Lietuvos banko valdybos pirmininko pasisakymų Seimo komiteto klausymuose ir išsamaus pranešimo jame akivaizdu, kad šio banko valdyba jokių savo klaidų, prižiūrint komercinius bankus 2004-2007 metais ir ribojant didžiulio masto paskolų antplūdį, nemato ir jokios atsakomybės dėl nieko neprisiima.
Tačiau, mano manymu, Lietuvos bankas padarė akivaizdžias ir šiurkščias klaidas. Jis pernelyg pasitikėjo komercinių bankų ir jų akcininkų Švedijoje galimybėmis tinkamai įvertinti visas finansines rizikas. Be to, atrodo, pats Lietuvos bankas rėmėsi prielaida, kad staigus NT kainų mažėjimas Lietuvoje yra mažai tikėtinas įvykis. Lietuvos bankas ignoravo kai kurių stambių komercinių bankų priklausomybės nuo išorės finansavimo ir bendro skolintojo problemas bei rizikas. Be to, jis neįvertino pasaulio finansų krizės galimybės ir jos realaus poveikio Lietuvos bankų sistemai.
Ką galėjo ir, mano manymu privalėjo daryti Lietuvos bankas, siekdamas slopinti skolinimo bumą 2004-2007 metais? Jis privalėjo nustatyti minimalų nekilnojamojo turto paskolos ir turto vertės santykį. Bankai neretai skolindavo iki 100 proc. turto vertės, tačiau šis santykis turėjo būti ne didesnis kaip 70 ar 75 proc. Dar mažesnis šis santykis turėjo būti įsigyjant žemės sklypus. Būtina buvo nustatyti minimalų pajamų vienam šeimos nariui reikalavimą, imant būsto paskolą. Reikėjo riboti individualių bankų paskolų koncentraciją į statybų ir nekilnojamojo turto sektorių. Reikėjo nustatyti informacijos ir galimų pasekmių (pasikeitus valiutos kursui ar palūkanų normoms) standartus, sudarant būsto paskolų sutartis. Galbūt apskritai reikėjo drausti skolinti užsienio valiuta, ypatingai ilgam laikui ir dideles sumas. Visa tai neabejotinai būtų sumažinę skolinimo apimtis ir nekilnojamojo turto kainų augimą, tačiau visa valstybė bei patys bankai dabar turėtų žymiai mažiau problemų.
Atskira problema yra ignoravimas to, kad komerciniai bankai masiškai perkėlė valiutos ir palūkanų svyravimo rizikas gyventojams – neprofesionaliems rinkos dalyviams. Manau, kad taip buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Bankų įstatymo nuostatos. Gal tuo galėtų užsiimti ne tik Seimas, bet ir Konstitucinis teismas?
Išvados: Nepaisant to, kad Lietuvoje mokesčių mokėtojų pinigais tiesiogiai kol kas neteko remti komercinių bankų, Lietuvos bankas neužtikrino bankų sistemos stabilumo. Netvari ir neharmoninga paskolų portfelio plėtra, pernelyg žemi rizikos vertinimo ir skolinimo standartai ir minėti radikalūs bankų sistemos ir jų vykdomos politikos pokyčiai 2008 metų pabaigoje bei milijardiniai atidėjiniai ir nuostoliai 2009 metais – akivaizdūs to įrodymai. Jokiu būdu nemanau, kad bankų sistema Lietuva veikė ir veikia stabiliai.
Nors Lietuvos bankas bando apibrėžti kainų stabilumą kaip siektiną vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu – tai, mano supratimu, tėra viso labo tuščia ir abstrakti žodžių ekvilibristika, kuria bandoma prisidengti nuo akis badančių faktų. Štai šie faktai – nuolatinis vartojimo kainų indekso (populiarai tariant – infliacijos) augimas, 2007-2008 metais pasiekęs 12 proc. metinio prieaugio lygį, vidutinio 30 proc. per metus nekilnojamojo turto kainų augimas 2004-2007 metais ir dabartinis jų nuosmukis (apie 40 proc.), vidutinio darbo užmokesčio augimas (15-20 proc. per metus) ir dabartinis jo mažėjimas. Argi tai neįrodo, kad apie jokį kainų stabilumą Lietuvoje kalbėti neverta.
Taigi, mano supratimu, Lietuvos banko valdyba dirbo nusikalstamai aplaidžiai ir savo pagrindinių tikslų nepasiekė. Jos nariai turėtų prisiimti nemažą atsakomybės dalį dėl pusantrų metų besitęsiančios krizės Lietuvoje ir dėl jos padarinių – šimtų tūkstančių bedarbių ir tūkstančių paskolas bankams nebegalinčių grąžinti gyventojų.
Savanoriško banko valdybos pirmininko atlyginimo susimažinimo, mano manymu, tikrai negana, nors galbūt tai ir yra simbolinė kaltės pripažinimo išraiška. Manau, Lietuvos banko valdyba, arba bent jau jos pirmininkas, nebandydamas sulaukti kadencijos pabaigos kitų metų vasario mėn., turėtų atsistatydinti.
Suprantama, Lietuvos bankas – ne vienintelė valstybės institucija, kuri turėjo užtikrinti finansinį ir ekonominį stabilumą šalyje. Tačiau būtent Lietuvos bankas privalėjo valdyti skolinimo šalies įmonėms ir gyventojams bumą 2004-2007 metais. Bankas, remdamasis galiojančiais įstatymais, turėjo visas galimybes ir instrumentus tai daryti. O jeigu, jo manymu, šių galimybių neužteko, jis visuomet galėjo ir privalėjo kreiptis į Seimą dėl naujų įstatymų priėmimo ar senųjų tobulinimo.
Na, o mes visi dabar stebime masyvų ir beprecedentinį Lietuvos istorijoje 2004-2007 metais vykusio skolos bumo korekcijos – skolos defliacijos, arba susitraukimo – procesą. Tai ekonomiškai, socialiai ir politiškai destruktyvus procesas, kuris Lietuvai kainuos labai brangiai. Tai – bent dvidešimt milijardų naujos valdžios sektoriaus skolos, ketvirtis milijono naujų bedarbių ir daugiau kaip šimtas tūkstančių naujų emigrantų. Nemanau, kad tai visas sąrašas. Belieka tikėtis, kad šis procesas truks trumpiau negu Japonijoje. Ten jis vyko penkiolika metų. Tačiau Japonija turėjo didžiules eksporto galimybes ir aukštą taupymo lygį, kuriais finansavo šį skausmingą valstybės gyvenimo laikotarpį. Ką turime mes?