Dar prieš kelias savaites premjeras A.Kubilius Lietuvoje ir tarptautiniuose forumuose gyrėsi savo laimėjimais mažinant biudžeto deficitą ir stabilizuojant valstybės finansus. Atrodo, kad Lietuvos vyriausybei komplimentų negailėjo ir kai kurios tarptautinės institucijos, rodydamos ją pavyzdžiu Graikijai ir kitoms skolos krizę išgyvenančioms valstybėms.
Santūriai pagyrė Lietuvą ir praėjusią savaitę darbą Lietuvoje baigusi Tarptautinio valiutos fondo (TVF) misija. Tačiau po šio vizito premjeras vėl prabilo apie sudėtingą valstybės finansų padėtį ir apie tai, kad siekiant išvengti valstybės bankroto, neišvengiamai teks didinti mokesčius. Kas pasikeitė per šias kelias savaites?
Galbūt Vyriausybė pirmąjį šių metų pusmetį nusprendė atsipūsti po sunkių darbų pernai ir atsibudo tik atvykus TVF misijai? O gal paprasčiausiai Lietuvos valdžia, deklaruodama neva nuveiktus deficito mažinimo darbus 2009 metais ir berdama pamokymus Graikijai bei visam pasauliui, laukė stebuklingo ekonomikos atsigavimo, kuris vėl pripildytų biudžetą ir, pati to nesuvokdama, vedė mus graikiškų finansinių problemų link?
TVF savo prieš kelias dienas atspausdintoje ataskaitoje apie padėtį Lietuvoje pažymi, kad per ateinančius dvejus metus, siekiant sumažinti biudžeto deficitą iki 3 proc. BVP 2012 metais, jį beliko „apkarpyti“ apie 5,5 proc. BVP, arba 4,5 mlrd. litų. Su tuo sutinka ir A.Kubilius.
Atrodo, kad atlikus tokio didelio masto – 9 proc. BVP – biudžeto deficito sumažinimo žygdarbį 2009 metais, tai tikrai neturėtų būti sudėtinga. Kas čia tokio – nukirpti deficitą mažiau nei 3 proc. kasmet? Tai – viso labo 30 proc. 2009 metais atliktų deficito mažinimo darbų.
Tad kodėl vėl reikia gąsdinti žmones valstybės bankrotu ir naujais mokesčiais? Be to, kodėl maždaug milijardu litų apkarpius pensijas bei kitas biudžeto išlaidas praėjusių metų pabaigoje ir pranešus, kad litas ir valstybės finansai išgelbėti, biudžeto deficitas šiemet beveik nemažėja?
Šiek tiek mažiau nei prieš metus rašiau, kad 2009 metų Lietuvos valstybės biudžeto konsolidavimo – deficito mažinimo – darbai iš esmės tebuvo fikcija. Ši fikcija buvo nuolat aktyviai naudojama viešiesiems ryšiams, kitaip tariant – propagandai šalies viduje ir užsienyje. Tačiau visiškai nekorektiška buvo lyginti nerealių – dar G.Kirkilo vyriausybės laikų – 2009 metų biudžeto planų su realiais skaičiais.
Štai dėl šio gudraus lyginimo ir atsirado tas didžiulis, tačiau didžiąja dalimi “popierinis” visur minimas praėjusių metų 9 proc. BVP biudžeto deficito sumažinimas. Būtent tokio pobūdžio propaganda ir buvo užsiimama pastaraisiais mėnesiais, teigiant, kad valstybės finansų padėtis yra stabili ir valdoma. Tačiau stabilus yra tik biudžeto deficitas. Deja, deficito stabilumas nereiškia, kad stabilūs yra ir valstybės finansai. Atvirkščiai.
Atrodo, kad menamus Vyriausybės nuopelnus mažinant deficitą dėl politinių priežasčių buvo linkę pripažinti – bent jau viešai – ir dalis tarptautinių institucijų, taip pat ir TVF bei Europos Komisija. Tai, ko gero, taip pat užliūliavo Vyriausybės vadovą ir jį palaikančiuosius, kurie žiniasklaidoje dažnai cituodavo šiuos politiškai korektiškus tarptautinių institucijų vertinimus.
Na, o palyginę realias 2008 ir 2009 metų centrinės valdžios biudžeto pajamas ir išlaidas, matome visai kitokį vaizdą, nei mums ir visam pasauliui piešė A.Kubilius. Biudžeto pajamos pernai sumažėjo 25 proc., tuo tarpu išlaidos – viso labo 1 proc. Pernai per pirmuosius tris mėnesius centrinės valdžios fiskalinis deficitas sudarė 2,17 milijardo litų, šiemet per tą patį laikotarpį – 2,1. Štai tokia yra tikroji valstybės finansų būklė ir jokios biudžeto konsolidacijos čia nematyti.
Sumažinus pensijas, šiemet planuojama sutaupyti 0,65 milijardo, tačiau beveik tokia pat suma išaugs palūkanų mokėjimai už nuolat didėjančią valstybės skolą. Taigi, pensininkų sąskaita sutaupytos lėšos išleidžiamos didesnėms palūkanoms už augančią skolą. Šie augantys palūkanų mokėjimai – tai dalis kainos, kurią mokame už Vyriausybės nekompetenciją, politinę impotenciją ir nenorą skolintis iš TVF.
Jeigu prieš pusantrų metų Vyriausybė būtų nusprendusi pasiskolinti 15-20 milijardų litų iš TVF, kasmet dabar reikėtų mokėti 400-500 milijonų litų mažiau palūkanų. Galbūt nebereikėtų kalbėti apie nekilnojamojo turto ar automobilių mokesčius, kurių bendra suma per metus vargu ar pasiektų 200 milijonų litų. Sakoma, kad Vyriausybė, nesiskolindama iš TVF, turėjo laisvę pati priimti tinkamus sprendimus. Kokie tie sprendimai ir kokie jų finansiniai rezultatai?
Beje, prie šio Vyriausybės sprendimo – nesiskolinti iš TVF – aktyviai prisidėjo ir prezidentė D.Grybauskaitė. Taip ji prisiėmė nemažą atsakomybės dalį už šį sprendimą ir jo padarinius bei Vyriausybės (im)potenciją. Kai kurie padariniai akivaizdūs jau dabar. Tai – jau minėti keli šimtai milijonų litų per metus papildomų išlaidų palūkanoms bei ne mažesnė suma nesutaupytų biudžeto lėšų dėl pernelyg vangiai vykstančių struktūrinių viešojo sektoriaus reformų ir dėl to toliau auganti valstybės skola.
TVF savo ataskaitoje ne tik lakoniškai pagyrė Vyriausybę dėl menamo biudžeto deficito mažinimo 2009 metais. Ataskaitoje surašyti ir darbai, kuriuos Vyriausybė privalėjo atlikti, siekdama realiai valdyti valstybės finansus ir mažinti biudžeto deficitą. Dėl kai kurių TVF mokestinių siūlymų ir jų savalaikiškumo galima diskutuoti, tačiau viena esminių rekomendacijų – tramdyti šešėlinę ekonomiką ir efektyviau rinkti mokesčius – Lietuvai kartojama jau ne pirmą kartą. Tą patį TVF savo ataskaitoje apie Lietuvą rašė ir prieš metus.
Dabar šią TVF rekomendaciją, atrodo, išgirdo ir prezidentė, kuri viešai skelbia, kad nuo šio darbo – kova su šešėline ekonomika – Vyriausybė privalo pradėti biudžeto deficito mažinimą. Tačiau įdomu, kodėl prezidentė nepareikalavo paaiškinti, ką šioje srityje Vyriausybė nuveikė per praėjusius metus ir kokie darbai bus atlikti artimiausiu metu. Šešėlinės ekonomikos mastai auga, o premjeras dar didesniais mokesčiais ketina apkrauti juos mokančius verslą ir gyventojus. Vieni kentės dėl mažėjančio konkurencingumo, kiti bus paprasčiausiai skurdinami, o šešėlinės ekonomikos veikėjų paskatos veikti ir jų pelnai augs.
Tiesa, A.Kubilius užsimena, kad kovojant su šešėline ekonomika galima tikėtis apie 0,5 mlrd. litų papildomų mokestinių pajamų į biudžetą. Tačiau, remiantis gana konservatyvia prielaida, kad šešėlinės ekonomikos mastas yra apie 25 proc. BVP, nesumokami į biudžetą mokesčiai kasmet siekia bent dešimt kartų didesnę sumą!
Akivaizdu, kad Vyriausybei žymiai paprasčiau padidinti mokesčius ar įvesti naujus, negu užkardyti vis didėjančius kontrabandos srautus, korupciją, nelegalią prekybą, statybas ir begalę kitų nelegalių ar pusiau legalių verslų, kur sukasi milijardai litų.
Beje, šešėlinė ekonomika klesti ir Graikijoje. Šiuo atžvilgiu mes esame panašūs į šią valstybę. Visiškai kitokia padėtis yra kaimyninėje Estijoje, kuri savo gebėjimu valdyti finansus krizės laikotarpiu nustebino visą pasaulį. Ir jeigu kada nors bus rašomi vadovėliai apie tai, kaip Baltijos valstybės suvaldė krizę, tikriausiai juose bus rašoma ne apie Lietuvą, kaip to tikisi A.Kubilius, o apie Estiją.
Ši šalis – viena iš dviejų Europos Sąjungoje, kuri pernai sugebėjo sumažinti biudžeto deficitą. Vienu realiu procentiniu punktu, o ne devyniais menamais, kuo giriasi Lietuvos premjeras. Turint omenyje, kad Estijos ekonomika 2009 metais smuko 14 proc., tai – daugiau negu įspūdinga. Tuo tarpu Lietuvos biudžeto deficitas pernai, lyginant su 2008 metais, padidėjo 5,6 proc. BVP. Padidėjo, o ne sumažėjo, kaip buvome įpratę girdėti iš premjero.
Įspūdingi ir kai kurie kiti Estijos biudžeto finansiniai rodikliai bei jų palyginimas su padėtimi Lietuvoje. PVM pajamos, skaičiuojant vienam gyventojui, Estijoje pernai buvo 50 proc. didesnės negu Lietuvoje. Akcizų pajamos vienam gyventojui ten buvo didesnės net 60 proc. Matyt, tai lemia ne vienas veiksnys, tačiau tikrai svarbus vaidmuo tenka šešėlinės ekonomikos mastų skirtumui abiejose valstybėse.
Dėl šios ir kitų priežasčių mokesčių pajamų į biudžetą lygis Estijoje pernai viršijo 43 proc. BVP. Lietuvoje jis tebuvo 34 proc. BVP, nors mokesčių tarifai abiejose valstybėse beveik tapatūs. Štai kur glūdi pagrindinė pernykščio 8,9 proc. BVP Lietuvos valdžios sektoriaus biudžeto deficito priežastis ir jo mažinimo galimybės.
Na, o tai, kad Estijos valstybės skola tesiekia 7 proc. BVP, jai leis sutaupyti dar apie 1,5 proc. BVP, lyginant su Lietuva, išlaidų palūkanoms kasmet. Be to, toks žemas valstybės skolos lygis nevers Estijos valdžios didinti mokesčių ateityje. Tai – dar vienas Estijos konkurencinis pranašumas, lyginant su mumis. Be dviejų ką tik paskelbtų – beveik garantuotos narystės euro zonoje ir priėmimo į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją.
Na, o mes, kaip ir graikai, privalėsime didinti mokesčius ir kasmet mokėsime vis daugiau palūkanų už sparčiai augančią valstybės skolą. Ji šių metų pabaigoje priartės prie 40 proc. BVP. Galbūt pasinaudosime ir valstybės skolos “finansinių inžinierių” iš JAV pagalba, kurie laikinai padėjo Graikijai nuslėpti finansinių problemų mastą? O gal, bandydami sumažinti skolos ir BVP santykį, pakoreguosime BVP skaičiavimo metodiką ir įtrauksime į šį rodiklį augantį “šešėlį”?
Taigi, nors Lietuvos valstybės skolos lygis kol kas dar toli nuo Graikijos, mes sparčiai judame šios pietinės Europos valstybės pramintu taku. Jau ne vienerius metus prastai valdomi mūsų valstybės finansai, toliau auganti šešėlinė ekonomika, nemažėjanti korupcija bei valdžios propaganda daro mus vis panašesnius į šią pietinę Europos valstybę, o ne į arčiau mus esančią kaimyninę Estiją. Prieš dvejus metus klausiau, ar Lietuva, kaip ir dar viena pietinė Europos valstybė, negebėdama efektyviai ir racionaliai panaudoti didžiulių ES paramos išteklių, ilgainiui netaps “mažąja šiaurės Portugalija”. Dabar šį klausimą galima papildyti – ar netapsime ir finansiniais “šiaurės Atėnais”?