Pratarmė
200 tūkstančių naujų bedarbių, dar beveik 100 tūkstančių emigrantų ir apie 20 milijardų litų išaugusi valstybės skola – tokia preliminari Lietuvoje tebesitęsiančios krizės kaina. Argi nekeista, kad praėjus jau dvejiems metams nuo jos pradžios, lieka vis dar neįvardytos šios beprecedentės krizės priežastys, nenustatyti atsakingi pareigūnai ir nepadarytos deramos išvados? Islandijoje – agresyviai besiplėtusi bankų sistema vos nesugriovė šios šalies ekonomikos – galutinė krizės kaina, atrodo, bus mažesnė negu Lietuvoje. Tačiau ten krizės priežastys jau išsamiai ištyrinėtos ir įvardyti atsakingi asmenys, netinkamai vykdę savo pareigas. 2009 metų pradžioje pasaulyje plačiai žinomas žurnalas „Time“ sudarė kaltųjų dėl globalinės finansų krizės sąrašą. Lietuviškąjį kaltininkų sąrašą rasite šioje knygoje. Tačiau tai – tik maža ir ne pati svarbiausia „Lietuvos krizės anatomijos“ dalis. Mano manymu, mums visiems būtina, kad Lietuvos krizė būtų ištirta kompetentingai ir visapusiškai, nes jos šaknys pirmiausia glūdi čia, Lietuvoje, o ne už Atlanto. Ši knyga – asmeninis ir todėl subjektyvus bandymas užpildyti šią spragą.
Tiesa, Seimo biudžeto ir finansų komitetas 2010 metų pavasarį tyrė vienos institucijos – Lietuvos banko – vaidmenį nežaboto komercinių bankų skolinimo ir Lietuvos ekonomikos bumo metais. Tačiau ar esate ką nors girdėję apie šio tyrimo išvadas? Buvau pakviestas skaityti pranešimą šia tema per Seimo biudžeto ir finansų komiteto klausymus ir maloniai nustebau, radęs kelias savo mintis komiteto išvadose – jos vis dėlto buvo paskelbtos Seimo interneto svetainėje. Knygoje yra ir šio pranešimo pagrindu parašytas straipsnis.
Na, o krizės Baltijos valstybėse priežastis tyrė… Švedijos parlamentas. Lietuvos Seimas, atrodo, jokio išsamaus tyrimo imtis kol kas neketina, nors jis tikrai būtų ne mažiau svarbus negu CŽV kalėjimų ar kiti plačiai nuskambėję parlamentiniai tyrimai. Tai, kad neturime jokios oficialios ir kompetentingos krizės priežasčių analizės, rodo, jog kova su jos padariniais – ir priežastimis – yra neefektyvi. Tie patys pareigūnai vis dar prižiūri mūsų šalyje veikiančius komercinius bankus, kurie neatsakingai skolino 2004–2007 metais ir pūtė nekilnojamojo turto burbulą. Tie patys politikai formuoja mūsų valstybės finansų ir ekonominę politiką. Taigi krizė Lietuvoje viena ar kita forma gali pasikartoti. Ši knyga – menkas indėlis į tai, kad taip neatsitiktų. Ji skirta besidomintiems tikrąja mūsų valstybės finansų ir ekonomikos būkle bei jos perspektyvomis.
Iš viso knygoje yra dešimt skyrių. Juose – prisiminimai apie Lietuvos ekonomikos „aukso amžių“ ir su juo susijusias iliuzijas; JAV krizės ir mūsų „sunkmečio“ priežasčių analizė bei palyginimas; pasiūlymai valdžios institucijoms, kaip įveikti krizę; šalyje veikiančių komercinių bankų ir jų neatsakingą skolinimą turėjusio tramdyti Lietuvos banko vaidmens aptarimas; Finansų ministerijos valdomo „finansinio zombio“ nuotykiai; abejonės dėl Premjero Andriaus Kubiliaus gebėjimo gelbėti Lietuvą ir prognozuoti krizės pabaigą; pasvarstymai, ar neiname Graikijos keliu…
<…>
Džiaugiuosi, kad dailininkas Rytis Daukantas sutiko „Lietuvos krizės anatomiją“ iliustruoti šmaikščiomis karikatūromis. Juk, ko gero, maloniau pamatyti linksmus piešinius, negu skaityti rimtus tekstus. Esu dėkingas vyriausiajam redaktoriui Rimvydui Valatkai už galimybę spausdinti tekstus jo redaguojamame portale lrytas.lt ir už leidimą dalį jų panaudoti šioje knygoje. Dėkoju „Baltijos“ televizijos direktoriui Romualdui Mironui už drąsą leisti man – jokio žurnalistinio patyrimo neturinčiam finansininkui – vesti televizijos laidą. Ir už tai, kad dalis šių laidų pokalbių tekstų taip pat buvo panaudota knygoje. Suprantama, esu dėkingas ir leidyklai „Kitos knygos“. Išleisti šią knygą taip pat reikėjo drąsos.
2010 m. spalis
Skyrių įžangos:
I Lietuvos ekonomikos aukso amžiaus saulėlydis
2007 metų pabaigoje tuometis finansų ministras Rimantas Šadžius kelių pastarųjų metų laikotarpį pavadino Lietuvos ekonomikos aukso amžiumi. Ekonomika augo 8–9 proc., pajamos į biudžetą – daugiau kaip 20 proc., nekilnojamojo turto kainos – 30 proc. per metus! Kaip paaiškėjo, tai buvo netikras aukso amžius ir neišlaikomi, pernelyg spartūs augimo tempai. Visi čia surašyti skaičiai iš teigiamų virto neigiamais. O tai reiškia ne tik kietą „ekonomikos nusileidimą“, bet ir tikrą ekonominę depresiją. Suprantama, šio termino valdžios ekonominiame žodyne nėra, nes ji šiuo metu formuoja „teigiamus lūkesčius“. Kokie buvo šio beprotiško augimo šaltiniai? Kuo toks augimas pavojingas ir kaip jį jau tada vertino užsienio analitikai bei atsakingi tarptautinių institucijų pareigūnai? Ar aukšta infliacija, rekordinis užsienio prekybos deficitas ir skolinimas užsienio valiuta neatvedė Lietuvos į finansinę aklavietę, iš kurios bus labai sunku išsikapstyti?
IV Krizės įveikimo keliai ir klystkeliai
A. Kubiliaus Vyriausybės ketinimai galbūt ir geri, tačiau ji neturi pakankamai kompetencijos ir galių įveikti šią krizę, kuri laikoma rimčiausia per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį. Todėl daugiausia apsiribojama„gaisrų gesinimu“ skolintais pinigais ir skambiomis deklaracijomis. Kuo ši krizė ypatinga, palyginti su Rusijos krize? Yra bent šeši dabartinės krizės skiriamieji bruožai. Ar prie krizės Lietuvoje prisidėjo ir šalies Prezidentė, buvusi Europos Komisijos narė? Ji aktyviai ragino G. Kirkilo Vyriausybę panaudoti kuo daugiau ES paramos lėšų. Bet ar šios lėšos buvo panaudotos racionaliai ir efektyviai, niekam tada nerūpėjo. Kaip Prezidentė turėtų elgtis dabar, krizės įkarštyje ir ar ji teiksis atsakyti į šiame skyriuje jai užduotus 15 esminių klausimų? Ką reikėtų daryti siekiant įveikti šią krizę ir ko derėtų reikalauti iš politikų, kad tokios negandos nepasikartotų?
VIII Nutylėjimo ekonomika ir žvilgsnis į Lietuvą iš šalies
Ar esate girdėję, kad TVF dar 2003 metais įspėjo Lietuvą apie infliacijos pavojų, kurį sukels milžiniški pinigų srautai, pateksiantys į šalį, jai tapus ES nare? Tikriausiai dar neužmiršote pranešimų apie dviženklę infliaciją Lietuvoje 2007–2008-aisiais ir apie tai, kad dėl šios priežasties neįsivedėme euro. Ar žinote, kad Europos centrinis bankas visą laiką skeptiškai vertino Lietuvos galimybes suvaldyti infliaciją, esant fiksuotam lito kursui? Ar buvote informuoti, kad viena iš esminių valstybės funkcijų – pinigų emisija –yra perduota privačioms verslo struktūroms, ir ar buvote įspėti, kad tai gali sukelti ekonominę krizę? Tokio pobūdžio informacijos bei analizės Lietuvos žiniasklaidoje ir bankų pranešimuose tikriausiai neradote. Tačiau jos jau seniai apstu užsienio šaltiniuose – ten aktyviai aptarinėjami trijų „Baltijos tigrų“ ekonominiai nuotykiai. Ar prisimenate, kaip buvo užsipultas K. Glaveckas – tarp kitų ir neįgalaus Lietuvos centrinio banko vadovų, – kai 2009 metų pradžioje viešai paskelbė… viso labo elementarią tiesą apie lito kursą? Tai – iš senų laikų paveldėtos nutylėjimo ekonominės politikos šalyje pavyzdžiai. Tokia politika padeda jums mažiau žinoti ir mažiau reikalauti iš valdžios, valdžiai – ramiai gyventi ir išvengti atsakomybės, o kai kuriems – pūsti ekonominius burbulus ir uždirbti neblogus pelnus.