Teigiama, kad verta skolintis, nes infliacija didesnė už indėlių palūkanas bankuose. Maža to, išaugus nekilnojamojo turto kainoms, gyventojai gali pasididnti paskolas, kurias jie ėmė šiam turtui įsigyti ir skirti papildomas lėšas vartojimui. Taigi, pasirodo, kylančios nekilnojamojo turto kainos skatina ir didesnį vartojimą! Tai toliau augina gyventojų skolą bankams ir palaiko ekonominio augimo iliuziją. Nors būsto kainos jau viršija daugeliui prieinamas kainų ir paskolų dydžio ribas (naujas dviejų kambarių butas tankiai prigrūstame daugiabučių kvartale Vilniuje kainuoja ne mažiau 300 tūkstančių litų), rezervų būsto paskolų portfelio augimui dar yra: galima didinti būsto paskolų terminus (kai kuriuose šalyse, pvz., Japonijoje ir Šveicarijoje jie jau siekia 100 metų). Galima ir keliems metams atidėti rinkos palūkanų mokėjimą (kaip darė būsto paskolų „specialistai“ JAV), tačiau visa tai tik nukels skaudaus praregėjimo ir ekonominio sąstingio laikus. Gal tai ir nėra bloga valstybės politika, žiūrint paviršutiniškai ir trumparegiškai, tačiau ar tai atsakinga?
Kokios alternatyvos tokiai politikai? Bent kai kurie principai – pakankamai aiškūs: savarankiška pinigų politika (kurios atsisakėme įstoję į ES, tačiau gal verta dėl jos kovoti?), skatinimas investicijų į didesnę pridėtinę vertę ir eksporto potenciją turinčias sritis, tačiau, visų pirmiausia, investicijos į švietimą: tik išsilavinę ir informuoti piliečiai gali užtikrinti tikrąją ir ilgalaikę savo bei visos šalies gerovę. Tai, kas bandoma daryti (fiskalinės drausmės įstatymo priėmimas), esminių problemų neišspręs. Tai – daugiau simbolinis gestas, skirtas pademonstruoti, kad kažkas daroma. O sprendžiant iš kai kurių oficialių pareigūnų viešų pasisakymų, atrodo, kad jie apskritai nesuvokia besiklostančios situacijos priežasčių ir vis didėjančios grėsmės. Į tai, ką kartas nuo karto apie Lietuvos ekonomiką ir jai gresiančias problemas rašo kitų šalių ekonomikos ekspertai, dažniausiai numojama ranka ar parodoma į Latviją: ten blogiau. Taip, tačiau „atsiliekame“ nedaug.
Savarankiška pinigų politika reikalinga valdyti pinigų kiekį rinkoje, kurio augimas, remiantis teorija, neturėtų reikšmingai skirtis nuo ekonomikos augimo tempo. Tai atsakingas ir subtilus darbas, kurio metu nuolat vertinama ir pronozuojama šalies ekonomikos būklė. Šiuo metu visa tai už mus atlieka Europos centrinis bankas ir Vakarų europos komerciniai bankai, kuriems Lietuvos ekonomika ir jos ateitis mažai terūpi. Pinigai keliauja į Lietuvą per komercinius bankus, kurie juos dideliais kiekiais (Lietuvos mastu) gali pigiai skolintis iš savo motininių bankų užsienyje, todėl vietinių indėlių kaip finansavimo šaltinio poreikis daugeliui bankų yra mažas. Dėl šios priežasties indėlių palūkanos mažos, žemesnės nei infliacija, t.y., realiosios palūkanos yra neigiamos. Dėl to gyventojams ir „apsimoka“ skolintis. Palūkanų dydį taip pat lemia tarptautinėse finansų rinkose bei Europos sąjungos senbuvėse veikiantys veiksniai, o Lietuvos banko (kurio skelbiama pagrindinė misija – palaikyti kainų stabilumą?!) pastangos ir, atrodo, galimybės čia – niekinės.
Atrodo, kad problemas gali kelti tik pinigų trūkumas, o kuo pinigų daugiau, tuo geriau. Tačiau, pasirodo, kad šalies mastu nevaldomi pinigų srautai (ir skolinimasis) gali sukelti daug bėdų: neracionalų vartojimą, nepagrįstus lūkesčius ir spartų kainų augimą, investicijas į trumpalaikę naudą ir mažą pridėtinę vertę kuriančias sritis, menką taupymo lygį ir pan. Pinigų kiekis pastaraisiais metais Lietuvoje auga ne mažiau kaip 20-25 proc. per metus, tuo tarpu bendrasis vidaus produktas – 7-8 proc. Kitaip tariant, prekių ir paslaugų sukuriama mažiau, nei atsiranda pinigų. Tai ir yra viena svarbiausių infliacijos priežasčių. Tiksliau, teisingiausias ir objektyviausias infliacijos apibrėžimas toks ir būtų: pinigų kiekio augimas per metus. Tai, kad pagal skelbiamą statistiką infliacija Lietuvoje yra 5 ar daugiau procentų, mažai ką reiškia: tai tik tam tikros prekių ir paslaugų grupės kainų kitimas. Kokia yra infliacija (suprantant ja tradicine prasme) jaunai šeimai, kuri siekia, nesiskolindama iš banko, įsigyti būstą? Vidutiniškai 20-30 procentų per metus? Vienintelė išeitis „kovoti“ su tokia infliacija – skolintis iš banko, tuomet galimas „atlygis“ pasiskolinusiam – reikšmingai išaugusi turto vertė ir galimybė pasiskolinti dar – kad ir automobiliui įsigyti. (Beje, įdomu, kodėl būsto kainų augimas neįvertinamas skaičiuojant „oficialiąją“ infliaciją? Neseniai sužinojau, kad prieš kurį laiką D.Britanijoje tai buvo daroma.) Arba kokia yra infliacija pensininkui (ar mokytojui), kurio beveik visos varganos pajamos skirtos smarkiai brangstančiam maistui, komunalinėms paslaugoms apmokėti ir vaistamas? Tikrai ne 5 procentai.
Apie investicijų skatinimą į moderniomis technologijomis pagrįstas sritis ir taip vadinamąją „žinių ekonomiką“ ir rašyti neverta: rašyti nėra ką! O įvertinus tai, koks dėmesys ir finansai (tame tarpe ir ES paramos lėšos) skiriami kelininkams ir mokytojams, peršasi viena išvada: vykdomas ekonominis pedagogų ir visos švietimo sistemos genocidas.
Taigi, pinigų yra, tačiau ne visiems. Jei nenorite būti skolingas bankui arba esate pensininkas ar mokytojas (o tokiems tikriausiai niekas ir neskolins, nebent už 30 proc. metinių palūkanų), pinigų fiesta jums pasidžiaugti neteks, matysite tik augančias kainas. Visi kiti – pirmyn į bankus, pinigų yra! Nes nuo jūsų priklauso tolesnis Lietuvos ekonomikos augimas.