Infliacijos Lietuvoje priežastys ir jos „nauda“

Pastaruoju metu beveik kasdien girdime apie kylančias kainas ir valdžios pastangas kovoti su jomis. Infliacija aiškinama įvairiomis priežastimis, tačiau apie svarbiausias – beveik neužsimenama. Maža to, keliami akcizai, neprieštaraujama šilumos ir elektros kainų kėlimui. Atrodo, kad infliaciją bandoma „valdyti“ ją dar ir paskatinant. Tačiau infliacija gali būti ir šiaip naudinga, suprantama, ne eiliniams piliečiams, o jų valdžiai.

Esami ir būsimi infliacijos tempai aiškinami brangstančiais energetiniais ištekliais (nors doleriai, kuriais atsiskaitoma už naftą, nuo vasario mėn. atpigo apie 9 proc.!) būtinybe (įsipareigojimais) didinti degalų ir tabako gaminių akcizus, darbo užmokesčio kilimu ir kitais dalykais. Bandant tramdyti kainų kilimą, planuojama priimti fiskalinės drausmės įstatymą, svarstoma galimybė mažinti PVM kai kuriems maisto produktams, premjeras siūlė diskutuoti apie gyventojų pajamų mokesčio mažinimo proceso nukėlimą ar lėtinimą. Tai, kas bandoma daryti, nepagelbės, nes vienos svarbiausių infliaciją Lietuvoje lemiančių priežasčių yra svarankiškos šalies pinigų politikos neturėjimas ir reikšmingai padidėjęs darbo jėgos mobilumas. Į Lietuvą plūsta didžiuliai valstybės beveik nevaldomi (pinigų politikos prasme) pinigų srautai (keli milijardai eurų per metus), kurie bankų paskolų ir kitų išmokų pavidalu „didina“ perkamąją galią. Savo ruožtu dešimtys tūkstančių piliečių, išvyktsančių dirbti į senbuves Europos sąjungos šalis, sukuria darbo jėgos deficitą šalies ūkio šakose, kuriose tie pinigai „nusėda“ (pvz., statybos pramonėje). Dėl to darbdaviai priversti nuolat didinti darbo užmokestį. Kitaip tariant, Lietuva iš Europos sąjungos importuoja pinigus, o į ją eksportuoja darbo jėgą. Su šiais procesais kovoti kol kas realių priemonių nėra (esame Ekonominės ir pinigų sąjungos, laisvo darbo jėgos ir kapitalo judėjimo bei valiutų valdybos modelio susitarimų ir įsipareigojimų dalyviai), todėl visi kiti bandymai tėra simboliniai gestai. Galbūt šie du faktoriai (perteklinio finansinio kapitalo panaudojimo ir mobilios darbo jėgos rinkų išplėtimas) ir buvo vieni iš svarbiausių Europos sąjungos plėtros motyvų?

Iki 2006 m. vidurio, kai dar buvo tikimasi euro įvedimo 2007 metais, infliacijai taip pat buvo skiriama daug dėmesio, kadangi jos lygis turėjo lemti sprendimą dėl euro įvedimo. Kiek viršijus leistiną infliaciją, euro nesulaukėme. Svarbiausias Europos komisijos argumentas buvo tas, kad nebuvo užtikrintas infliacijos tvarumas (jos žemas lygis ateityje). Atrodo, kad tai buvo teisngas vertinimas, nes pastaraisiais mėnesiais infliacijos augimo tempai labai smarkiai viršija buvusius iki praėjusių metų vidurio. Matyt, euro artimiausiu metu nesulauksime. Kita vertus, stodami į Europos sąjungą, įsipareigojome eurą įsivesti. Įdomu, kas bus, jei infliacija niekuomet nenukris iki reikiamo lygio?

Galbūt įmanoma leisti infliacijai „pašėlti“ ir, jai po kiek laiko aprimus, rasti progą įvykdyti savo įsipareigojimą įvesti eurą? Kitaip tariant, galima bandyti „sustumti“ infliaciją į kokius dvejus metus, pakelti akcizus iki reikalaujamo lygio anksčiau, negu būtina, leisti jau dabar kelti elektros ir šilumos kainas ir sulaukti mažesnės infliacijos laikų, gal net ir prognozuojamoje ateityje. Verslininkai, pajutę didesnę valdžios toleranciją kainų augimui, taip pat naudotųsi proga maksimaliai padidinti kainas. O gal tai jau ir vyksta? Artimiausiais metais nepavykus įvesti euro, Lietuva, esant tokiam nuolat augančiam einamosios sąskaitos deficitui (kurio didžiąją dalį sudaro užsienio prekybos deficitas) ir išsekus svarbiausiems jo finansavimo šaltiniams (naujos motininių bankų paskolos vietiniams komerciniams bankams, kurios pavirsta paskolomis gyventojams ir įmonėms ir Europos sąjungos paramos lėšos), gali susilaukti oficialiųjų tarptautinių atsargų mažėjimo.

Tačiau, pasigilinus, infliacija, pasirodo, gali padėti valdžiai spręsti ir kai kurias kitas jos finansines problemas. Kylant prekių ir paslaugų kainoms, surenkama daugiau PVM. Augant darbo užmokesčiui, išauga ir gyventojų pajamų bei socialinio draudimo mokesčių įplaukos. Atsiranda galimybė keliais procentais padidinti pensijas ir kai kurių biudžetinių darbuotojų atlyginimus ir pabūti „gerais“. Pasinaudojama taip vadinamuoju „pinigų iliuzijos“ reiškiniu: pensininkas džiaugiasi, kad jam 50 litų padidėjo pensija, tačiau neįvertina, kad padidėjusios kainos tai su kaupu prarys. Augant nekilnojamojo turto kainoms, gali būti peržiūrima ir mokestinė to turto vertė – dėl to dar labiau augtų nekilnojamojo turto mokesčiai. Dėl visų šių mokesčių įplaukų didėjimo galima bus girtis rekordinėmis biudžeto pajamomis.

Esama ir labiau paslėptų infliacijos „panaudojimo“ būdų: pvz., smarkiai augant nekilnojamojo turto kainoms, jei fizinis asmuo jį parduoda nepraėjus trims metams po įsigijimo, apmokestinamas „nominalus“ pelnas, neindeksuojant šio turto įsigijimo kainos, taigi, sumokamas gyventojų pajamų mokestis ir nuo nekilnojamojo turto infliacijos (vidutiniškai 30% per metus?). Esant žemoms (o iš tikrųjų – neigiamoms realiosioms) indėlių palūkanoms bankuose, skatinamas didesnis vartojimas o ne taupymas. Taip lyg ir skatinamas ekonomikos augimas, tačiau tuo pačiu toliau palaikomas kainų kilimas. Vartojimas skatinamas jau vien nerimsiančios infliacijos prognozėmis: kam taupyti ir laikyti pinigus, kurie nuvertės?

Taigi, atrodo, kurį laiką stebėsime kainų kilimą parduotuvėse ir degalinėse. Tikėkimės, kad bent nekilnojamojo turto kainų augimas sustos, o gal jos net kiek ir sumažės. Gaila, kad pastarosios neįtraukiamos, skaičiuojant oficialiąją infliaciją: galbūt metas pagalvoti apie metodikos pakeitimą?

Leave a Reply