JAV ekonominė galia ir doleris: mitai ir tikrovė

Pastarosiomis savaitėmis JAV dolerio kursas euro bei daugelio kitų valiutų atžvilgiu nukrito rekordiškai žemai ir tai siejama su nesibaigiančiomis problemomis šios šalies nekilnojamojo turto rinkoje. Rekordiškai žemai doleris krito ir lito atžvilgiu. Per penkis su puse metų nuo lito atsiejimo nuo dolerio pastarojo kursas smuko apie 40 procentų. Beje, pats atsiejimo laikas (2002 m. vasario mėn.) buvo visiškai nepalankus Lietuvos ekonomikai, vertinant eksporto konkurencingumo prasme, nes tuo metu doleris buvo kone brangiausias euro atžvilgiu per visą euro istoriją. Šį „paveldėtą“ dolerio svorį litas turi iki šiol, o to kaina, bent dalinai, yra nuolatinis Lietuvos užsienio prekybos deficitas.

Nors kai kurie ekonomistai jau senokai rašo apie gilias problemas JAV nekilnojamojo turto rinkoje ir galimas neigiamas jų pasekmes visos ekonomikos plėtrai, šios šalies, kaip vienvaldžio ekonomikos lyderio pasaulyje statusas kol kas mažai kam kelia abejonių. JAV BVP bent kelis kartus viršija artimiausių konkurentų – Japonijos, Vokietijos ir Kinijos BVP. Dar ne taip seniai Lietuvoje ir apie JAV valiutą buvo galima išgirsti, kad „doleris ir Afrikoj doleris“, kad jo nuosmukis yra laikinas reiškinys, o kai kas iki šiol tiki šios valiutos išskirtinumu ir verte.

Galima būtų gilintis į JAV ekonomikos ir finansų istoriją, tačiau žymiai svarbiau suvokti šiandieninę realybę, tame tarpe dolerio vaidmenį pasaulio ekonomikoje ir politikoje, ypač turint omenyje agresyvią šios šalies užsienio politiką ir ambicijas būti vienvalde dominuojančia karine jėga pasaulyje. Svarbu suvokti ir tai, kad būtent kitos šalys nemaža dalimi netiesiogiai finansuoja JAV karinius veiksmus Vidurio Rytuose.

Panagrinėjus nuodugniau, negu skelbiama žiniasklaidoje, paaiškėja, kad JAV turi žymiai rimtesnių finansinių ir ekonominių problemų, lyginant su krize kai kuriuose jų nekilnojamojo turto rinkos segmentuose. Šios problemos susijusios su biudžeto, užsienio prekybos ir dar rimtesniais – pensijų ir medicininio draudimo sistemų – deficitais (vien pastarieji siekia 50-60 trilijonų – ne milijardų! – JAV dolerių). Kol kas šie sunkiai suviokiamo dydžio deficitai didžiąja dalimi yra „popieriniai“, tačiau jau artimiausiais metais dėl demografinės situacijos (daugybė pokario metais gimusių ir aukštas pajamas turinčių amerikiečių tampa pensininkais) jie taps nuolat didėjančiais piniginių srautų trūkumais, kurie, be kitų radikalių priemonių, reikalaus didinti skolinimosi apimtis. Iš esmes jau dabar JAV einamosios sąskaitos deficitas finansuojamas skolinantis, nemaža dalimi užsienyje, ir užsienio investicijomis, ko pagrindiniai šaltiniai – kitų šalių centrinių bankų JAV dolerių atsargos ir naftos doleriai (naftą parduodančių šalių pajamos JAV doleriais). Pasak specialistų, jei JAV biudžetui būtų taikomi bendrieji apskaitos principai (kurie yra privalomi visoms civilizuotose pasaulio šalyse veikiančioms akcinėms bendrovėms), jų skolos santykis su BVP viršytų 300 proc., o biudžeto deficitas – 30 proc. Tai būtų, ko gero, prasčiausi rodikliai pasaulyje, bent jau tarp išsivysčiusių šalių. Iš esmės finansine prasme tokia šalis jau būtų bankrutavusi, jai niekas nebeskolintų, bent jau užsienio valiuta. Pasak tarptautinės reitingavimo agentūros Fitch Ratings, JAV bankroto tikimybė yra minimali vien todėl, kad jos turi neribotas galimybes emituoti (išleisti į apyvartą) naujus JAV dolerius.

Federalinis rezervų bankas (JAV centrinis bankas, beje, privatus, valdomas stambiųjų JAV komercinių bankų) tai ir daro, kasmet išleisdamas į rinką 10-12 proc. naujų dolerių. Jų net spausdinti nereikia, nes tai viso labo bankiniai įrašai, tačiau tai taip pat realūs pinigai. Įdomu ir tai, kad nuo praėjusių metų kovo mėn. šis bankas nebeskelbia duomenų apie vieną iš svarbių pinigų kiekio indikatorių – M3. Manoma, kad tokiu būdu bandoma maskuoti vis didėjančius emitavimo tempus.

JAV doleriai, savo ruožtu, pasaulyje turi ypatingą statusą: daugelio šalių centriniai bankai juos kaupia kaip užsienio valiutos atsargas (dažniausiai už jas pirkdami JAV skolos vertybinius popierius), be to, didžioji dalis naftos pasaulyje parduodama taip pat už JAV dolerius, kurie vienu ar kitu būdu sugrįžta į JAV. Šie du faktoriai yra kritiškai svarbūs, palaikant dolerių paklausą ir tuo pačiu santykinai aukštą jų kursą bei lemiantys taip vadinamąją „dolerio hegemoniją“. Nepaisant dolerio nuosmukio daugelio valiutų atžvilgiu iki rekordiškai žemo lygio, jo kursas, pasak analitikų, vis dar nepagrįstai aukštas, įvertinus JAV ekonominę ir finansinę būklę. Savo ruožtu, aukštas dolerio kursas lemia ir santykinai aukštą pragyvenimo lygį JAV dėl pigaus importo į šią šalį. Galima sakyti, kad eksportuojančios į JAV šalys (ypač Kinija ir Japonija) subsidijuoja JAV ekonomiką ir jų gyventojų perkamąją galią.

Verta paminėti ir tai, kad nors JAV centrinio banko pavadinime yra žodis „rezervų“, tikrųjų rezervų ten labai mažai: keli tūkstančiai tonų aukso, kurio rinkos kaina – apie 160 milijardų JAV dolerių, ir užsienio valiutos atsargos, kurių vertė – apie 65 milijardai dolerių. Turint omenyje, kad dolerių kiekis apyvartoje – keliolika trilijonų ir jis nuolat auga, tai – labai menkos sumos. Taigi, doleris ypatingas dar ir tuo, kad jis praktiškai nėra padengtas jokiomis reikšmingomis atsargomis. Taip buvo ne visada, tačiau tai – jau istorija.

Dolerio statusui, kaip rezervinei ir prekybos nafta valiutai (ir tuo pačiu jo hegemonijai) jau kurį laiką kyla grėsmė del kai kurių nafta prekiaujanciu šalių (Iranas, Venesuela, Rusija) noro ir jau pradetų veiksmų parduoti savo naftą ne už dolerius, tų pačių šalių, bei kitų, turinčių prekybos perteklių su JAV (ypač Kinija), ketinimų mažinti JAV dolerių dalį savo valiutų atsargose. Tai galėtų sukelti tolesnį dolerio kurso smukimą, kita vertus, kiltų rimtos problemos finansuojant JAV skolą ir, tuo pačiu, biudžetą, įskaitant karines intervencijas Irake ir kitur.

Kai kas mano, kad šį JAV dolerio statusą ir savo deficitų finansavimą JAV ir bando išsaugoti drastiškomis, tame tarpe ir karinėmis, priemonėmis. JAV ekonomines ir finansines problemas bei pavojingą priklausomybę nuo užsienio skolintojų pripažino ir pats JAV federalinių rezervų banko pirmininkas pranešime JAV senato biudžeto komitete š.m. sausio men. Apie jas savo pranešimuose skelbia vyriausiasis šalies auditorius (comptroller), keliaudamas po visą šalį. Apie šias problemas žino ir politikai JAV Kongrese, tačiau niekas nesiryžta jų spręsti. Norint iš esmės spręsti šias problemas, reikėtų drastiškų priemonių: dvigubinti mokesčius arba dvigubai mažinti socialines išmokas, bei, kaip minėta, didinti skolinimosi apimtis (suprantama, galimi įvairūs šių priemonių deriniai). Esant dabartinei ekonominei ir politinei situacijai (problemos nekilnojamojo turto rinkoje pradeda neigiamai veikti visą ekonomiką, Busho populiarumas krito iki rekordinių žemumų, nesibaigiančios karinės operacijos Irake ir Afganistane, kurioms reikia milžiniškų lėšų), tai sunkiai įsivaizduojama. Todėl problemų sprendimai, matyt, ir toliau bus atidėliojami, galbūt tikintis kad bent dalinai padės vadinamasis „infliacijos mokestis“, kuris mažina įsipareigojimų ir skolos vertę ir didina einamąsias įplaukas. Tačiau tai gręsia hiperinfliacija su visomis neigiamomis jos pasekmėmis JAV ekonomikai ir valiutos kursui.

Naftos ištekliai Irake ir Irane, ju vadovų neprognozuojamas bei priešiškas JAV elgesys bei šių šalių bandymai atsisakyti JAV dolerio kaip prekybos nafta valiutos, o taip pat noras turėti energetinių išteklių tranzito koridorių per Afganistaną (iš Vidurio Azijos) yra vieni svarbiausių faktorių, lėmusių karines intervencijas Afganistane ir Irake bei spaudimą Iranui. Iš esmės galima teigti, kad JAV jau pradėjo karą ir prieš Iraną, bent jau ekonomine ir informacine prasme, nes jau senokai šiai šaliai taikomos ekonominės ir finansinės sankcijos, pilnu tempu vyksta informacinis (tiksliau – dezinformacinis) karas, pasak kai kurių pranešimų, Irano pasienyje ir šalies viduje vykdomos specialiųjų pajėgų operacijos, skatinamos bei finansuojamos teroristinės opozicinės struktūros. Trūksta tik atvirų karinių veiksmų, kuriais vis grąsinama.

Vieni specialistai mano, kad tokiu būdu JAV siekia apsirūpinti priejimu prie pigių energetinių išteklių, artėjant naftos gavybos pikui (“peak oil” teorija); kiti mano, kad bent kurį laiką tikslas yra neleisti pigiai naftai patekti i rinką, palaikyti aukštą naftos kainų lygį, tuo pačiu užtikrinant JAV dolerių paklausą bei jų „recirkuliaciją“ ir tokiu būdu sprendžiant finansines JAV problemas, išvardintas aukščiau, bei sudarant galimybes išlaikyti aukštus stambiausių naftos korporacijų pelnus. Pastaruoju atveju Irake būtų realizuojamas “valdomo chaoso” scenarijus. Tai, kas ten vyskta, į tai ir yra panašu. Beje, aukštos naftos kainos naudingos ir Putino režimui Rusijoje, kuris, sukaupęs pakankamas užsienio valiutos atsargas (šiuo metu jos jau yra trečios pagal dydį pasaulyje), taip pat nuolat agresyvėja.

Taigi, šiuo metu JAV dolerio galybė ir visa šios šalies ekonominė galia nemaža dalimi tėra mitai, paremti pokariniais finansiniais susitarimais, naftos doleriais, geopolitinėmis manipuliacijomis ir spaudimu, nesibodint slaptųjų opreracijų ir karinių veiksmų savo tikslams siekti ir statusui išlaikyti. Kiek tai tęsis – sunku pasakyti, tačiau tai priklauso ir nuo kitų šalių, finansuojančių JAV skolą, o tuo pačiu ir jų karines operacijas tikslų ir veiksmų. Jei JAV skolos vertybiniai poprieriai nebebūtų perkami, įvyktų dramatiški pokyčiai JAV ekonomikoje, finansų ir valiutų rinkose visame pasaulyje. Matyt, baiminantis šių pokyčių, JAV ir toliau bus „maitinamos“ jų pačių doleriais, kas sudaro joms galimybes tęsti karinius veiksmus Vidurio Rytuose. Įdomu, kiek tai tęsis ir kuo tai baigsis?