Maždaug prieš penkerius metus kilę neramumai pasaulio finansų rinkose ir ekonomikoje tai aprimsta, tai vėl sustiprėja. Šiuo metu baiminamasi dar vienos krizės bangos, nors valdžia mus įtikinėja, kad esame kaip niekada gerai jai pasirengę. Netyla diskusijos, kada visos šios bangos nurims ir pasaulis vėl galės džiaugtis nuolatiniu ekonomikos augimu.

Per penkerius metus susiformavo stereotipai – savotiški mitai, kuriais dažnai operuoja bankų ir valdžios atstovai. Jais bandoma aiškinti, kodėl kilo ši krizė ir ką reikėtų daryti, kad ji pasibaigtų. Apstu tokių aiškinimų ir Lietuvoje. Tačiau daugelis jų yra vienpusiški arba visiškai klaidingi ir tai nepadeda suprasti nei to, kas iš tikrųjų vyksta, nei ką reikėtų daryti.

Pirmasis mitas, kuris iki šiol cirkuliuoja visame pasaulyje ir Lietuvoje taip pat, tai, kad krizė prasidėjo 2008 metų rugsėjo mėnesį, bankrutavus investiciniam bankui „Lehman Brothers“. Po šio įvykio smuko daugelio akcijų ir obligacijų kainos finansų rinkose, sustingo tarpbankinis ir verslo kreditavimas, daugeliui valstybių taip pat tapo sunku ar neįmanoma skolintis.

Tačiau reiškiniai, lėmę šio banko bankrotą, brendo ilgai. Prieš maždaug dvidešimt metų JAV buvo smarkiai liberalizuota finansų sistema, sumažinti ištekliai jai prižiūrėti ir imta įvairiais būdais skatinti būsto kreditavimą.

Tai prasidėjo net ne prezidento G.W.Busho, o B.Clintono ir dar ankstesniais laikais. Ir jeigu ne „Lehman Brothers“, tai bankrotas būtinai būtų ištikęs kitą stambų banką su panašiais padariniais viso pasaulio finansų sistemai.

Todėl „Lehman Brothers“ bankrotas tėra krizės procesų ir priežasčių sistemos ledkalnio viršūnėlė.

Lietuvoje gajus dar vienas, su pirmuoju susijęs mitas, kad mūsų ekonomikos nuosmukį lėmė globalios finansų krizės reiškiniai ir eksporto rinkų susitraukimas.

Taip teigiantieji užmiršta arba nenori matyti, kad labiausiai Lietuvoje susitraukė statybų sektorius. 2009–2010 metais ši visai ekonomikai svarbi sritis smuko apie 50 procentų!

Visi puikiai žino, kad nei butų, nei biurų pastatų į užsienį Lietuva neeksportuoja. Šį nuosmukį lėmė Skandinavijos bankų veiksmai, kurie iki šiol nėra tinkamai įvertinti. Šie bankai sukėlė nekilnojamojo turto kainų bumą 2004–2008 metais, o vėliau, radikaliai pakeitę skolinimo politiką, didžiulį šių kainų nuosmukį ir bankrotų bei nedarbo bangą. Ypač statybų sektoriuje.

Remiantis trečiuoju mitu, Lietuvoje neretai aiškinama, kad dėl šio bumo atsakingi ne tik bankai, bet ir verslininkai bei gyventojai, neatsakingai skolinęsi ir vadovavęsi nerealistiniais lūkesčiais, kad nekilnojamojo turto kainos nuolat kils.

Tačiau nei verslininkas, nei juolab gyventojas neturi galimybių įvertinti kainų pagrįstumo ir prognozuoti jų kitimo. Jie vadovaujasi ta ekonomine informacija, kurią gali gauti ir suprasti. Todėl aiškinimai apie verslininkų ir žmonių kaltę tik padeda atskiesti atsakomybę ar net jos išvengti.

Bankų veiksmai, kai jiems buvo leista perrašyti dešimtis tūkstančių paskolų sutarčių, didinant palūkanų maržas, reikalaujant papildomų garantijų iš skolininkų dėl neva padidėjusios rizikos, pablogėjusių ekonominių perspektyvų ir sumažėjusios įkeisto turto vertės, ekonomine prasme, buvo visiškai nepagrįsti. Todėl, kad patys bankai didžiuliais pigių kreditų iš motininių bankų srautais 2004–2008 metais išpūtė šį burbulą ir patys – galbūt išsigandę to, ką padarė – jį susprogdino.

Už tai atsakomybė taip pat krenta ir ant Lietuvos politikų bei Lietuvos banko vadovų, kurie ignoravo arba nesuprato to, ką daro stambieji bankai.

Ketvirtas mitas, kuriuo klaidinama visuomenė, – tai, kad šiuo metu euro zonoje vyksta valstybių skolų krizė, kuri trikdo ekonomikos plėtrą ir gresia naujais neramumais.

Tai pernelyg siauras aiškinimas. Iš tikrųjų euro zonoje (ir ne tik joje) vyksta kur kas platesnio masto krizė. Už kiekvienos valstybės skolos stovi turto savininkas. Tai, kas vienam yra skola, kitam yra turtas. Jeigu valstybė ar bet kuris kitas skolininkas nepajėgia grąžinti skolos, kažkas praranda turtą! Ir tas „kažkas“ negali grąžinti savo skolų, išleisti planuotų lėšų pirkiniams bei investicijoms. Todėl tikslesnis šios krizės pavadinimas būtų balansinė krizė.

Papildoma problema tapo tai, kad daug metų valstybės – ypač ES pietų šalys – augino savo ekonomikas ir biudžeto pajamas sparčiai didindamos valstybės (daug kur – ir privataus sektoriaus) skolą.

O dabar, nebegalėdamos to daryti, paprasčiausiai neturi kitų ekonomikos augimo šaltinių. Finansų rinkos, grasindamos, kad nebeskolins, reikalauja mažinti skolą ir taupyti. Tačiau dėl to ekonomika dar labiau traukiasi, didėja nedarbas, kyla socialinis ir politinis chaosas. Įvykiai Graikijoje – geriausias pavyzdys. Tačiau su panašiomis problemomis susiduria ir daug kitų ES valstybių.

Mitas yra ir teiginys, kad valstybės negali bankrutuoti, o investicijos į jų vertybinius popierius yra saugiausios.

Iš tikrųjų valstybių skolinimasis yra grįstas trapiu finansinių piramidžių modeliu. Valstybė skolas dažniausiai grąžina iš naujai pasiskolintų pinigų. Kai šis skolinimosi (refinansavimo) procesas dėl kokių nors priežasčių ima strigti, arba kai skolinimosi palūkanos smarkiai išauga, valstybės taip pat atsiduria ties bankroto slenksčiu.

Apskritai viena esminių šios krizės priežasčių yra sisteminė valdžios ir finansų sektoriaus tarpusavio korupcija.

Trumparegiai ir neatsakingi politikai skolinasi, siekdami laikinai – bent iki kitos kadencijos – finansuoti savo valstybių ekonomikos plėtrą, papildyti biudžetą ir mokėti sau bei savo rinkėjams didesnius atlyginimus ir pensijas. Bankai ir kitos finansų institucijos dėl įvairių priežasčių finansuoja tokias valstybes. Tai tęsiasi iki tol, kol skolinimosi limitai išsenka, o skolos nėra iš ko grąžinti.

Tuomet iš politikų laukiama stebuklo, kad jie per metus ar dvejus išspręstų dešimtmečius pačių kauptas problemas – imtų taupyti, reformuotų viešąjį sektorių ir sukurtų konkurencingas ekonomikas. To padaryti greitai paprasčiausiai neįmanoma. Net ir per ilgą laiką nedaug kam pavyksta.

Todėl politikams ir bankininkams lieka kurti ir skleisti įvairius mitus ir jais aiškinti, kad tokios krizės yra netikėtos ir neišvengiamos. Kad jeigu dėl jų kas nors ir atsakingas, tai tikrai ne jie. Kad tai – viso labo laikinas „sunkmetis“, kuris netrukus pasibaigs. Kad politikai pajėgūs rasti stebuklingų vaistų išspręsti problemoms ir vėl priversti ekonomiką augti.

Tačiau jeigu ekonomika ilgai ir nepagrįstai augo, visuomet ateina metas, kai ji neišvengiamai privalo pradėti trauktis. Tokia rūsti ir negailestinga ekonominė realybė.