Antrąją pakopą reikia ne nacionalizuoti, o privatizuoti

Kai koks nors pensijų fondo atstovas apkaltina mane siekiu nacionalizuoti antrosios pakopos fondus, aš suprantu, koks yra jo tikslas. Taip kuriamas tendencingas įspūdis, kad valdžia nori atimti iš žmonių jų sukauptus fonduose pinigus. Tuomet bet kokie kiti mano arba kolegų Raimondo Kuodžio ar Romo Lazutkos dėstomi faktai, argumentai ar siūlymai – nebesvarbūs, nes visi jie vertinami emociniame nacionalizavimo šmėklos kontekste.

Tokia primityvia ir sena kaip pasaulis emocinio manipuliavimo ir propagandos priemone toks fondo atstovas bando apsaugoti patogų verslo modelį ir nemažas asmenines pajamas. Tokių kaltinimų komentuoti neverta, nes tikslai – akivaizdūs. Tačiau kuomet apie tai, kad siūlau nacionalizuoti antrosios pakopos pensijų sistemą pradeda kalbėti rimti ekonomistai (pvz., Gitanas Nausėda LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ š.m. spalio 10 d.) arba rašyti solidus verslo dienraštis („Verslo žinių“redakcijos vedamasis straipsnis, š.m. spalio 17d.), darosi keista ir įdomu.

Mano siūlymų, jau ne kartą išdėstytų viešai, esmė yra tokia. Tie antrosios pakopos dalyviai, kurie toliau nori kaupti būsimajai pensijai privačioje sistemoje, turėtų tai daryti iš asmeninių lėšų dabartinėje trečiojoje pakopoje, perkėlę ten visas antrosios pakopos fonduose sukauptas lėšas. Valstybė galbūt galėtų juos skatinti gyventojų pajamų mokesčio lengvata, jeigu turėtų tam finansinių išteklių. Kiti žmonės galėtų grįžti į „Sodrą“ – taip pat su visais sukauptais pinigais – pilnai atstačius jiems dėl dalyvavimo antrojoje pakopoje sumažėjusią „Sodros“ senatvės pensiją.

Ar tai nors kiek panašu į nacionalizavimą? Ne – nes, pirma, tai – žmogaus pasirinkimas. Nacionalizuojant jo nuomonės neklausiama, kaip visi žinome. Nebent vadovaujamasi man nesuprantama nacionalizavimo samprata. Antra, atstatyta „Sodros“ pensijos dalis taip pat yra turtas, kuris yra maždaug lygiavertis galimai pensijos daliai iš fonde sukauptų lėšų. Dėl detalių galima diskutuoti, tačiau čia svarbiausia – esmė.

O esmė yra dar ir tai, kad įgyvendinus tokį siūlymą, antroji pensijų sistemos pakopa būtų privatizuota, o ne nacionalizuota, kaip kad bandoma teigti. Antrosios pakopos sistema šiuo metu yra dalinai valstybinė, nes, kaip ir „Sodros“ pensija, finansuojama iš to paties šaltinio, t.y., valstybės. Pasigirstantys argumentai, kad įmokos į „Sodrą“ yra jas mokančiųjų nuosavybė, neįtikina vien dėl tokio fakto, kad negalime laisvai pasirinkti, kaip naudoti visų kitų pervedamų į „Sodrą“ įmokų ar į kitas valstybės sąskaitas sumokėtų mokesčių. Išsamiau tai argumentuoti čia – ne vieta, nors žinau, kad yra manančių ir kitaip.

Kita vertus, kadangi „Sodros“ biudžetas – deficitinis, o jos skola jau viršija metines pajamas, pervedimai į antrosios pakopos pensijų fondus daromi iš naujai finansų rinkose pasiskolintų lėšų. Todėl teigti, kad valstybės mastu vyksta koks nors kaupimas, yra finansinis nesusipratimas. Jeigu skolinatės viename banke ir šiuos pinigus kaip indėlį padedate į kitą – ar tai vadinate kaupimu? Būtent taip šiuo metu su antrąja pakopa elgiasi valstybė. Suprantama, individualūs šios pakopos dalyviai kaupia, tačiau ar tai – vienintelis ir pagrindinis šios sistemos tikslas?

Iš visų diskusijų apie antrąją pakopą, kuriose tenka dalyvauti kelis pastaruosius mėnesius, susidariau įspūdį, kad didžioji dalis fondų atstovų, politikų ir net kai kurie ekonomistai vertina žmonių dalyvavimą pakopoje lyg šie kauptų paprastą indėlį banke. Kiek sukaups, tiek ir bus gerai. Bus gerai ir tuomet, jeigu sukaupta suma nepasieks lygio, kai anuiteto įsigijimas bus privalomas. Galbūt tokie žmonės ką nors nusipirks, gal sukauptą sumą padovanos anūkams. Tačiau tuomet labai tikėtina, kad reali suminė tokių žmonių senatvės pensija bus mažesnė, nei tų, kurie visai nedalyvavo antrojoje pakopoje. Tokių žmonių, įvertinus dabartinę antrosios pakopos dalyvių pajamų ir amžiaus struktūrą, gali būti keli šimtai tūkstančių. Ir dalis jų ties ranką į tą pačią „Sodrą“ bei balsuos už „gerus ir dosnius“ politikus. O tokios sistemos tikslas turėtų būti mažesnė našta viešiesiems finansams ir didesnės pensijų išmokos visiems jos dalyviams.

Apie pensijų išmokas, arba anuitetus, apskritai mažai kalbama ir rašoma, nors tai – ne mažiau svarbi šio labai sudėtingo ir rizikingo finansinio produkto (įskaitant kaupimą ir prievolę arba kai kuriais atvejais teisę įsigyti anuitetą), kurį Lietuvoje leista įsigyti daugiau kaip milijonui šalies gyventojų, dalis. Tai, ko gero, vienas didžiausių tokios pensijų sistemos dalyvių skaičių pasaulyje, lyginant su dirbančiųjų skaičiumi. Tačiau esu tikras, kad tuo girtis negalima, nes dauguma net negalėtų apibūdinti šio produkto esmės ir rizikos, jau nekalbant apie tokios rizikos valdymo gebėjimus.

Kaip kis anuiteto perkamoji galia pensijos metu ir kas bus, jei bankrutuos jį pardavusi bendrovė? To nežino ne tik didžioji dalis antrosios pakopos dalyvių, bet ir pensijų fondų atstovai, kurie siūlo sudaryti sutartis visiems be išimties gyventojams. Nežino to ir politikai, balsavę už šią liberaliausią ir rizikingiausią pensijų sistemą iš visų įmanomų ir kažkodėl finansuojamą valstybės. Bene labiausiai savo kompetencijos lygiu nustebino Seimo narys Rimantas Dagys. Šis politikas, aktyviai remiantis antrąją pakopą, pasakė, kad „…ši sistema leistų žmonėms sukaupti senatvei paveldimas pensijas“ („Žinių radijo“ laida „Politiko komentaras“, spalio 9d.).

Kas jau kas, o jis tikrai turėtų žinoti, kad fonduose kaupiami pinigai – kurie tikrai yra paveldimi – dar nėra pensija. Pensija šiuo atveju yra anuitetas, kuris įsigyjamas už sukauptus pinigus. Jeigu tokie pensijų „anuitetai“ būtų paveldimi, visos juos pardavinėjančios gyvybės draudimo bendrovės bankrutuotų. Taigi ir šis politikas pademonstravo, kad jo supratimas apie antrąją pakopa apsiriboja indėlio banke samprata.

Nobelio ekonomikos premija praėjusią savaitę buvo paskirta lietuvių kilmės ekonomistui Robertui Shilleriui. Jis, šia proga duodamas interviu (www.washingtonpost.com, 2013m. spalio 15 d.), trumpai pakalbėjo ir kaupiamąją JAV pensijų sistemą, kuri turi panašių bruožų ir panašių problemų, kaip ir mūsų antroji pakopa. Nors, suprantama, ji nėra finansuojama iš JAV valstybės biudžeto, kaip kad padaryta pas mus, ir tai – esminis šių sistemų skirtumas. Lietuvos vadovai, sveikindami šį vieną žinomiausių ir progresyviausių pasaulio ekonomistų, pakvietė jį atvykti į Lietuvą. Būtų tikrai gerai, kad mūsų politikai su juo susitiktų. Galbūt jis sugebėtų juos įtikinti, kad tokia antroji pakopa, kokia šiuo metu veikia Lietuvoje, yra grįsta ekonominėmis ir finansinėmis iliuzijomis ir todėl esminiai pokyčiai joje – būtini.