Lietuvos bankų sistemos nuostoliai – 20 milijonų ar pusė milijardo?

 

Lietuvos bankas paskelbė, kad šalyje veikiantys komerciniai bankai per pimąjį šių metų ketvirtį patyrė 20 milijonų litų nuostolių. Tai – tik šiek tiek didesnė nuostolių suma, lyginant su ketvirtuoju praėjusių metų ketvirčiu, kuomet bankus ėmė slėgti “blogos paskolos”. Jeigu tikėtume šiais skaičiais, pagrindo nerimauti dėl bankų mokumo ir jų veikos perspektyvų Lietuvoje lyg ir nebūtų. Tačiau, žvilgterėjus į dviejų didžiausių Lietuvoje veikiančių bankų – Swedbanko ir SEB pirmojo ketvirčio finansines ataskaitas, paskelbtas Švedijoje registruotų motininių bankų interneto svetainėse, susidaro visai kitas vaizdas. Vien šių dviejų bankų nuostoliai Lietuvoje per minėtą laikotarpį  siekia 300 milijonų litų! 


 

Pridėję dar dviejų “skandinaviškų” bankų – DnB Nord ir Danske paskelbtus pirmojo ketvirčio rezultatus, turėsime jau beveik 400 milijonų litų nuostolių. Ar gali būti, kad visi kiti bankai, kurių dalis visos bankų sistemos paskolų portfelyje tesudaro apie 25 proc., Lietuvoje sugebėjo uždirbti daugiau kaip 400 milijonų litų pelno? Vargu. Tuomet ką reiškia šie kontrastingi skaičiai?

 

Atsakymas dalinai slypi Swedbanko Lietuvos žiniasklaidoje paskelbtame pranešime apie pimojo ketvirčio rezultatus. Jame teigiama, kad taikant Lietuvos banko nustatytus reikalavimus, Swedbankas Lietuvoje patyrė 45 milijonus litų nuostolio. Tuo tarpu, taikant motininio banko naudojamus apskaitos principus, tas pats bankas Lietuvoje patyrė 164 milijonus litų nuostolių. Taigi, atrodo, kad Švedijoje (taip pat ir Danijoje, kur registruoti kiti du jau minėti bankai) taikomi visiškai kiti – žymiai griežtesni – atidėjinių “blogoms paskoloms” apskaitos standartai, negu Lietuvoje.

 

Pasak S.Kropo, Lietuvos bankų asociacijos prezidento, metų eigoje bankai patys sprendžia, kaip vertinti “blogas paskolas” ir kokio dydžio atidėjinius joms sudaryti. Ir tik pasibaigus metams, finansines ataskaitas ir su jų sudarymu susijusius duomenis peržiūrės audito bendrovės ir įvertins, ar šie atidėjiniai yra pakankami. 

 

Tuomet, ko gero, ir pamatysime ar kai kurie Lietuvoje veikiantys bankai “nepagražino” savo finansinių rezultatų praėjusį ketvirtį. Tokie bankų finansinių ataskaitų “gražinimai” dabar labai populiarūs visame pasaulyje. Todėl neatsitiktinai maždaug prieš mėnesį paskelbtame komentare Lietuvos bankui siūliau iš Lietuvoje veikiančių bankų pareikalauti atlikti pusės metų finansinių ataskaitų auditą. 

 

Vienas svarbiausių bankų finansinių rodiklių, į kurį šiuo metu verta atkreipti dėmesį, yra sudarytų atidėjinių “blogoms paskoloms” augimo tempas per ataskaitinį laikotarpį. Swedbanko pateiktose ataskaitose pirmąjį šių metų ketvirtį jis siekia 1,6 proc. Tai reiškia, kad banko vadovai mano, jog tokia dalis paskolų portfelio gali būti papildomai prarasta. Tai ir parodoma finansinėse ataskaitose kaip atidėjinių augimas per laikotarpį. Analogiškas SEB banko rodiklis pirmąjį ketvirtį – 0,9 proc, Danske banko – 0,7 proc, DnB Nord banko – 1,0 proc. 

 

Jeigu padarytume prielaidą, kad visų kitų Lietuvoje veikiančių bankų paskolų portfelio struktūra nedaug kuo skiriasi nuo šių keturių bankų, manytume, kad jų atidėjinių augimas per pirmąjį šių metų ketvirtį turėtų siekti bent vieną procentą nuo paskolų portfelio. Tokiu atveju visų kitų Lietuvoje veikiančių bankų (registruotų Lietuvoje ir užsienio bankų skyrių) nuostoliai siektų apie 70 – 100 milijonų, o visos Lietuvos bankų sistemos – apie 450 – 500 milijonų litų! Tai būtų beveik dvidešimt penkis kartus didesni nuostoliai, negu paskelbė Lietuvos bankas. 

 

Ko gero, būtent šis skaičius realiau atspindi Lietuvos bankų sistemos veiklos rezultatus. Ir ne tiek pirmojo šių metų ketvirčio kiek kelerių pastarųjų metų, kuomet paskolos buvo lengvai dalinamos į kairę ir į dešinę. O Lietuvos bankas privalo paaiškinti, kodėl taip skiriasi jo taikomi reikalavimai Lietuvoje veikiantiems bankams, lyginant su tais, kurie naudojami Švedijoje ir Danijoje. Juk jeigu pusė mijardo litų nuostuolių per tris pirmuosius šių metų mėnesius – realus dydis ir jis kartosis dar bent kelis ketvirčius, bankai greitai susidurs su kapitalo nepakankamumo problema ir jau dabar privalo didinti kapitalą. 

 

Tuo tarpu, atrodo, kad Lietuvos bankas ir Vyriausybė pasirengė spręsti bankų problemas mokesčių mokėtojų – mūsų visų – pinigais. Šio mėnesio pradžioje, priimant biudžeto pataisų įstatymą, viename iš straipsnių yra numatyta, kad valstybė galės suteikti iki trijų miljardų litų garantijų bankų paskoloms. Kitame to paties įstatymo straipsnyje numatyta, kad Vyriausybės grynojo (naujo) skolinimosi limitas padidinamas keturiais miljardais litų. Didžioji šio skolinimosi limito augimo dalis, matyt, ir būtų skirta spręsti galimoms bankų problemoms. Keista, tačiau nepastebėjau jokios išsamesnės diskusijos ir opozicijos prieštaravimų dėl šių įstatymo straipsnių Seime.  

 

Kyla ir dar vienas įdomus klausimas. Kodėl Švedijos bankai – SEB ir Swedbankas – bei juos prižiūrinčios Švedijos institucijos nepasimokė iš Švedijos krizės, vykusios 1991-1993 metais? Tuomet Švedijoje taip pat buvo susidaręs nekilnojamojo turto burbulas, kuriam sprogus bankai susidūrė su rimtomis “blogų paskolų” problemomis. Didelė dalis Švedijos bankų sistemos buvo nacionalizuota ir rekapitalizuota mokesčių mokėtojų pinigais. Ir šiuo metu Švedijoje yra numatytas kelių šimtų milijardų litų vertės paramos bankams paketas. Šaltinis, suprantama – tas pats – moeksčių mokėtojų pinigai. 

 

Tokia agresyvi ir rizikinga šių bankų veikla Baltijos valstybėse kelerius pastaruosius metus, reikšmingai prisidėjusi prie nekilnojamojo turto burbulo susidarymo  – nepateisinama ir nesuprantama. Ypatingai turint omenyje vos keliolikos metų senumo patirtį Švedijoje. Nebent pasiremtume prielaida, kad tikrieji bankų verslo modeliai ir veiklos principai yra visai kitokie, negu skelbiama viešai, o jų įtaka valstybių centrinių bankų, kitų priežiūros institucijų ir vyriausybių vykdomai finansų ir bankų politikai yra neproporcingai didelė. 

 

Tačiau tai jau būtų panašu į “sąmokslo teorijas”. Jų, kaip žinia, pagrįsti konkrečiais faktais, įrodymais ir skaičiais neįmanoma. Todėl geriau jau manykime, kad bankai ir juos prižiūrinčios institucijos dar kartą suklydo ir neįvertino visų rizikų. O kadangi už klaidas reikia mokėti, būkime pasirengę Lietuvoje veikiantiems bankams paaukoti bent po tūkstantį litų. Tiek kiekvienam Lietuvos gyventojui – dirbančiajam, pensininkui ir kūdikiui – gali kainuoti jau minėtame biudžeto pataisų įstatyme numatytas “bankų sistemos Lietuvoje stabilizavimo” paketas. Tai – konkretu, aišku ir jokiu sąmokslu nekvepia.