Pastaruoju metu akivaizdžiai pasikeitė A.Kubiliaus ir jo vadovaujamos koalicijos partnerių ekonominė retorika. Pakeitę “krizės” sąvoką į ne tokią grėsmingą – “sunkmetis”, dabar jie jau nebegasdina valstybės bankrotu ir kitais “baubais”. Išgirdome netgi apie artėjančią krizės – sunkmečio pabaigą! Paminėta ir pabaigos data – birželio 21-joji. Galbūt A.Kubilius pajuokavo? Tačiau tokį humorą suprastų nebent finansų makleriai ir bankininkai, o ne eiliniai piliečiai. Nes A.Kubilius kalbėjo apie CDS rinką (angl. Credit Default Swaps – išvestiniai finansų instrumentai, parodantys draudimo nuo nemokumo rizikos kainą).
Suprantu, kad Vyriausybės vadovui norisi rasti gerų naujienų, paskatinti teigiamus lūkesčius bei suteikti vilčių Lietuvos piliečiams. Tačiau remtis vien CDS rinkos tendencijomis ir galimomis jų ekstrapoliacijomis – nerimta. Maža to, tokia retorika ir argumentai vis labiau primena G.Kirkilo kalbas praėjusiais metais apie tai, kad krizės nėra ir nebus. Įdėmiai sekiau ankstesniosios Vyriausybės vadovo kalbas ir iš ekonominės demagogijos intensyvėjimo pernai supratau, kad jis bei jo kolegos žino apie artėjančias problemas.
Taigi – ar ištikrųjų krizė eina į pabaigą, o gal paprasčiausiai A.Kubilius sėkmingai mokosi ekonominės demagogijos “meno” iš buvusios Vyriausybės vadovo G.Kirkilo?
Pirmiausia – apie Lietuvos CDS tendencijas. Jos iš tikrųjų kurį laiką buvo teigiamos, tačiau A.Kubilius užmiršo pridurti, kad lygiai taip pat kaip ir Lietuvos, mažėjo ir kitų kaimyninių šalių – netgi Latvijos – draudimo nuo nemokumo rizikos kaina. Taigi, tai susiję ne su Lietuvos Vyriausybės pasiekimais valdant krizę, bet su bendromis tendencijomis regione ir pasaulyje. Viena vertus, sumažėjo įtampa finansų rinkose ir valstybėms tampa lengviau pasiskolinti. Kita priežastis – Tarptautinis valiutos fondas ir kitos tarptautinės organizacijos pademonstravo, kad jos yra pasirengusios gelbėti naująsias ES nares nuo nemokumo.
Štai ir visos geros naujienos. Suprantama, kad tai – teigiami reiškiniai, tačiau reikia įvardinti tikrąsias jų priežastis, o ne priskirti nuopelnus dėl minėtos rizikos mažėjimo sau. Beje, Lietuva vis dar lieka saraše dešimties valstybių, kurių nemokumo tikimybė yra didžiausia. Ir tai – tikrai nieko gero apie mūsų valstybę nesakantis faktas. Beje, užteko šią savaitę pasirodyti pranešimams apie galimą lato devalvavimą ir tiek Latvijos, tiek ir Lietuvos CDS vertės vėl pakilo, o Latvijai nepavyko išplatinti planuotos obligacijų emisijos.
Sakykime, kad netrukus kalbos apie lato devalvavimą aprims, Lietuvos CDS vertės grįš į prieš savaitę buvusį lygį ir Lietuvai pavyks išplatinti savąją euroobligacijų emisiją. Tačiau tai, kad Vyriausybei gali būti lengviau pasiskolinti finansų rinkose ir taip padengti vis didėjantį biudžeto deficitą, vėliau grįš bumerangu kitoms vyriausybėms ir visiems mokesčių mokėtojams didesniais skolos aptarnavimo kaštais bei jos refinansavimo rizika.
Nes juk skolos nebus iš ko grąžinti. Tikiuosi, kad tai A.Kubilius supranta. O gal jis, bestudijuodamas finansus, jau perprato ir svarbiausią valstybės finansų valdymo “principą” – infliacija yra gerai, nes didina pajamas į biudžetą ir mažina valdžios skolos ir socialinių įsipareigojimų naštą? Taip “dirbo” G.Kirkilo Vyriausybė, ir ne tik ji. Tačiau jei ši patirtis bus dar kartą pakartota, apie Lietuvos ekonomikos konkurencingumą teks užmiršti visiems laikams ir reikės susitaikyti su ES išlaikytinių dalia. Juk jau šiemet ES parama sudarys apie trečdalį centrinės valdžios pajamų!
Pirmojo šių metų ketvirčio 13,6 proc. BVP nuosmukis – dar ne dugnas. Net jei ekonomika, lyginant su šiuo ketvirčiu, nebesmuks, visų metų BVP nuosmukis sieks apie 20 proc.! Tai labai nesunku suskaičiuoti. Taigi, atrodo, kad broliai latviai ne vieninteliai turėtų prognozuoti tokį BVP nuosmukį šiais metais. Balandžio mėn. Lietuvos pramonės gamybos rodikliai nieko paguodžiančio nerodo. Matysime, kaip atrodys mažmeninės prekybos, statybų, eksporto ir kitų ekonomikos sektorių duomenys.
Prisiminkime, kad naujausia Finansų ministerijos šių metų BVP prognozė – 10,5 proc. nuosmukis. Remiantis šia prognoze, šį mėnesį Seime buvo priimtos ir šių metų biudžeto pataisos. Šios procedūros birželio mėnesį, matyt, nebematysime, tačiau neužilgo ją vistiek teks pakartoti, o mažesnės valdžios sektoriaus išlaidos bei investicijos neišvengiamai mažins ir patį BVP. Įmonių bankrotų skaičius toliau auga, nedarbas – taip pat. Nežinau kur R.Dagys, bandydamas antrinti A.Kubiliaus optimistinėms gaidoms, pamatė, kad darbo vietų kūrimas ėmė lenkti bedarbių skaičiaus didėjimą. Taigi, minus 20 proc. – optimistinė BVP prognozė. Gali būti ir dar blogiau.
Sparčiai augant nuostoliams dėl “blogų paskolų”, Lietuvos bankų sistema artėja prie ribos, kuomet kils kai kurių bankų kapitalo nepakankamumo problema. Esu tikras, kad visi politikai puikiai supranta, kad Indėlių ir investicijų draudimo fonde sukauptų lėšų nepakaktų, jei kiltų rimtos bankų problemos. Gali nepakakti ir tų kelių milijardų litų, kuriuos Seime patylomis buvo nuspręsta leista pasiskolinti Vyriausybei šioms galimoms problemoms spręsti. Tokiomis sąlygomis tikėtis, kad bankai vėl ims skolinti vartojimui ir statyboms – naivu. Pirmiausia jie turi “išsilaižyti žaizdas”. Taigi, tiek vartojimui, tiek statyboms vargu ar pavyks pakilti nuo dabartinių žemumų.
Nemokių gyventojų skaičius nenumaldomai augs, tačiau jie yra palikti komercinių bankų valioje, nes nėra apsaugoti Fizinių asmenų bankroto įstatymo. Tai – akivaizdus fizinių asmenų diskriminavimas, lyginant su juridiniais asmenimis ir jis turėtų susilaukti ne tik aktyvesnio opozicinių politinių partijų, Konstitucinio teismo, bet ir ES institucijų dėmesio. Nemokūs bankų skolininkai taip pat neigiamai veiks tiek visą ekonomiką, tiek nacionalinio biudžeto balansą.
Valstybės skola auga kas savaitę. Europos komisija (EK) prognozuoja, kad per dvejus metus ji išaugs dvigubai ir kitų metų pabaigoje sieks 32 proc. BVP. Ta pati EK prognozuoja viso labo 11 proc. BVP nuosmukį šiais metais. Akivaizdu, kad ne tik pats BVP bus mažesnis, bet ir skolintis reikės daugiau.Taigi, šis rodiklis kitų metų pabaigoje gali būti žymiai didesnis – apie 40 proc. o pati skola gali bent du kartus viršyti centrinės valdžios pajamas iš mokesčių surinkimo. Ar mokesčių mokėtojai sutiks mokėti dar didesnius mokesčius, kad jų išrinkti valdžios atstovai sugebėtų aptarnauti tokią skolą? Juk vien palūkanoms apmokėti teks skirti 10-15 proc. biudžeto pajamų.
Jeigu BVP šiemet smuks 20-25 proc., jis nukris iki 2004-2005 metų lygio. Į šį lygį turėtų grįžti ir valstybės tarnautojų skaičius bei jų atlyginimai. Iki šiol visos kalbos apie “saulėlydžius” beveik nieko nedavė. Lygiai taip pat beveik nieko nedavė ir visi pažadai apie energetikos kainų mažinimą. Juk reikšmingai nesumažinus energetikos ir biurokratų išlaikymo kaštų verslas ir gyventojai negalės skirti dalies pajamų vartojimui (nebūtinai importuotų prekių) ir investicijoms. Tuo labiau, kad šios pajamos mažėja ir dar kurį laiką mažės.
Taigi, turėtų būti akivaizdu, kad apie krizės pabaigą kol kas kalbėti tikrai per anksti. Nebent A.Kubilius yra geriausias finansų specialistas ne tik konservatorių partijoje (tai – jo partijos kolegės R.Juknevičienės nuomonė), bet ir visoje Lietuvoje ir žino žymiai daugiau, negu visi kiti. Tačiau tuomet jis turėtų pateikti daugiau teigiamų naujienų – ne tik laikiną Lietuvos CDS kainų mažėjimą. Mano nuomone, krizė dar net neįsibėgėjo. Norėčiau klysti, tačiau kol kas beveik visos neigiamos prognozės pildosi su kaupu. Tačiau galbūt šį kartą bus teisūs politikai?
A.Kubiliaus nuomonei, kad krizė “baigiasi”, neturėtų prieštarauti ir opozicija bei jos vedlys G.Kirkilas. Jie puikiai supranta, kad jų indėlis į šį “sunkmetį” esminis ir nepaneigiamas ir todėl nėra suinteresuoti objektyvia krizės priežasčių ir jos eigos analize. Todėl juokaujant galbūt galima būtų kalbėti apie savotišką 2K projekto tęsinį – nebylujį 2K2.
Ir šis projekto tęsinys prasideda ne dabar – jis prasidėjo netrukus po to, kai baigėsi 2K – dar 2007 metų pabaigoje, kuomet A.Kubilius ir jo kolegos konservatoriai balsavo už išpūstą 2008 metų biudžetą. Jis tęsėsi ir vėliau – jau 2008 metais, kuomet tie patys konservatoriai balsavo už atlyginimų valdininkams bei socialinių išmokų didinimą. Na, o argumentai, kad buvusioji valdžia slėpė informaciją ir melavo, demonstruoja tik pačių konservatorių ekonominės ir finansinės kompetencijos stygių. Tokia kompetencija iš niekur neatsiranda, todėl A.Kubiliaus kalbos ir panašėja į G.Kirkilo ekonominę demagogiją. Tačiau tai – nieko keisto, nes demagogija ir tiesos slėpimas dažniausiai ir yra politikų “darbo” esmė.
Stasys Jakeliūnas, Lrytas.lt