Krizės įveikimo planas naujajam Lietuvos prezidentui

 

Naujasis Lietuvos prezidentas, jei jis iš tikrųjų ketina imtis valstybės vadovo pareigų, privalėtų turėti toliau Lietuvoje besiplėtojančios krizės įveikimo planą. To, ką jau beveik pusmetį bando daryti dabartinė Vyriausybė, nepakanka, nes krizės prigimtis ir mastas yra už bet kurios vyriausybės galios ir kompetencijos ribų.

 

Vyriausybės pastangos galėtų būti prilygintos gydytojo bandymams išgydyti infarktą patyrusį ligonį, skiriant jam vis didesnę mažai veiksmingo aspirino dozę. Reikalinga skubi ir profesionali chirurginė intervencija. Tai, kad pakeista diagnozė – vietoje krizės pradėtas vartoti “sunkmečio” terminas – esmės nepakeičia ir problemų masto nesumažina. Tik drąsus, ryžtingas ir kompetetingas valstybės vadovas gali tikėtis ir turėtų sutelkti visų valstybės institucijų, politinių partijų, ekspertų, verslo bendruomenės ir piliečių pastangas įveikiant šį sunkmetį – krizę.

 

Tai, kas bus išdėstyta toliau, tikriausiai neatitiks daugumos Europos Sąjungos (ES) direktyvų ir nusistovėjusio mąstymo. Būtina suprasti, kad ES direktyvos nebuvo kuriamos atsižvelgiant į Lietuvos ir kitų naujųjų ES narių interesus. Šių direktyvų esmė – apsaugoti ES senbūvių valstybių interesus, užtikrinti jų verslo subjektų rinkų plėtrą ir riboti naujųjų narių valstybių konkurencingumą. Tai – suprantamas ir logiškas požiūris, kurį suvokdami privalome elgis taip, kad apsaugotume savuosius interesus.  Todėl dabar tikrai ne laikas aklai laikytis šių direktyvų raidės.

 

Dar daugiau – tai, kas šiuo metu vyksta visame pasaulyje, taip pat ir ES, yra beprecedentiniai reiškiniai, kurie reikalauja visiškai naujų ir nestadartinių sprendimų bei veiksmų. Kai kurios valstybės (JAV, UK) tai daro vykdydamos didžiulio masto pinigų emisijas. Tai yra elementarus finansinis ir monetarinis protekcionizmas. Lietuva taip pat privalo drąsiai ir ryžtingai elgtis, siekdama apginti savo interesus – tuo labiau, kad visai neseniai visam pasauliui pareiškėme, kad esame drąsi šalis. Priešingu atveju šios krizės sukeltos cunamio bangos ilgam, o gal ir amžiams nublokš mus į ES ir viso pasaulio ekonominį užribį.

 

Pirmiausiai naujasis prezidentas turėtų siekti bent dalinai atstatyti Lietuvos ekonomikos konkurencingumą. Kelerius metus trukęs nevaldomas skolinimo bumas ir su tuo susiję infliaciniai procesai sumažino Lietuvos įmonių konkurencingumą tiek eksporto, tiek vidaus rinkose. Tai, kad krizės sąlygomis tai ypatingai aktualu, turėtų būti akivaizdu visiems. Visos trys Baltijos valstybės bando atgauti konkurencingumą mažindamos išlaidas tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuje. Tai – ilgas, sudėtingas ir skausmingas procesas.  

 

Daugelio pasaulio ekonomistų nuomone, priimtinesnė alternatyva Baltijos valstybėms – savųjų valiutų kurso koregavimas. Tuo labiau, kad valiutų kursai nukrito daugelyje aplinkinių valstybių. Vienintelė objektyvi priežastis, kodėl tai nebuvo padaryta Latvijoje, kuomet ten lankėsi Tarptautinio valiutos fondo misija – didelės privataus sektoriaus skolos eurais. Visi kiti argumentai – emocinio pobūdžio.

 

Todėl, prieš imantis lito kurso koregavimo, būtina užtikrinti, kad komerciniai bankai pakeistų didžiosios dalies gyventojų ir įmonių paskolos valiutą į litus. Be to, verta būtų fiksuoti bent penkeriems metams būsto paskolų palūkanų lygį ties maždaug penkiais ar šešiais procentais ir galbūt atlikti kitus skolos restruktūrizavimo darbus. Žinoma, komerciniai bankai jokiu būdu nesutiktų su tokiais pasiūlymais ir pavadintų juos absurdiškais. Tačiau viliuosi, kad jie supranta jog tai, kas įvyks, nepakeitus dabartinio lito kurso, sukels ne mažiau rimtas pasekmes jiems patiems, kadangi bus daugiau įmonių bankrotų ir nemokių klientų – o tai tuo pačiu reikš ir “blogų paskolų” bankuose antplūdį. 

 

Kadangi, nepriklausomai nuo lito kurso keitimo, ženklaus “blogų paskolų” augimo ir su jomis susijusių milijardinių nuostolių Lietuvos bankų sistemoje išvengti nepavyks, šią problemą būtina nedelsiant pripažinti ir imtis ją spręsti. Ši problema – dar vienas pavyzdys, kuomet elgiamės kaip stručių būrys, slėpdami galvas smėlyje. Bandome apsimesti, kad problemos nėra.

 

Panašiai buvo ir su lito devalvavimo tema. Kaip buvo užsipultas K.Glaveckas, kuomet jis pasakė apie lito kursą tai, kas visiems ir taip turėtų būti puikiai žinoma! Tačiau kuomet iš esmės panašią mintį išsakė iš Lietuvos kilusi eurokomisarė (“Lietuvai liko dvi išeitys – kaštų mažinmas arba valiutos devalvavimas”), jokio triukšmo nebuvo.

 

Panašiai yra ir su bankų “blogų paskolų” problema. Tylėdami jos neišspręsime. Maža to, visiems tylint, ši problema gali būti sprendžiama mokesčių mokėtojų sąskaita. Tam Lietuvos banko vadovai ir Vyriausybė, atrodo, jau rengiasi.

 

Todėl būtina užtikrinti, kad Lietuvoje registruoti bankai ir jų akcininkai jau dabar surastų kelis milijardus litų ir padidintų bankų kapitalą. Bankai, kurie nesugebės to padaryti, turi būti nedelsiant apjungti su kitais – stipresniais – bankais. 

 

Suprantama, visus Lietuvoje veikiančius bankus dera prižiūrėti visiškai kitaip, negu tai bvo daroma iki šiol. Todėl dar vienas naujojo prezidento darbas turėtų būti pakeisti Lietuvos banko valdybą. Dabartinė valdyba nusikalstamai aplaidžiai vykdė savo priedermes ir turėtų būti atleista. Tai, kad Lietuvoje buvo leista išsipūsti eurais denominuotam skolos burbului, yra viena svarbiausių mūsų vidaus krizės priežasčių. Tai sukėlė nekilnojamojo turto bei kitas kainas, sumažino visos ekonomikos konkurencingumą ir įstūmė mūsų valstybę į finansinę aklavietę. 

 

Lietuvos banko deklaruojamas nepriklausomumas tėra tuščias teiginys. Pinigų politiką (pinigų kiekį ir jų kainą) lemia kitų valstybių institucijos ir komerciniai bankai. Būtina siekti šio nepriklausomumo, bet pirmiaisiai ne nuo vidaus ekonominių procesų, o nuo sumaišties išorės finansų rinkose ir kitų valstybių interesų bei jų komercinių bankų diktato. Tai galėtų daryti tik kompetetingi, tvirti ir realaus Lietuvos suvereniteto siekiantys Lietuvos centrinio banko vadovai.

 

Vienas iš tokios nepriklausomybės komponentų – vidaus finansinių išteklių telkimas. Tai – ir vis dar planuojami Vyriausybės taupymo lakštai, skirti gyventojams, tačiau dar svarbiau – institucinių investuotojų lėšos. Draudimo bendrovių, pensijų fondų ir kitų investuotojų lėšos – viso apie 7 milijardai litų – šiuo metu be apribojimų gali būti investuojamos visoje ES. Kitaip tariant, pinigai, kuriuos šios bendrovės surenka Lietuvoje, iškeliauja į svetimas finansų rinkas. Bent dalis – apie 50 proc. šių lėšų turėtų būti privalomai investuojama Lietuvoje. 

 

Sutvarkius gyventojų ir įmonių skolas, padidinus bankų kapitalą ir užsitikrinus bent dalinį finansinių išteklių stabilumą, reikėtų ryžtis 20-25 proc. sumažinti lito kursą euro atžvilgiu. Tai – visų politikų ir bankų siaubas, tačiau net ir tie reti užsienio ekspertai (pvz, Morgan Stanley analitikai), kurie dar prieš metus teigė, kad Baltijos valstybėms tikriausiai pavyks išvengti savo valiutų devalvavimo dabar jau mano kitaip. Anot jų, galbūt tik Estija sugebės įsivesti eurą 2011 metais, nedevalvavusi savo valiutos. Latvijai ir Lietuvai gali tekti atlikti šią procedūrą, nes alternatyva – begalinis biudžeto išlaidų ir kitų kaštų mažinimas – sukels pernelyg rimtas socialines, demografines ir politines pasekmes. 

 

Jau dabar, pasak akademikės R.Karnite, Latvijai, išgyvenančiai visą spekrtą krizių gręsia dar viena – humanitarinė krizė. Ir, anot jos, nemažai latvių jau “sėdi ant lagaminų”, laukdami ekonomikos atsigavimo kitose ES valstybėse. Lietuvoje padėtis dar ne tokia katastrofiška, tačiau mes sparčiai judame ta pačia linkme. 

 

Lito kurso sumažinimas padėtų konkuruoti užsienio rinkose mūsų eksportuotojams. Netiesa, kad visos eksporto rinkos užsidarė. Taip, jos susitraukė ir dėl to konkurencija jose dar labiau susitiprėjo. Eksportuotojai, kurių produkcijos savikainoje dominuoja vietiniai kaštai, turėtų didesnes galimybes koreguoti kainas ir galbūt išsaugotų daugiau darbo vietų.

 

Gamintojai, dirbantys vietos rinkai ir mažiau priklausomi nuo importuotų žaliavų, taip pat galėtų lengviau konkuruoti su pabrangsiančia importuojama produkcija. Tikėtina, kad dėl išsaugotų darbo vietų ir įmonių pajamų padidėtų įplaukos ir į biudžetą. Gasdinimai dėl devalvavimo išaugsiančia infliacija nėra visiškai pagrįsti, turint omenyje situaciją reikšmingą zloto nuvertėjimą patyrusioje Lenkijoje (ten metinė infliacija kovo mėn. – apie 3,5 proc.) ir išpūstų energetinių kainų realijas Lietuvoje. 

 

Tam, kad tolesnis galimas lito kurso kritimas nekeltų panikos, pakeitus jo kursą, tą pačią dieną būtina vienašališkai įsivesti eurą. Žinoma, kad tai nepatiktų ES institucijoms. Tačiau Lietuva šiuo metu nesiekia tapti pilnateise Euro zonos nare. Ji tik siekia suvaldyti krizę, dėl kurios dalinai atsakingos yra ir ES institucijos. 

 

Beprecedentinė situacija reikalauja nestandratinių sprendimų. Tai, kad Tarptautinis valiutos fondas siūlė būtent tokį scenarijų – devalvuoti latą ir nedelsiant įsivesti eurą – Latvijai, tik patvirtina, kad toks sprendimas būtų optimalus ir Lietuvai. Visi puikiai žinome, kad eurą įsivedė kelios Europos valstybės, kurios šiuo metu nėra  tikrosios Euro zonos narės. Būtume dar viena tokia valstybe. Taip, tikriausiai būtų neigiamų politinių ir teisinių padarinių, tačiau juos turėtų būti žymiai lengviau įveikti, negu suvaldyti krizę be šio žingsnio.

 

Na, o kad elektros energijos kainos bent kol kas, kol naftos ir dujų kainos yra nukritę, nekeltų didesnių rūpesčių, naujasis prezidentas turėtų atlikti dar vieną ryžtingą žingsnį – užtikrinti, kad būtų pratęstas Ignalinos atominės elektrinės darbas. Tai leistų išvengti ekonominio neapibrėžtumo dabar, artėjant sausio pirmajai. Tačiau dar didesnė grėsmė kils tuomet, kada pradėjus atsigauti pasaulio ekonomikai, energetinių ištekių kainos pasaulyje vėl pradės augti. Lietuva tuomet tikriausiai dar nebus atsigavusi po krizės ir jos ekonomikai bus labai sunku atlaikyti dar vieną energetinių išteklių kainų šuolį. 

 

Taip, yra Lietuvos įsipareigojimai stojimo į ES sutartyje. Taip, matyt yra ir asmeniniai A.Kubiliaus įsipareigojimai ES institucijų vadovams ir susitarimai su jais dėl didesnių apyvartinių taršos leidimų kvotų. Tačiau visiškai normalu pripažinti, kad įsipareigojimai buvo prisiimti neįvertinus visų grėsmių. Ir dabar, kuomet šios išsipildžiusios grėsmės gali dar labiau pagilinti krizę valstybėje, būtina pripažinti klaidas ir jas taisyti. 

 

Prezidentas turėtų ne tik telkti visuomenę, siekdamas įveikti šią krizę. Jis turėtų suburti geriausius įmanomus specialistus šalyje, kurių siekiams objektyviai vertinti ir spręsti problemas netrukdytų jų įsipareigojimai interesų ar verslo grupėms. Šioje ekspertų komandoje turėtų būti ir užsienio specialistai, kurie supranta pasaulinės krizės pobūdį ir mastą bei mūsų valstybės specifiką.

 

Tai, kad Lietuvos piliečiai tikisi sulaukti iš naujojo prezidento būtent tokios lyderystės, įveikiant šią krizę, rodo neįtikėtini vieno iš kandidatų reitingai. Būtų apmaudu, jei jau rudenį daugelis suprastų, kad su šiais reitingais susijusios viltys buvo bergždžios. Todėl jei kandidatai į prezidento postą nuspręstų, kad čia išdėstytos mintys ir pasiūlymai jiems nepriimtini, jie jau dabar turėtų pasiūlyti sąvąjį ne mažiau ryžtingą krizės įveikimo planą. Nebent jie mano, kad krizės įveikimo darbams ir toliau turi vadovauti žmonės, kurie net teoriškai nėra pajėgūs to padaryti, nepaisant visų gerų norų ir ketinimų.