Įvadas
JAV ir Europą vis dar purto didžiausia per pastaruosius 80 metų finansų ir ekonominė krizė, kurią sukėlė menkai prižiūrima ir ydingomis paskatomis bei labai rizikingais verslo modeliais grįsta finansų sistema. Bankai ir kiti finansų tarpininkai įvairiais būdais ir priemonėmis, siekdami kuo didesnių ir greitesnių pelnų, pastaruosius keliolika metų skatino privataus sektoriaus įsiskolinimą, taip sukeldami nekilnojamojo turto, vartojimo ir lūkesčių burbulus. Centriniai bankai ir vyriausybės daugelyje išsivysčiusių šalių taip pat prisidėjo prie šio ydingo proceso. Visi šie burbulai su trenksmu sprogo ir dėl to kilo ši krizė.
Vyriausybės ir centriniai bankai, bandydami gesinti šio sprogimo sukeltus ekonominius gaisrus ir gelbėdami nuo bankroto stambiausias komercines finansų institucijas, į jas bei į ekonomiką įlieja didžiulius niekuo nepadengtus finansinius išteklius. Dėl to sparčiai ir grėsmingai didėja valdžios sektorių biudžetų deficitai ir skola, ypatingai tų valstybių, kurios iki krizės viešuosius finansus valdė aplaidžiai ir netinkamai prižiūrėjo komercinius bankus. Kai kurios jų – pvz., Graikija, Airija – šiuo metu patiria valstybės skolos krizę ir negali išsiversti be išorinės pagalbos.
Dėl milžiniškų finansinių injekcijų ir toliau sparčiai augančios Kinijos bei kai kurių kitų besivystančių šalių ekonomikos sparčiai didėja energetinių bei maisto išteklių kainos. Išsivysčiusių valstybių vyriausybės tikisi, kad infliacija kuriam laikui padės bent santykinai sumažinti skolos naštą, padidins infliacinių mokesčių įplaukas ir paskatins ekonomikos plėtrą.
Finansų rinkos, gavusios milžinišką centrinių bankų finansinę injekciją, atsigavo ir investuotojai vėl gali džiaugtis dviženkle finansinių investicijų grąža. Deja, didžiajai daliai gyventojų, kurie neturi ko investuoti ir vis dar sunkiai randa darbo, infliacija kelia tik problemas – mažėja jų perkamoji galia ir pragyvenimo lygis. Taip didžioji dalis šios krizės naštos perkeliama skurdesnėms valstybėms ir mažas pajamas gaunantiems gyventojams. Dėl to kyla socialiniai neramumai ir politinė įtampa. Taip finansų krizė transformuojasi į socialinę ir politinę. Įvykiai Egipte ir kitose gretimose valstybėse – akivaizdi šio proceso iliustracija.
Deja, beveik visi aprašytieji dalykai ir jų seka tinka ir Lietuvai. Nepakankamai prižiūrima ir neatsakingai veikianti komercinių bankų sistema, aplaidžiai valdomi valstybės finansai yra pagrindinės vis dar tebesitęsiančios krizės Lietuvoje priežastys. Valdžios optimizmas pastaruoju metu didžiąja dalimi susijęs ne su stabiliai atsigaunančia ekonomika, tačiau su augančiomis kainomis ir dėl to didėjančiomis PVM pajamomis į biudžetą. Tačiau pensininkai, didžioji dalis dirbančiųjų ir jų šeimos nariai dėl infliacijos šiais metais gyvens dar sunkiau negu pernai, o tai didins socialinę ir politinę įtampą šalyje.
Lietuvoje būtina objektyviai ištirti krizės priežastis, įvardyti atsakingas institucijas, padaryti atitinkamas išvadas ir imtis skubių veiksmų stabilizuoti šalies ekonominę bei finansinę padėtį ir užtikrinti, kad ekonomika bei finansai būtų tinkamai valdomi ateityje. Viso to nepadarius, valstybė toliau grims į skolos ir finansinės priklausomybės nuo ES paramos lėšų liūną, visiškai praras savo piliečių palaikymą, nesugebės konkuruoti pasaulyje ir jau po kelerių metų taps nemoki ir neveiksni.
Lietuvos krizės ištakos
Lietuvos komercinių bankų sistemos, kurioje dominuoja skandinaviški bankai, paskolų portfelis nuo 2003 iki 2008 metų kasmet padidėdavo vidutiniškai daugiau kaip po keturiasdešimt procentų. Šis augimas buvo per greitas – du kartus spartesnis nei indėlių ir net šešis kartus, lyginant su realaus BVP augimo tempu. Didžioji dalis paskolų buvo nukreipta į nekilnojamojo turto sektorių – tai lėmė nekilnojamojo turto burbulo susidarymą. Toks neproporcingas, nepatvarus ir todėl ydingas bankų paskolų portfelio augimas buvo vienas svarbiausių ekonomikos plėtros Lietuvoje iki 2008 metų vidurio veiksnių. Tai patvirtino daugelis pasaulio ekonomistų, tarptautinių institucijų atstovų ir vyriausiasis Europos plėtros ir rekonstrukcijos banko ekonomistas E. Berglofas, 2010 m. vasario 2 d. Švedijos parlamento Finansų komiteto klausymuose darydamas pranešimą apie krizę Baltijos valstybėse.
Lietuvos bankas pasyviai stebėjo agresyvią komercinių bankų veiklą ir jokiais veiksmais neribojo pavojingos ir žalingos šalies ekonomikai bankų paskolų portfelio plėtros, apsiribodamas formalių ir lengvai įvykdomų bankų kapitalo pakankamumo ir kitų normatyvų stebėjimu. Kad tai buvo klaidingas ir pernelyg ribotas požiūris, tame pačiame Švedijos parlamento Finansų komiteto posėdyje pripažino Švedijos komercinius bankus prižiūrinčios institucijos vadovas M. Andersonas. Jis patvirtino, kad reikia keisti bankų priežiūros sistemą bei principus. Tai dabar pradedama daryti Švedijoje, siekiant slopinti komercinių bankų skolinimo gyventojams apimtis. M. Andersonas taip pat pabrėžė, kad švedų komerciniai bankai nepasimokė iš panašios krizės, kuri 1990 – 1992 metais vyko pačioje Švedijoje. Toks atsakingo Švedijos pareigūno požiūris radikaliai skiriasi nuo to, kaip komercinių bankų ir savo veiksmus vertina Lietuvos banko valdybos pirmininkas R. Šarkinas.
Lietuvos Seimas, kuris privalo vykdyti parlamentinę Lietuvos banko kontrolę, nepareikalavo banko imtis griežtesnės komercinių bankų priežiūros, paskolų portfelio plėtros bei komercinės pinigų emisijos ribojimo. Nei Seimas, nei dvi ankstesnės vyriausybės (dirbusios 2004 – 2008 metais) neinicijavo jokių mokestinių ar kitų būtinų sprendimų, kurie galėjo sumažinti gyventojų ir įmonių paskatas investuoti į nekilnojamąjį turtą ir taip tramdyti šio visai ekonomikai grėsmingo burbulo pūtimąsi.
Finansų ministerijos pareigūnų prižiūrima valstybės kapitalo UAB “Būsto paskolų draudimas” nepagrįstai mažomis kainomis aktyviai draudė mažas pajamas gaunančių gyventojų būsto paskolas. Taip buvo apdrausta apie keturiasdešimt tūkstančių būsto paskolų bendrai keturių milijardų litų sumai, turint viso labo trisdešimties milijonų litų dydžio kapitalą. Ši bendrovė jau praėjusiais metais būtų bankrutavusi, jei Vyriausybė nebūtų įliejusi į ją šimtą milijonų litų mokesčių mokėtojų lėšų. Nekompetentingas ir neatsakingas šios bendrovės valdymas ir priežiūra sudarė papildomas sąlygas komerciniams bankams pūsti būsto kainų burbulą ir perkelti rizikingų (“antrarūšių”) būsto paskolų turėtojų riziką ant valstybės – visų mokesčių mokėtojų – pečių.
Toks Lietuvos banko ir valdžios institucijų neveiklumas, taip pat visiems žinomas negebėjimas tinkamai valdyti viešuosius finansus, nesukaupiant finansinio rezervo 2004 – 2008 metais, iš esmės prisidėjo prie nepatvarios ir neharmoningos šalies ekonomikos plėtros minėtu laikotarpiu ir jau trečius metus besitęsiančios krizės. Kad prie krizės šalyje prisidėjo ne tik komerciniai bankai, bet ir Lietuvos valdžios institucijos, Švedijos parlamente liudijo E. Berglofas ir Švedijos centrinio banko vadovas S. Ingvesas. Tai – žymiai konkretesnės krizės Lietuvoje priežastys, negu R. Šarkino neseniai paminėta mistinė “visuotinė euforija”.
Nuo 2008 metų pabaigos komercinių bankų paskolų gyventojams ir įmonėms portfelis Skandinavijos motininių bankų iniciatyva nuolat traukiasi (per dvejus metus jis sumažėjo jau 15 proc.) ir tai yra esminė smarkiai sumažėjusios vidaus paklausos Lietuvoje priežastis. Paskolų portfelio prieaugio 2007 (“ekonomikos piko” metais) ir 2009 (“krizės piko” metais) skirtumas yra apie 20 milijardų litų. Toks pat šio portfolio prieugio skirtumas yra ir 2007 bei praėjusių metų, kuomet eksporto rinkos atsigavo. Tai – daugiau kaip penktadalis 2009 ar praėjusių metų Lietuvos BVP ir jokia Vyriausybės ekonomikos skatinimo programa ir eksporto plėtra nepajėgūs kompensuoti tokio komercinių bankų finansinio šoko sukeltų padarinių vidaus paklausai. Atrodo, kad dauguma šalies politikų vis dar nesupranta šio gana paprasto dalyko. Dėl tokio milžiniško bankų sistemos susitraukimo Lietuvos statybų ir mažmeninės prekybos sektoriai, kurie yra labai svarbūs užimtumui ir šalies biudžetui, 2009 – 2010 metais smuko bene labiausiai visoje ES.
Tai, kad didžioji paskolų gyventojams ir įmonėms dalis (šiuo metu – apie 70 proc.) yra eurais, kels grėsmę paėmusiems paskolas šia valiuta ir visai šalies ekonomikai iki to laiko, kol Lietuva sugebės įsivesti eurą ne žemesniu nei dabartinis lito ir euro kursas. Paskolų išdavimas užsienio valiuta neprofesionaliems finansų rinkų dalyviams (gyventojams), ypatingai ilgam laikui ir didelėmis sumomis, turėtų būti vertinamas kaip finansinis bankų piktnaudžiavimas ir neleistinas rizikos perkėlimas. Seimas turėtų inicijuoti atskirą teisinį tyrimą ir nustatyti, ar paskolų išdavimas užsienio valiuta neprieštarauja atsakingo skolinimo principams ir Lietuvos įstatymams.
Krizės padariniai ir iššūkiai
Nuo 2008 metų pabaigos Vyriausybė jau pasiskolino apie 20 milijardų litų ir viso valdžios sektoriaus skola 2010 m. pabaigoje priartėjo 36 milijardų litų. Tai – dvigubai didesnė suma, negu optimistiškai suplanuotos šių metų Valstybės biudžeto pajamos. Skolinamasi buvo finansų rinkose labai aukštomis palūkanomis (ypatingai – 2009 metais), nors beveik visos aplinkinės šio regiono valstybės 2008 – 2009 metais sudarė skolinimosi susitarimus su Tarptautiniu valiutos fondu. Dėl brangaus skolinimosi valstybės biudžeto išlaidos palūkanoms nuo 800 milijonų litų 2008 metais išaugs iki 1,9 milijardo litų 2011 metais. Tai – bene labiausiai augęs valstybės biudžeto išlaidų straipsnis. Šiais metais Lietuva palūkanoms apmokėti išleis beveik du kartus daugiau lėšų negu krašto apsaugai, o išlaidų palūkanoms prieaugis per 2011 – 2008 metus du kartus viršija 2010 m. sutaupytas biudžeto lėšas dėl sumažintų pensijų.
Estija, nuolat vykdžiusi atsakingą viešųjų finansų politiką, 2009 ir 2010 metais, lyginant su BVP, turėjo penkis su puse karto mažesnį biudžeto deficitą, jos skola – penkis kartus mažesnė negu Lietuvos, o palūkanoms ji šiemet išleis bent šešis kartus mažiau biudžeto lėšų negu Lietuva. Tai įrodymas Lietuvos politikams ir piliečiams, kad valstybės finansus galima valdyti visiškai kitaip – ir prieš krizę, ir dabar. Milžiniški palūkanų mokėjimai, dėl to didėjantis biudžeto deficitas ir lėšų trūkumas kitoms būtinoms reikmėms, nuolatinė skolos augimo bei jos refinansavimo rizika, būtinybė didinti mokesčius ir įvesti naujus – papildoma jau kelių nekompetentingų Lietuvos vyriausybių ir Seimo kadencijų išlaikymo kaina. Ją mokesčių mokėtojai turėtų pridėti prie biudžete numatytų išlaidų išlaikyti valdžios institucijas ir taip vertinti politikų veiklos efektyvumą bei tikruosius jų išlaikymo kaštus.
Oficialus bedarbių skaičius šiuo metu vis dar viršija 300 tūkstančių – per dvejus metus jis išaugo daugiau kaip tris kartus. Tai – taip pat milžiniška problema, kuri kilo sprogus kredito ir nekilnojamojo turto burbulams. Išlaidos bedarbių pašalpoms, socialinė įtampa, didžiulis nepasitenkinimas Vyriausybės bei Seimo vykdoma politika ir nuolatinė politinio nestabilumo grėsmė – taip pat šios krizės ir netinkamo jos valdymo padariniai.
Dėl krizės vėl išaugo emigracija, dar labiau išryškėjo neigiamos demografinės tendencijos, todėl kyla reali grėsmė valstybės ateičiai bei jos gyvybingumui. Ir ne už kelių dešimtmečių, kaip kad skaičiuoja politikai, o žymiai greičiau. Apie tai plačiai kalbama ir diskutuojama, tačiau realių ir efektyvių veiksmų imtis neskubama, o gal ir nesugebama.
Jau minėtos krizės Lietuvoje priežastys turėtų būti oficialiai ir objektyviai ištirtos. Krizės tyrimai jau atlikti kai kuriose valstybėse, pvz., Islandijoje ir Airijoje. Švedijos parlamente praėjusiais metais buvo tiriami Švedijos valdžios institucijų veiksmai krizės Baltijos valstybėse akivaizdoje. Bus nesuprantama, jeigu krizė nebus ištirta čia, kur ji vyksta – Lietuvoje. Tik objektyviai įvertinus jos priežastis ir atsakingų institucijų veiksmus galima tikėtis politinio ir visuomenės pritarimo ją įveikiant bei galimybių užkirsti kelią panašioms krizėms ateityje. Deja, kol kas nepanašu, kad valdančiosios ir opozicinės politinės partijos būtų pasirengusios tokiam tyrimui, nes jo metu tikriausiai išryškėtų visų jų indėlis į ją.
Šiuo metu Lietuvos ekonomika ir viešieji finansai didele dalimi priklauso nuo dviejų finansinių išteklių srautų – nuolatinio valdžios sektoriaus skolinimosi (apie 10 milijardų litų 2009 m. ir apie 8 – 2010 m.) ir ES paramos lėšų (daugiau kaip 5 milijardai litų 2009 m. ir pernai). Įskaičiavus dar apie 2-3 milijardus litų emigravusiųjų šalies piliečių lėšų pervedimus kasmet, Lietuvos ekonomika ir biudžetas kasmet yra finansuojami 15 – 18 proc. metinio šalies BVP dydžio laikinų išorinių finansų srautų. Tai – milžiniška priklausomybė. Kol kas šie pinigai palaiko ekonominį ir finansinį šalies funkcionavimą, jais dengiami biudžeto bei užsienio prekybos deficitai – taip gesinami krizės sukelti gaisrai. Šiems pinigų srautams reikšmingai sumažėjus ar nutrūkus, šalį ištiktų ekonominis ir finansinis paralyžius. Precedentas jau yra – buvusi priklausomybė nuo išorinių skandinaviškų bankų paskolų srautų ir jų radikalus pokytis 2008 metų pabaigoje. Dėl to, kaip jau minėta, didžiąja dalimi ir kilo krizė Lietuvoje.
Tokia milžiniška finansinė šalies ekonomikos ir viešojo sektoriaus priklausomybė nuo išorės finansavimo šaltinių yra kelis kartus pavojingesnė nei energetinė ar kokia nors kita priklausomybė ir tai būtina suvokti visiems šalies piliečiams ir politikams. Tai nereiškia, kad nereikia spręsti energetinės priklausomybės problemų, tačiau svarbu objektyviai įvertinti, ar turime finansinių išteklių ir kompetencijos įgyvendinti kai kuriuos energetinius projektus ir kokia reali jų nauda bei rizika.
Atskira problema yra ES paramos lėšų panaudojimo efektyvumas. Šiuo metu karštligiškai siekiama panaudoti jų kuo daugiau, nekreipiant dėmesio į ilgalaikį poveikį šalies biudžetui ir ekonomikos procesams. Valstybėje iškraipoma konkurencinė aplinka, skatinamos korupcinės bei išlaikytinių nuostatos, tačiau jokia diskusija apie tai nevyksta. Tiek dabartinė Prezidentė, kritikuodama G. Kirkilo Vyriausybę 2007 metais, tiek dabartinė Vyriausybė nemato reikalo nustatyti šios paramos naudojimo ilgalaikio ekonominio efektyvumo kriterijų. Ar kas nors skaičiavo, kiek mokesčių mokėtojams kainuos išlaikyti brangias sporto arenas, infrastruktūrinius objektus ir informacines sistemas, kurie buvo ir yra finansuojami ES lėšomis. Dažnai į ES paramos lėšas žiūrima tik kaip į trumpalaikio ekonomikos skatinimo šaltinį ir negalvojama apie ilgalaikes tokių “investicijų” sąnaudas ir naštą mokesčių mokėtojams ateityje.
Šalies valdžia ir kai kurie analitikai bei ekonomistai, vertindami šalies ekonomikos būklę ir jos raidą, taip pat ir ES paramos lėšų naudą dažniausiai akcentuoja tik BVP rodiklį. Tai – svarbus, tačiau pernelyg bendras ir orientuotas į trumpalaikę perspektyvą ekonomikos rodiklis. Svarbu suvokti pirminius BVP augimo šaltinius, jų patvarumą, visų rodiklių visumą ir vertinti šalies ekonomiką kompleksiškai. Lygiai taip pat nepakanka džiaugtis atsigavusiu eksportu, nekreipiant jokio dėmesio į tai, kad užsienio prekybos deficitas pernai išaugo daugiau kaip 30 proc. Lietuva jau daug metų, ir šiuo metu taip pat, gyvena dvigubo – biudžeto ir užsienio prekybos – deficito sąkygomis, jį padengia jau minėtais skolintais ir dovanotais pinigais. Tai reiškia, kad vis dar gyvename ne pagal savo išgales ir ateityje galime patirti naujų finansinių problemų.
Krizės pamokos ir jos įveikimo būdai
Lietuvos politikai, 2003 metų pavasarį agituodami šalies piliečius balsuoti už Lietuvos stojimą į ES, žadėjo pigių paskolų ir paramos lėšų antplūdį, kuris padės Lietuvos ekonomikai pasivyti išsivysčiusias šalis ir pakels šalies gyventojų pragyvenimo lygį. Per beveik septynerius narystės ES metus Lietuva iš viso gavo apie 70 milijardų litų finansinių injekcijų iš kitų šalių – bankų ir valdžios sektoriaus paskolų, ES paramos, emigrantų lėšų. Kodėl, gavusi tokią milžinišką finansinę injekciją, Lietuvos ekonomika per vienerius metus (2009) pagal daugelį rodiklių smuko į lygį, kuriame buvo iki įstojimo į ES? Maža to, bendra privataus ir valdžios sektorių skola finansų sektoriui per tą laiką išaugo nuo 24 iki maždaug 100 milijardų litų ir už tai dabar kasmet tenka mokėti apie 4-4,5 milijardus litų palūkanų. Didžioji dalis šių palūkanų mokėjimų iškeliauja iš Lietuvos ir mažina taupymo ir investavimo galimybes. Išvada tokia – greitai pasiskolinti ir dovanoti pinigai nesukūrė patvarios ir visuotinės ekonominės gerovės. Vietoje to, netinkamai valdomi jie paskatino ekonominius burbulus, komercinę, politinę bei intelektinę korupciją, socialinę ir politinę degradaciją bei atskirtį ir paliko didžiulę skolos naštą. Tai – esminė šios krizės pamoka.
Apibendrinant svarbiausius Lietuvos ekonomikos procesus, galima teigti, kad įstojusi į ES, Lietuva masiškai importavo pinigus ir eksportavo darbo jėgą. Abu šie procesai vyko nevaldomai, skatinami ES integracinių jėgų ir paskatų ir jau ne pirmus metus kelia pačią rimčiausią grėsmę šalies ateičiai. Būtina suvokti šiuos procesus ir imtis kuo skubiau juos valdyti, nepaisant ES direktyvų nustatytų ribojimų.
Komercinių bankų sistema turi didžiulę įtaką Lietuvos ekonomikai. Kuomet paskolos buvo lengvai dalijamos, ekonomika ir biudžeto pajamos sparčiai augo. Tačiau kai prasidėjo atvirkštinis procesas – paskolų portfelio susitraukimas – Lietuvą ištiko krizė. Lietuvos bankas neatliko savo vaidmens tinkamai prižiūrėdamas bankų sistemą, todėl turi prisiimti dalį atsakomybės dėl krizės Lietuvoje ir iš esmės pakeisti bankų priežiūros principus ir sistemą.
Dauguma Lietuvos politikų nesupranta kaip veikia šiuolaikinė ekonomika bei finansų sistema ir nesugeba valdyti ekonominių bei finansinių procesų šalyje. Jie naudojosi bankų paskolų bumo sukelta laikina gerovės iliuzija, ją sąmoningai arba patys to nesuvokdami kurstė, prisiėmė nepamatuotus finansinius įsipareigojimus pensininkams, motinoms ir kitiems šalies piliečiams. Prasidėjus krizei jie kratosi atsakomybės, kaltina vieni kitus ir laukia stebuklo – dar vieno ekonomikos ir pajamų į biudžetą atsigavimo. Į Lietuvos politinę sistemą būtina įdiegti žymiai daugiau kompetencijos ir atsakomybės, priešingu atveju valstybė ir toliau bus nevaldoma, priklausoma nuo vietinių interesų grupių, globalių ir ES integracinių procesų poveikio ir todėl liks labai pažeidžiama.
Lietuvoje trūksta objektyvaus kalbėjimo ir diskusijų apie tikrąsias ekonomines ir finansines šalies problemas. Tiek politikai, tiek bankų atstovai, vengdami prisiimti atsakomybę dėl krizės, šiuo metu dažniausiai užsiima ekonomine demagogija, propaganda arba dalinės tiesos sakymu. Kita vertus, jaučiamas akivaizdus valdžios noras puoselėti teigiamus lūkesčius, tikintis, kad tai padės atsigauti ekonomikai. Toks kalbėjimo stilius trukdo objektyviai vertinti realią padėtį, suprasti problemas, jas spręsti – ir tai būtina keisti.
Aklas tikėjimas laisvąja rinka, skandinaviškais bankais ar ES direktyvomis yra visiškai nepagrįstas ir netgi labai pavojingas. Jis neskatina savarankiškai mąstyti, identifikuoti problemas ir jas spręsti. Ši krizė įrodė, kad ekonominiai ir finansiniai procesai valstybėje nuo šiol turi būti profesionaliai ir atsakingai valdomi.
Siekiant stabilizuoti ekonominę ir finansinę padėtį šalyje, jau dvejus metus buvo būtina (ir šiuo metu – taip pat) lygiagrečiai dirbti keturiomis kryptimis – mažinti nedarbą (pirmiausia pakeičiant ir stambiu mastu įgyvendinant centralizuotą būsto renovavimo modelį), efektyviai kovoti su šešėline ekonomika, koordinuoti bei valdyti bankų ir jų klientų santykius ir skolintis kuo mažesnėmis palūkanomis. Dalį šių darbų Vyriausybė deklaravo kaip savo veiklos prioritetus, tačiau realiai kol kas beveik nieko nenuveikė.
Vidutiniu ir ilgesniuoju laikotarpiu būtina atlikti tikrąją, o ne deklaratyvią viešojo sektoriaus pertvarką, ypatingai siekiant realių švietimo sistemos kokybės pokyčių. Tik išsilavinę, informuoti ir aktyvūs piliečiai gali užtikrinti ekonominę ir politinę šalies ateitį. Būtina pakeisti finansų sistemos priežiūros ir apmokestinimo sistemą, sukurti paskatas šalies viduje kaupti ilgalaikius finansinius išteklius, numatyti ES paramos lėšų panaudojimo ilgalaikio ekonominio efektyvumo kriterijus, įsteigti tarpinstitucinę finansinio ir ekonominio stabilumo tarybą. Visa tai leistų užtikrinti patvaresnę ir harmoningesnę šalies ekonomikos plėtrą ir sumažintų finansinę valstybės priklausomybę. Be to, būtina parengti ir įgyvendinti efektyvią migracijos politiką.
Jeigu šie ir kiti darbai nebus skubiai pradėti ir efektyviai vykdomi, Lietuva įžengs į negrįžtamų ekonominių, finansinių, demografinių ir socialinių procesų stadiją ir praras tai, kas dar yra likę iš jos suvereniteto. Krizė paspartino valstybės judėjimą šia pragaištinga linkme, tačiau šį procesą dar galima sustabdyti.