Šiais metais planuojamas valstybės biudžeto deficitas, lyginant su praėjusiais metais nemažės – ir sieks bent 9 proc. BVP.  Tuo tarpu kaimyninės Estijos praėjusių ir šių metų numatomas biudžeto deficitas – daugiau kaip tris kartus mažesnis negu Lietuvos. Kodėl?  Ar Lietuvos viešųjų  finansų sistema yra tinkamai valdoma? O gal ji, kaip ir ekonomika, išgyvena gilią krizę?

Diskusija su finansų ministre Ingrida Šimonyte BTV laidoje „Svarbus pokalbis“ sausio 17d. Laidos vedėjas – Stasys Jakeliūnas

Kaip galima paaiškinti Estijos ir Lietuvos biudžetų deficito skirtumą tiek pernai, tiek planuojamą šiemet? Estijos – trys proc. BVP, mūsų – devyni?

Supraskime, dėl ko tas deficitas atsiranda.  Jis atsiranda dėl to, kad staiga dingsta ciklinės pajamos, tačiau lieka valstybės įsipareigojimai finansuoti įvairias sritis.

Tačiau Estijoje taip pat buvo ciklinės pajamos, o dabar jos ekonomikos nuosmukis – toks pat kaip ir Lietuvoje.

Taip, tačiau įvertinkime tai, kad Estijos biudžetas į trijų procentų deficitą nukrito iš pertekliaus. Tuo tarpu Lietuvoje mes iš deficitinio biudžeto nukritome į dar didesnį deficitą.  O pats deficito augimas Lietuvoje nelabai skiriasi nuo Estijos ir yra apie 6 proc. BVP – nuo 3 proc. 2008 metais iki maždaug 9 proc. pernai. Tačiau labai skiriasi deficito gilėjimo Lietuvoje ir Estijoje padariniai. Kadangi Estijos biudžeto deficitas tikriausiai išsiteks Mastrichto kriterijaus ribose, tai leis jiems patekti į eurozoną ir išvengti valiutos kurso kitimo rizikos. Mes to padaryti negalėsime. Kodėl estams visa tai pavyko padaryti? Visų pirma – jų  sprendimai dėl struktūrinių pertvarkų buvo padaryti anksčiau negu pas mus. Ir patys sprendimai buvo racionalesni. Antra, jie neprisiėmė tiek nepamatuotų įsipareigojimų dėl atlyginimų, pensijų ir kitų socialinių išmokų didinimo, kiek “sugebėjome” prisiimti mes. Ir tai Lietuvoje buvo padaryta 2008 metais, kuomet krizė buvo jau čia pat. Taip dar labiau padidinome savo bėdas.

Tuomet grįžkime į dar ankstesnę praeitį – į 2007 metus. Tuomet buvo priimtas Fiskalinės drausmės įstatymas, kurio paskutinis punktas skamba taip: “2008 metų fiskalinis deficitas negali būti didesnis negu 0,5 procento BVP”. Tuo tarpu tų metų deficitas siekė 3,2 proc. BVP – šešis kartus viršijo leistinąjį įstatymu. Ką reiškia toks įstatymas, jei jis nevykdomas?

Fiskalinės drausmės įstatymas buvo priimtas pavėluotai, turėjo ribotą poveikį 2008 metų biudžetui ir apsiribojo tokia deklaratyvia nuostata. Tuo tarpu visą biudžeto rengimo procesą reikėtų reglamentuoti – tai ir planuojame daryti – taip, kad tuo metu, kai ekonomika auga viršydama potencialias galimybes, automatiškai būtų kaupiami rezervai, kurie galėtų būti panaudojami tuomet, kai ekonomikos plėtra smarkiai sulėtėja. Netgi ir tokios nuostatos, kokios buvo įdėtos į Fiskalinės drausmės įstatymą, būtų padėję susiklostyti visai kitokiai situacijai, negu yra dabar, jeigu tokį įstatymą būtume priėmę maždaug 2004 metais. Deja, kaip sako liaudis, protas vaikšto iš paskos. Tikiuosi, kad bent jau labai rimtai pasimokėme iš šios klaidos.

Grįžkime prie Estijos biudžeto. Skaičiuojant vienam gyventojui, į Estijos biudžetą surenkama 50 proc. daugiau PVM ir net 60% daugiau akcizų mokesčių, lyginant su Lietuvos biudžetu. Kaip galima paaiškinti tokį didžiulį mokesčių surinkimo lygio skirtumą? Juk tai taip pat prisideda prie mažesnio Estijos biudžeto deficito, lyginant su Lietuva.

Mokestinės drausmės prasme Estija visuomet – ne tik 2009 metais – buvo gana arti Skandinavijos. Žymiai arčiau negu mes. Dalis priežasčių yra susiję ir su tuo, kad akcizų lygis ten yra aukštesnis, dalį prekių – alkoholį, tabako gaminius – perka atvykę suomiai. Dėl PVM – kai ką lemia ir lengvatinių tarifų taikymas, tačiau tenka pripažinti, kad nemaža dalis tokių mokestinių pajamų skirtumo priežasčių yra susiję su šešėline ekonomika. Bet kokie kiti matavimai parodytų, kad vertinant šešėlinės ekonomikos mastą, jis Lietuvoje yra didesnis, negu Estijoje.

Jeigu Lietuvos biudžeto PVM ir akcizo pajamų surinkimo atsilikimas nuo Estijos būtų bent dvigubai mažesnis, į Lietuvos biudžetą patektų papildomi 2,5-3 milijardai litų. Tokia suma sumažėtų deficitas, šios sumos nereikėtų skolintis. Matyt, tai ir yra neišnaudotas rezervas. Kaip ketinate juo pasinaudoti? Tai Lietuvą ragino daryti ir TVF.

Suprantame šią problemą ir esame pasirengę ją spręsti. Tuo labiau, kad tai svarbu ne tik mokestinių pajamų prasme, bet ir moraliniu požiūriu. Gyventojai ir verslas, sąžiningai mokantys mokesčius, turi mažiau paskatų tai daryti, jeigu yra kitų, kurie tų mokesčių nemoka ir dėl to nepatiria jokių sankcijų. Taigi, tiek Mokesčių inspekcija, tiek visa Vyriausybė planuoja imtis atitinkamų priemonių, remiantis ir TVF ekspertų pasiūlymais.Tačiau tai nėra lengvas darbas ir labai greitų reikšmingų finansinių rezultatų vargu argalėsime tikėtis.

Tačiau ar nevėluojama? Praėjo visi metai, nieko apie tai neteko girdėti, nesigirdi ir kas konkrečiai planuojama daryti šiemet.

Gal būt informacijos ir trūksta. Tačiau dažnai tenka laukti, kol bus užbaigtas juridinis mokesčių išieškojimo procesas, nors pačios mokesčių nepriemokos ir būna suskaičiuotos.

Šiemet atsirado dar vienas mokestis – pajamų natūra apmokestinimas. Tiksliau, buvo išplėsta jo taikymo sritis. Jis susilaukia įvairiausių komentarų ir vertinimų. Ar jūs pati įsitikinusi, kad įmanoma objektyviai nustatyti ir įvertinti tokias pajamas, kaip kad teigiama Finansų ministerijos komentare? Ar galėsite tinkamai administruoti šio mokesčio surinkimą?

Manau, kad tai tikrai įmanoma. O tas faktas, kad daugiausiai komentuojamas yra naudojimosi tarnybiniais automobiliais asmeniniams tikslams apmokestinimas tik įrodo, kad šią problemą tikrai turime. Tačiau mokesčių administravimo įstatyme yra įtvirtintas protingumo principas. Taigi mokesčių inspektoriai tikrai nestovės kas kilometrą ir netikrins kas ir kur važiuoja. Nereikia taip šio klausimo suprimityvinti. Tačiau turime laikytis principo, kad apmokestinamos turi būti visos pajamos, nepriklausomai nuo jų formos. Nes priešingu atveju vėl turėsime galvoti apie jau galiojančių mokesčių tarifų didinimą, kas apsunkins sąžiningai mokančiuosius šiuos mokesčius.

Tačiau tokiu atveju ar šis vieningo apmokestinimo principas bus pritaikytas ir politikams, ypatingai Seimo nariams? Nes juk jie taip pat gauna tokių pajamų – lengvatinėmis, ne rinkos kainomis nuomojasi būstą Seimo viešbutyje, jau nekalbant apie visiems žinomas automobilių nuomos istorijas.

Šis principas gali būti pritaikytas visiems, nepriklausomai nuo darbdavio. Biudžetinių įstaigų darbuotojams neleidžiama naudotis tarnybiniais automobiliais asmeniniams tikslams. Seimo narių padėtis kiek kitokia. Jie gauna kompensacijas, kurias naudoja parlamentinei veiklai, tačiau kyla klausimas, ar iš šios kompensacijos panaudojimo jie taip pat negauna ir asmeninės naudos. Tai – rimto apsvarstymo vertas dalykas.

Šią savaitę spaudos konferencijoje, pristatydama praėjusių metų biudžeto įvykdymą, jūs paminėjote, kad 2011 metais Lietuvai nepavyks sumažinti deficito iki 3 proc. BVP. Tuo tarpu Europos Komisija iš Lietuvos būtent to ir reikalauja, remdamasi pradėta biudžeto deficito perviršio procedūra. Kokie galimi politiniai ir ekonominiai padariniai Lietuvai dėl tokių reikalavimų nevykdymo?

Pirmiausia reikia pasakyti, kad techniškai įmanoma sumažinti deficitą iki 3 proc. BVP jau ir 2011 metais, tačiau kyla klausimas ar tai būtų ekonomiškai produktyvu. Mes manome, kad ne ir todėl 2011 metais nėra realu tikėtis tokio ženklaus deficito sumažėjimo. Na, o kalbant apie pačią EK rekomendaciją, ji buvo formuluojama, remiantis tam tikromis biurokratinėmis procedūromis ir praėjusių metų pavasarį darytomis prognozėmis. Tuomet niekas nemanė, kad nuosmukis bus toks gilus, nedarbas išaugs iki dabartinio lygio. Taigi, matyt, ši rekomendacija dėl biudžeto deficito sumažinimo iki 3 proc. BVP jau 2011 metais – tikriausiai pačios EK iniciatyva – bus peržiūrėta ir teminas, matyt, bus nukeltas metams.

Taigi, atrodo, kad tai nėra didelė problema. Tačiau, matyt, daugiau problemų toks deficitas, kokį turėsime šiemet, kelia Lietuvos galimybėms įsivesti eurą. Yra problemų ir dėl kitų Mastrichto kriterijų vykdymo – skola auga labai sparčiai, ilgalaikių Vyriausybės vertybinių popierių palūkanos aukštos. Man atrodo, kad esant tokioms tendencijoms, į eurozoną negalėsime patekti artimiausius penkerius metus. Kokia jūsų nuomonė?

Aš šiuo atžvilgiu esu didesnė optimistė. Ir būtent turint omenyje šį tikslą – stojimą į eurozoną, turėtume siekti, kad deficito perviršio problema nebūtų pernelyg ilgai sprendžiama. Nes priešingu atveju rizikuotume užsiauginti pernelyg didelę skolos naštą, kurios lygis viršytų kitą Mastrichto kriterijų. Esame skaičiavę, kad jeigu nieko nedarydami lauktume, kol pati atsigaunanti ekonomika išspręstų biudžeto deficito problemas, tai užtruktų iki 2017 metų ir skolos lygis tuomet viršytų 100 proc. BVP. Taigi, siekdami 2012 metais sumažinti biudžeto deficitą iki žemesnio nei 3 proc. BVP, turėtume suvaldyti ir skolos augimą. Nemanau, kad palūkanų lygis bus problema, jeigu pasieksime minėtus tikslus. Didesnė problema tuomet vėl gali būti infliacija, kuri pakišo koją ir neleido įstoti į eurozoną  2007 metais.

Man visa tai panašu į viltis ir lūkesčius, o ne į realų planą. O gal vis tik yra toks planas, kuriame būtų numatyti ir finansiniai tikslai, ir struktūrinių reformų įgyvendinimo terminai, siektinas šių reformų ekonominis efektas, šešėlinės ekonomikos valdymo uždaviniai ir priemonės?

Iš tikrųjų tokio vientiso paketo nėra, tačiau intensyviai dirbama visose srityse. Akivaizdu, kad viena labiausiai didinančių deficitą sričių yra socialinė apsauga, Sodra, kitos socialinės išmokos, mokamos iš valstybės biudžeto.  Visa tai sudaro bent trečdalį, o gal ir pusę viso valstybės biudžeto deficito. Esame tvirtai sutarę Vyriausybėje, kad šios srities reformos metmenys turėtų būti parengti per pirmuosius šių metų mėnesius, tam, kad planuodami kitus metus, matytume, kiek galime sumažinti deficitą. Kitose srityse – sveikatos apsaugos ir švietimo – taip pat prasidėję pertvarkos darbai.

Tačiau ar žinome, kokių finansinių tikslų siekiame, reformuodami šias sritis?

Tai priklauso nuo modelių, kuriuos norėsime turėti kiekvienoje iš šių sričių.

Ar žinome, kokių modelių norime?

Tokie darbai šiuo metu ir vyksta. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija renka įvairius pasiūlymus ir siekia juos apibendrindama formuluoti šios srities valdymo principus. Suprantama, paprasčiausias sprendimas jų akimis būtų dalį naštos perkelti iš Sodros biudžeto į valstybės.

Tačiau tai juk nieko neišspręstų – deficitas liktų toks pat.

Be abejo. Todėl būtina siekti pakeisti finansavimo ir valdymo principus, tik tai galėtų duoti apčiuopiamą efektą.

Ar jūsų nestebina ir nebaugina toks faktas, kad daugiau kaip trečdalį viešųjų išlaidų dengia du finansiniai srautai – naujos skolos ir ES paramos lėšos? Valstybės biudžetas ir visa ekonomika nemaža dalimi yra priklausomi nuo šių išorinių pinigų srautų. Tuo pačiu kyla abejonės dėl šių lėšų panaudojimo efektyvumo, nes, atrodo, kad didžioji jų dalis paprasčiausiai išleidžiama, nesukuriant jokios ilgalaikės vertės? Kaip tai vertinate ir kur tokios tendencijos gali nuvesti?

Skolos augimą vienareikšmiškai vertinu neigiamai. Reikia priimti pakankamai pagrįstus sprendimus, kad tuomet, kai ekonomika atsigaus, būtų iš ko tą susikaupusią skolą grąžinti.

Dėk skolos mūsų požiūriai sutampa. Ar Finansų ministerija planuoja atlikti ES paramos lėšų panaudojimo ekonominio efektyvumo vertinimą?

Bendrojo programavimo dokumento vertinimas buvo atliktas. Šis vertinimas apėmė praėjusio laikotarpio ES lėšų panaudojimo laikotarpį. Šio laikotarpio – 2007-2013 metų – vertinimas taip pat bus daromas, tik ne šiais metais, kadangi tai daryti dar ankstoka. Tačiau nesutikčiau su išankstine nuostata, kad tos lėšos naudojamos neefektyviai ir nežinia kam. Nes, pavyzdžiui, ar lėšos, panaudotos infrastruktūrai, yra efektyvi investicija?

Tai galima įvertinti – ar generuojamos naujos pajamos, sumažėja išlaidos, padidėja saugumas ir pan.

Tačiau netgi jeigu ir nėra sukuriama naujų pajamų, investicijos į reikalingą infrastruktūrą yra efektyvios. Daug ES paramos lėšų panaudojama būtent infrastruktūrai kurti ir plėsti. Arba, pavyzdžiui, renovacija. Sumažėja išlaidos šildymui, mažėja energetinė priklausomybė.

Dėl renovavimo – taip. Čia galima įžvelgti efektyvumo galimybių. Tačiau dėl kitų dalykų, pavyzdžiui, begalinių kelių darbų, jau nekalbant apie šių darbų kainas, tikrai kyla abejonės dėl lėšų panaudojimo efektyvumo.

Jeigu tai būtų kelias iš vieno miestelio į kitą – suprasčiau abejones, tačiau dažniausiai šios lėšos panaudojamos magistraliniams keliams, kurie tarnauja mums visiems.

Kokios išvados jau atlikto vertinimo dėl ankstesnio laikotarpio paramos lėšų panaudojimo?

Tikslių skaičių dabar nepaminėsiu, tačiau bendrai kalbant, vertinimas buvo pozityvus. Poveikis tiek užimtumui, tiek BVP augimui – gana įspūdingas. Manau, kad dabar tokį vertinimą bus nelengva padaryti dėl įvykusių ekonomikos struktūros pokyčių ir lūžių. Abejoti galima dėl kokio nors konkretaus projekto ar sprendimo, tačiau abejoti visos paramos nauda, manau, tikrai nėra pagrindo.

Poveikis ekonomikai ir užimtumui tikrai buvo, tačiau ar dabar ištikusi krizė – milžiniškas nedarbo šuolis ir didžiulis BVP nuosmukis – neįrodo, kad šis poveikis buvo viso labo trumpalaikis. Nesukurta ilgalaikę vertę ir eksporto pajamas kuriančių ekonomikos židinių ir projektų. Vertinant tokiu būdu, abejonės išlieka.

Toks požiūris yra teisingas, nes daug lėšų, taip pat ir viešųjų bei ES paramos, buvo nukreipta į uždaruosius sektorius, pavyzdžiui, statybas. Ir tai prisidėjo prie nekilnojamojo turto burbulo, statybininkų darbo užmokesčio augimo, ženkliai viršijusio darbo našumo didėjimą. Šia prasme tokia pastaba teisinga. Tačiau esminis klausimas dabar turėtų būti ne tas, ar kas nors buvo gerai ar negerai padaryta. Turėtume klausti savęs, ar sugebėjome padaryti tinkamas išvadas ir pasimokyti. Mano manymu – tikrai taip. Jeigu, pavyzdžiui, pavyks tinkamai panaudoti paramos lėšas plėtojant mokslo ir verslo bendradarbiavimą, kuriant slėnius ir sukuriant naujas, kokybiškai kitas galimybes ekonomikai augti, tai bus efektyvi investicija. Jeigu bus apsiribota tik pastatų pastatymu šiai veiklai plėtoti – efektyvumas bus prastas.

Gal kartais verta turėti mažiau tų lėšų, tačiau sugebėti tikslingai jas panaudoti, kad būtų sukurta ilgalaikė ir tvari vertė.

Visiškai su tuo sutinku.

Ką gi, kol kas viešųjų finansų sistema  didžiąja dalimi gyvuoja skolintų ir dovanotų lėšų dėka ir kyla abejonės ar šios lėšos yra panaudojamos efektyviai. Kiek tai gali tęstis? Kuo tai gręsia šalies ekonomikai ir mums visiems? Kaip pakeisti susidariusią padėtį ir užtikrinti šalies ekonomikos ir finansų stabilumą ateityje? Atsakymų į šiuos klausimus ir sprendimų iš Vyriausybės bei Seimo turime reikalauti jau artimiausiais mėnesiais. Delsti paprasčiausiai nebegalime.