Pasak Europos Komisijos (EK), krizės Lietuvoje priežastys – kelerius metus trukęs nevaldomas skolinimo bumas, infliacija ir prastas valstybės finansų  valdymas. Kaip dabar EK vertina Lietuvos ekonomikos ir finansų būklę bei perspektyvas?

Apie tai – diskusija su EK atstovybės Lietuvoje vadovu Kęstučiu Sadausku BTV laidoje „Svarbus pokalbis“ (sausio 31d.). Laidos vedėjas – finansų  analitikas Stasys Jakeliūnas.

Ar vertinimas, kurį pateikiau įžangoje – nevaldomas skolinimo bumas, infliacija ir prastas finansų valdymas – teisingai atspindi EK nuomonę apie krizės Lietuvoje priežastis?

Jeigu išgrynintume žinią, kurią EK siuntė Lietuvai per pastaruosius keletą metų  – tai yra esminiai dalykai. Tačiau tai yra tik negatyvi pusė. Nes žinia, kurią pasiuntėme Lietuvai prieš kelias dienas, yra ta, kad tai, ką Lietuva padarė per praėjusius metus, yra teisingi žingsniai. Lietuva pasiekė tam tikrų laimėjimų mažindama biudžeto deficitą. Tokie veiksmai buvo neišvengiami. To nedarant Lietuvą būtų ištikusi finansinė avarija. Tačiau akivaizdu, jog to, kas padaryta, negana, kad Lietuva sugrįžtų į tvaraus ilgalaikio ekonomikos augimo kelią. „Burbulų“ laikai, atrodo, tuo kart yra pasibaigę. Tačiau reikia daryti viską, kad tai nepasikartotų. Šiokia tokia infliacija šiuo metu yra, tačiau neatrodo, kad tai būtų didelė problema. Dėl biudžeto ir finansų valdymo – EK mano, kad Lietuva turėtų planuoti savo biudžetą bent vidutiniam laikotarpiui. Galvoti reikia apie žymiai ilgesnį laikotarpį, ne tik apie šią dieną.

Sausio 27d. EK Lietuvos vertinime rašoma apie 8% BVP biudžeto konsolidavimą, kitaip tariant, deficito mažinimą. Drįsčiau dėl to pasiginčyti. Šis “konsolidavimas” vyko lyginant su 2009 metų biudžetu, parengtu dar premjero G.Kirkilo laikais. Šis biudžetas buvo visiškai nerealus. O realaus konsolidavimo – deficito mažinimo – pernai buvo labai nedaug. Taigi tai, ką reikės daryti dabar – šiais ir kitais metais – bus žymiai sunkiau. Ir daryti reikės žymiai daugiau, lyginant su tuo, kas buvo padaryta iki šiol.

Sutinku su jumis. Tačiau svarbu tai, kad Lietuva yra teisingame kelyje. Nors įkalnė gali tapti šiek tiek statesnė, negu iki šiol. Atskaitos taškas buvo jūsų minėtas pirminis biudžetas, jis buvo nerealus ir neatitiko jau tų laikų akivaizdžių realijų. Biudžetas pernai buvo keistas du kartus. Tam, kad Lietuva sugrįžtų į stabilią situaciją, kuri nekeltų grėsmės, ir būtų siunčiama teigiama žinia finansų rinkoms, deficitą reiks mažinti pakankamai sparčiai – daugiau kaip po 2 proc. BVP kasmet. Ir tai reikės daryti sparčiau, nei kad atrodė praėjusių metų pavasarį. Nes ekonomikos nuosmukis Lietuvoje buvo gilesnis, nei buvo tikėtasi tuomet. Mes nesigilinam į konkrečias detales – kiek ir kam Lietuva yra „pakarpiusi“ ir kas nuo to yra nukentėjęs. Mes žiurime į bendrą vaizdą.

Grįžkime šiek tiek į praeitį. Ar EK atstovai, bendraudami su Lietuvos valdžios institucijų vadovais, įspėjo juos apie Lietuvai gręsiančias problemas – augančius „burbulus“, nesubalansuotą ekonomiką?

Taip, įspėjo, ir ne vieną kartą. Pradedant įspėjimais 2006 metais, kai Lietuva sulaukė neigiamo atsakymo dėl euro įvedimo iš EK ir Europos centrinio banko. Tarp kitko, galėčiau paneigti mitą, kad tai atsitiko tik dėl 0.1 procentinio punkto infliacijos kriterijaus perviršio. Ne dėl to tai atsitiko. Jau tada buvo akivaizdu, kad Lietuva susiduria su rimtomis problemomis. Komisijos narys J.Almunia, atsakingas už ekonomikos ir pinigų politikos reikalus, atvykęs į Lietuvą tų metų (2006) spalio 1 dieną, pasakė, kad Lietuva yra ekonomikos perkaitimo kelyje. Ekonomikoje akivaizdūs perkaitimo ženklai. Tuo metu į jį Lietuvoje buvo pažiūrėta, galima sakyti, keistai. Lietuvoje nenorėta matyti realybės. Po to ne kartą EK savo ataskaitose išgrynindavo šią žinią. Tačiau tai, kad mes nepakankamai aiškiai pasakydavome šią žinią Lietuvai, galbūt dalinai yra ir mūsų kaltė. Tiesa, reikia pripažinti, kad prezidentė D.Grybauskaitė, tuometinė EK narė, šią žinią aiškiai pradėjo siųsti Lietuvai. Bet galbūt jau buvo per vėlu, ji pati tai pripažino. Galbūt jau nebuvo prasmės kalbėtis su vyriausybe. Tai buvo aštrūs politiniai pasakymai, tačiau jų turinys buvo toks pat, kokį mes siuntėme ir anksčiau. Tačiau šiek tiek nugludintais kampais. Mes tikėjomės, kad Lietuva supras, ką norėjome pasakyti. Vis dėlto tai neatpalaiduoja nuo atsakomybės ir mūsų pačių, todėl kad krizėje atsidūrėme visi – visa Europa ir visas pasaulis. Bet Lietuva, dėl to, kad vykdė nestabilią ir neišmintingą finansų ir ekonominę politiką, atsidūrė dar gilesnėje krizėje, negu daugelis kitų valstybių. Lietuva pati save įsmukdė į šią duobę.

Kai kurios kitos valstybės taip pat patyrė sunkumų, tačiau, pavyzdžiui, Estija, atrodo visai kitaip, negu Lietuva, galbūt ir EK akimis. Biudžeto deficitas tris kartus mažesnis, negu Lietuvos, sukaupti finansiniai rezervai, skolintis praktiškai nereikia, palūkanų mokėti nereikia, euro įvedimas, atrodo, jau čia pat. Ar tai reiškia, kad Estija žymiai geriau valdė savo finansus?

Tikrai taip. Estija žymiai atsakingiau žiūrėjo į šiuos dalykus. Dar 2008 metų rugsėjo mėnesį lankiausi Estijoje, jau tuo metu ten buvo prasidėjęs biudžetinių institucijų etatų „karpymas“, ir labai skausmingas. Tuo metu, kai čia dar visi neigė krizę. Ir visa tai Estija pradėjo daryti dar prieš „Lehman Brothers“ žlugimą. Estai žiūrėjo gerokai toliau į priekį, beje, jie rėmėsi mūsų analize. Estijos ekonomika yra ne mažiau atvira (priklausoma nuo eksporto), negu Lietuvos,  ir yra tokia pati pažeidžiama. Tačiau dėl to, kad jie anksčiau susiėmė, jų situacija yra tikrai gera, ir beveik pavyzdingai gera. Jos valstybės skola yra maža, biudžeto deficitas – arti Mastrichto kriterijaus.

Ko gero, Estijos biudžeto deficitas pernai – vienas mažiausių ES.

Taip, tikrai. Ir visas kompleksas rodiklių, o ne vienas kuris paskiras, rodo, kad, nepaisant ekonomikos kritimo, kuris yra panašus kaip ir Lietuvos, Estija startuos su ekonomikos atsigavimu greičiau. Galbūt bus ir  euras – tai priduotų stabilumo ekonomikos augimui, ir būtų teigiamas signalas rinkoms.

Tai reikštų  mažesnę riziką.

Taip, mažesnę riziką  .

Ir, be abejo, nereikės kelti mokesčių, iš kurių būtų mokamos palūkanos už skolą. Priešingai, negu Lietuvoje.

Dar daugiau – tikėtina, kad Estija turės erdvės sumažinti mokesčius. Turėdama tokią galimybę, Estija tampa patraukli investuotojams ir įgyja konkurencinį pranašumą prieš kaimynes. Tai rodo, kad kuo anksčiau susiimi ir kuo išmintingiau planuoji ilgesniam laikui, tuo augimas yra stabilesnis, tuo lengviau išvengiamos ekonomikos duobės.

Dar 2007 metų rudenį, iškart po pasirodžiusių pirmųjų krizės ženklų JAV, skaičiau Estijos centrinio banko vadovų pranešimus, kuriuose buvo įspėjama apie susikaupusias problemas ir kur buvo raginama nukreipti paskolų srautus į pramonę ir į eksporto pajamas generuojančias ekonomikos šakas. Lietuvoje tuo metu dar buvo euforija, spartus ekonomikos augimas ir jokių kalbų apie problemas ir apie priemones, kaip jas spręsti. Taigi, problemos susikaupė ne per vienerius metus. Tačiau Estijos ir kai kurių kitų valstybių pavyzdžiai rodo, kad jas galima buvo spręsti ir geriau pasirengti krizei.

Slovakija – dar vienas pavyzdys, ši valstybė su euru gyvena jau metus.

Kaip Slovakijai pavyko įsivesti eurą, kas tai lėmė?

Slovakija taip pat nukentėjo nuo krizės. Tačiau jų sėkmę lėmė tai, kad jie ypatingai atsakingai žiūrėjo į atitikimą Mastrichto kriterijams. Jie yra keli, ir Slovakija siekė atitikti visam jų kompleksui. Paprastai yra ypatingai sunku suvaldyti infliaciją ekonomikos bumo metu, o Slovakijai tai pavyko. Tai įrodo, kad viskas yra įmanoma. Ir už tai Slovakija buvo apdovanota stabilia valiuta, kuri leidžia skolintis pigiau ir įlieti kreditinius išteklius į ekonomiką.

Yra ir kitos valstybės – Lenkija, Čekija. Lenkija – vienintelė ES pernai išsaugojo teigiamą ekonomikos augimą. Čekija, kurios ekonomika smuko 4-4,5 procento, tačiau ji išvengė labai rimtų problemų. Ar teisinga manyti, kad be kitų veiksnių, šių valstybių didesnį atsparumą krizei lėmė labiau subalansuota užsienio prekyba?

Taip, tai buvo vienas iš  veiksnių. Lenkija, o ypatingai Čekija, turi pakankamai stipriai išreikštą eksporto vektorių. Ir tai joms netgi krizės metu leidžia išlaikyti pakankamai palankų užsienio prekybos balansą. Tačiau vienas iš specifinių šių valstybių bruožų yra lankstus valiutos kursas. Ir tai joms padėjo priderinti savo ekonomiką prie pasikeitusių sąlygų.

Ar EK nesvarsto galimybių  stabilumo pakto kriterijus (biudžeto deficitas, valstybės skola) papildyti išorinio stabilumo parametru –  tvariu ir priimtinu užsienio prekybos balanso lygiu? Galbūt tai padėtų užtikrinti ekonomikos stabilumą tokių atvirų prekybai ir finansų srautams šalims kaip Lietuva?

Tokie rodikliai, nors jie ir nėra formalūs stabilumo pakto atskaitos taškai, vis tiek yra aptariami EK dokumentuose – valstybių stabilumo ir konvergencijos programose ir ataskaitose. Einamosios sąskaitos ir užsienio prekybos deficitas buvo įvardinami kaip Lietuvos ir kai kurių kitų valstybių problemos, kurios turėjo būti sprendžiamos. Tačiau EK neturi receptų, tai yra pačios valstybės reikalas. Ar tai bus įtraukta į formalių stabilumo pakto kriterijų sąrašą, nežinau. Kol kas stabilumo pakto pakeitimas ar išplėtimas nėra svarstomas. Yra svarstomas lankstesnis ir išmintingesnis jo taikymas, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes kiekvienoje valstybėje.

Kaip EK vertina Skandinavijos bankų plėtrą Baltijos valstybėse? Jie intensyviai augino paskolų portfelius, skolino užsienio valiuta – eurais. Daug paskolų nutekėjo į statybų ir nekilnojamo turto sektorius. Ar tai taip pat nebuvo vienas iš veiksnių, kuris kelerius metus augino mūsų ekonomiką, o dabar, staigiai ėmus trauktis paskolų portfeliui, pagilino krizę.

Tai – universalesnė problema. Tai, kas su bankais vyko Lietuvoje, vyko ir visur kitur.

Beje, ne. Čekijoje ir Lenkijoje buvo žymiai mažiau “importuotų”  bankų paskolų.

Taip, tačiau Austrija, Olandija, Belgija, Jungtinė Karalystė susidūrė su labai rimtomis problemomis dėl panašių priežasčių. Taigi, vertinti šia prasme Baltijos valstybių atskirai nelabai išeina, nes jos blogąja prasme „įsipaišė“ į bendrą kontekstą. Tai yra rizikavimas ir lengvos paskolos. Tai pūtė burbulus, ir dėl to mes esame tokioje sudėtingoje  situacijoje.

Kai kurių  stambių Lietuvoje veikiančių  bankų (pvz., Swedbank) vadovai pripažįsta klaidas dėl pernelyg lengvo skolinimo Baltijos valstybėse. Tą patį pripažįsta ir dauguma stambių bankų kitose valstybėse. Tačiau ar tai nėra ir bankų sistemos priežiūros problema?

Absoliučiai taip. Tai yra pagrindinė problema. Tai yra pati didžiausia problema, kurią  dabar mums ir reikia išspręsti. Dėl to dabar Europa ir kitos didžiosios pasaulio ekonomikos yra sutarusios iš principo, kad bankų ir kitų finansų institucijų (draudimas, biržos) veikla turi būti prižiūrima atidžiau. Būtina pašalinti tuos rizikos veiksnius, kurie atvedė į šitą situaciją. Tam, kad neužliptume ant grėblio antrą kartą. Tai – pagrindinė užduotis. Tačiau trumpuoju laikotarpiu reikia sutvarkyti dabartinę bankų sistemą – išvalyti ją nuo „blogųjų paskolų“. Tam reikia daug skaidrumo, bankai turi atverti visą informaciją, pasakyti, kiek jie turi blogųjų paskolų, tam kad galėtume su jomis susitvarkyti, ir kad vėl galėtų prasidėti normalus ekonomikos kreditavimas. O ilgainiui reikia sukurti globalią efektyvią finansų institucijų priežiūros sistemą, kuri padėtų išvengti krizių ateityje. Europa yra pasiūliusi savo modelį.

Tačiau tai yra ilgas ir sudėtingas kelias. Yra vietinės bankų priežiūros institucijos – centriniai bankai, kurios turi atlikti savo darbą, stebėti komercinių bankų veiklą, ekonomikos tendencijas ir imtis atitinkamų priemonių. Tai turėjo būti daroma ir Lietuvoje. Ar jūs sutinkate su tokiu teiginiu?

Taip, sutinku. Dabar visi pasimokėme. Atsakomybė tenka visiems – tiek kontroliuojantiems, tiek veikiantiems, ir politikams taip pat. Ir buvusiems valdžioje, ir opozicijoje. Beje, atsakomybė tenka ir kiekvienam eiliniam vartotojui, nes visi buvo patekę į tą keistą būklę.

Tačiau tokiu būdu mes lyg ir „išplauname“ atsakomybę. Kas jūsų  arba EK nuomone turėtų būti atsakingas už  ekonominį ir finansinį  stabilumą valstybėje? Kokios institucijos?

Natūralu, kad pirmiausiai tai yra vyriausybių reikalas. Vyriausybės turėtų vykdyti atsakingą politiką. Priežiūros institucijos turi vykdyti savo funkcijas. Europos teisė, beje, reikalauja, kad priežiūros institucijos veiktų labai atsakingai. Tačiau panašu, kad tie reikalavimai nebuvo pakankamai griežti, jeigu atsidūrėme tokioje nepavydėtinoje situacijoje. Kiekvienos valstybės centrinis bankas turi ypatingą vaidmenį, tačiau ne tik jis. Ir visos kitos institucijos, kurios prižiūri finansų sistemą. Jeigu problema išsprendžiama vienoje srityje, tarkim, ten, kur atsakinga vyriausybė, tai nereiškia, kad nekils problemų kitur. Pavyzdžiui, jeigu komerciniai bankai vėl pradės savo neatsakingą skolinimą.

Taigi, matyt, kad šios krizės pamokos turėtų  rūpėti ir EK, ir Lietuvai, kuriai, atrodo, vis dar reikia priežiūros. Na, o mūsų šalies perspektyvos didele dalimi priklauso nuo to, ar valdžios institucijos sugebės laiku sumažinti biudžeto deficitą ir išspręsti kitas susikaupusias problemas.