Finansų krizei toliau plečiantis ir gilėjant, “finansinės minos” vis dažniau ėmė sproginėti visai šalia mūsų. Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Islandijoje ir kitur bankams prireikė valdžios paramos. Apie tai, kad Lietuvoje ir Švedijoje tokie įvykiai mažai tikėtini, pastaruoju metu dažnai kalba Lietuvos banko valdybos pirmininkas. Tikėkimės, kad jis žino, ką kalba. Tačiau kiti, tarp jų ir Tarptautinis valiutos fondas nėra tokie tikri.
Tuo tarpu po kelių savaičių tikriausiai bus galima oficialiai pranešti, kad prasidėjo “kietasis ekonomikos nusileidimas” – nebent jo apibrėžimas dar kartą bus pakeistas. Sprendžiant iš ekonominių rodiklių, BVP augimas trečiąjį šių metų ketvirtį, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu pernai, bus žymiai arčiau nulinės žymos, negu norėtų daugelis valdžios atstovų. Taip bus sugriauta Lietuvos ekonomikos išskirtinumo, lyginant su Latvija ir Estija iliuzija. Belieka pasveikinti valdančiuosius su sėkmingai iki Seimo rinkimų įvykdytu “minštuoju ekonomikos nuleidimu”!
Kita vertus, jau pasigirsta valdžios aiškinimų, kad jei šalyje ir prasidedės ekonominės ir finansinės problemos, tai jos kils dėl visą pasaulį krečiančios finansų krizės ir pabrangusių energetinių išteklių. Todėl verta dar kartą išvardinti nepadarytus darbus, klaidas ir destabilizuojančius veiksnius, kurie lems tai, kad krizė šalyje bus gilesnė ir truks ilgiau, negu daugeliui atrodo. Beje, panašiai galvoja ir vsiems žinomas The Economist.
Lietuvoje nesprendžiamos taip vadinamos struktūrinės problemos. Švietimo sistema – nekonkurencinga ir degraduojanti, pilietiškai nebrandi visuomenė kenčia nuo senėjimo ir emigracijos bėdų, šalies finansinis ir politinis valdymas – apgailėtinas. Šios problemos susilieja į ydingą uždarą ratą ir nesudaro prielaidų įvykti ekonominei revoliucijai – transformuoti šalies ekonomiką iš tradicinės į aukštos pridėtinės vertės. Be šios revoliucijos Lietuva neturi galimybių sėkmingai konkuruoti globalioje rinkoje.
Šalyje mažai kas suvokė, kad kelerius metus trukęs ekonomikos spurtas vyko dėl trijų veiksnių – santykinai pigios darbo jėgos, ES ekonomikos plėtros ir skolinimo bumo. Vyravo iliuzija, kad tai tęsis be galo. Visi trys veiksniai buvo išnaudoti, tačiau nebuvo sukurti pakankami valstybės finansiniai rezervai, nepasirūpinta šalies energetinės sistemos pertvarkymu.
Nevaldomas skolinimo bumas didele dalimi prisidėjo prie būsto burbulo susidarymo, kurio sprogimas dabar kelia grėsmę statybų, nekilnojamojo turto ir kitiems sektoriams. Leidus šalies ekonomikoje vyrauti iškraipytiems ir nerealistiškiems lūkesčiams, privatus sektorius pernelyg daug per trumpą laiką investavo į nekilnojamąjį turtą, vyko intensyvi vidinė darbo jėgos migracija, smarkiai pakilo darbo jėgos kaštai. Visa tai prisidėjo ir prie vartojimo kainų augimo.
Tas pats skolinimo bumas buvo pagrindinė intensyvaus vidaus vartojimo priežastis. Tai skatino didžiulį ir netvarų užsienio prekybos (ir einamosios sąskaitos) deficitą ir sparčiai didino laikinas “infliacines” mokesčių pajamas į valstybės biudžetą, kurios nedelsiant buvo išleidžiamos. Tai – taip pat viena vartojimo kainų augimo priežasčių.
Skolinimo bumas ir lūkesčiai, kad jis tęsis toliau, suformavo struktūrinę valstybės ekonomikos, bankų sistemos ir biudžeto pajamų priklausomybę nuo išorės finansavimo šaltinių (Skandinavijos bankų paskolų). Šiems šaltiniams senkant, ėmė sparčiai lėtėti ekonomikos plėtra ir augti valstybės biudžeto deficitas.
Šalies valdžia ilgą laiką nesuvokė JAV kilusios finansų krizės pobūdžio ir jos poveikio tokioms šalims, kaip `Lietuva, kurios priklausomos nuo išorės finansavimo šaltinių. Tai įrodo kad ir tokie faktai: praėjusių metų pabaigoje buvo priimtas sprendimas sumažinti gyventojų pajamų mokesčio tarifą, o šių metų gegužės mėn. Finansų ministerija savo rašte jau užsimena apie siūlymus didinti socialinio draudimo mokesčio tarifą.
Stojant į Europos Sąjungą, nebuvo tinkamai įvertinta naftos kainos šoko rizika. Dėl to stojimo į ES sutartyje nebuvo numatyti saugikliai, galėję apsaugoti valstybę nuo to, kas jos artimiausiu metu ir ypatingai 2010 metais, uždarius Ignalinos atominę elektrinę. Tokia mintis gali pasirodyti kaip siekimas būti protingam post factum. Tačiau ar kam nors atrodo, kad šalyje kas nors užsiima rimta ir visapusiška geopolitine analize ir prognozėmis/ Juk visi per pastaruosius keturis dešimtmečius įvykę naftos kainos šokai, taip pat ir dabartinis, susiję su konfliktais viename – Persų įlankos regione.
Pats stojimas į Europos Sąjungą buvo grįstas daugiausia stambaus verslo ir politinių jėgų interesų konvergencija, siekiant pasinaudoti pinigų “importu” iš ES. Todėl stojimo į ES procesas buvo toks neįtikėtinai sklandus. Tačiau tai nesudarė prielaidų tikrąjai ekonominei konvergencijai (tvariam visų gyventojų perkamosios galios augimui), nes vien pinigai negali sukurti ilgalaikės vertės. Neefektyviai valdomi ir beatodairškai naudojami, jie viso labo sukuria kainų burbulus ir skatina korupciją.
Be interesų konvergencijos, įvyko ir “popierinė” konvergencija – Lietuvoje jau galioja beveik visos ES direktyvos ir kiti norminiai aktai, tačiau tai taip pat reiškia, kad šalis neapsaugota nuo demografinių, finansinių ir kitų globalių grėsmių. Mes pakliuvome į tokią ekonominių ir kitokių paskatų bei ES direktyvų sukurtą gravitacinę erdvę, kurioje susigaudyti, naviguoti ir tuo pačiu išsaugoti realųjį šalies suverenitetą yra labai sudėtinga.
Visos šios ir kitos dabartininės valdžios klaidos, problemos bei jų sprendimo būdai turėtų būti politinių partijų rinkimų programų ir ebatų pagrindas. Deja, valdantieji užsiima demagogija ir tikrųjų problemų neigimu, o dauguma kitų, pretenduojančių patekti į Seimą, vargu ar pajėgūs suvokti problemų esmę. Todėl beveik nėra abejonių, kad straipsnio pradžioje minėtas “ydingas uždaras ratas” suksis toliau, o vietoje tikrųjų problemų sprendimo geriausiu atveju matysime šio sprendimo imitacijas.