Per praėjusias dvi savaites gilėjanti finansų krizė JAV pasiekė naują mastą. Įvyko didžiausia pasaulio istorijoje nacionalizacija (dviejų būsto paskolų garantijas teikiančių įmonių, kurių turtas – daugiau kaip 5 trilijonai dolerių), bankrutavo 150 metų veikęs ir 600 milijardų dolerių aktyvų turintis investicinis bankas, praktiškai nacionalizuota didžiausia pasaulyje draudimo bendrovė AIG, kurios aktyvų vertė – trilijonas JAV dolerių. Ką jau bekalbėti apie bene labiausiai žinomo investicinio banko Merriill Lynch perėmimą – tai šiame kontekste – beveik smulkmena.
Suprantama, svarbiausia pastarųjų dienų naujiena – paskelbti planai apie specialios valstybinės institucijos steigimą, kuri perims nelikvidžius finansų institucijų aktyvus, atsiradusius dėl antrarūšių būsto paskolų skandalo. Tačiau labiausiai visų šių naujienų sraute mane suintrigavo pranešimas, kad JAV Federalinis rezervų bankas (FRB, centrinis šios šalies bankas) yra nemokus, kitaip tariant – bankrutavęs.
Per pastaruosius trylika finansų krizės mėnesių FRB suteikė likvidumo paskolų ir atvėrė kredito linijas, kurių bendra vertė – keli šimtai milijardų JAV dolerių. Pirmą kartą per kelis dešimtmečius kredito linijos atvertos ir investiciniams bankams, kurių FRB neprižiūri ir kurių verslo modelis – labai pažeidžiamas (ką tik vienas jų – Lehman Brothers – bankrutavo). FRB yra suteikęs paskolų ir už užstatą, kurio vertė – neaiški. Taigi, jei FRB būtų vertinamas kaip finansų institucija, jam tikriausiai būtų skelbiamas bankrotas.
Tačiau, nepaisant tokių skaičiavimų, FRB toliau daro injekcijas į finansų rinkas. Iš kur imami pinigai? Pinigai atsiranda, JAV Iždo departamentui išleidžiant vis naujas iždo obligacijų emisijas – tai ir yra visų šių FRB kredito linijų ir paskolų šaltinis. Taigi, realūs privačių negandas išgyvenančių finansų institucijų finansuotojai – šių iždo obligacijų pirkėjai, o obligacijų palūkanų mokėjimo (o gal kada nors ir jų išpirkimo) našta, kaip visada, tenka eiliniams JAV mokesčių mokėtojams.
Įdomu, kodėl JAV iždo obligacijos toliau perkamos, nors šalies skola nuolat auga ir jau siekia 10 trilijonų dolerių? Todėl, kad JAV turi teisę leisti į apyvartą neribotą kiekį naujų dolerių. Tol, kol didelė dalis pasaulyje išgaunamos naftos bus parduodama už JAV dolerius, jie bus paklausūs, o juos “spausdinanti” valstybė turės savo skolos finansavimo šaltinį.
Finansiškai vertinant atrodo, kad JAV doleriai niekuo nepadengti, tačiau, matyt, taip nėra. Galima teigti, kad JAV centrinio banko užsienio atsargos (ir JAV dolerių garantas) – tai naftos ištekliai, kuriuos saugo JAV karinės bazės ir palankūs šiai šaliai režimai Persų įlankos regione. Tol, kol ši situacija iš esmės nesikeis, JAV doleris bus paklausi valiuta, o visa šios šalies finansų sistema bus finansuojama politinėmis užsienio investicijomis (tais pačiais “naftos doleriais”, kitų valstybių turto fondų bei centrinių bankų lėšomis ir pan.)
Mąstant įprastai, tokio masto finansų krizė, kuri šiuo metu siaučia JAV, jau seniai turėjo sugriauti pasitikėjimą šios šalies finansų sistema, tačiau minėti “geopolitiniai” veiksniai lemia, kad ji toliau funkcionuoja, nors ir patirdama vieną šoką po kito. O JAV doleris ne tik nebekrenta, bet per pastarąsias kelias savaites netgi pabrango daugelio kitų valiutų atžvilgiu.
JAV valdžios ir FRB pareigūnai kiekvieną dieną turėjo stebėti finansų sistemą ir reaguoti į naujus pranešimus apie sunkumus patiriančias finansų institucijas, nuspręsdami ar leisti joms bankrutuoti ar gelbėti, suteikiant paskolas ar nacionalizuojant. Ne kartą susitarta su kitais finansų rinkų dalyviais, kad šie perimtų sunkumus patiriančias bendroves (Bank of America nupirko Merrill Lynch, kovo mėn. J.P. Morgan Chase – kitą investicinį banką Bear Sterns).
Taip buvo nuspręsta, kad Lehman Brothers bankrotas neparalyžuos visos finansų sistemos, tačiau AIG bankrotas butų sukėlęs pernelyg didelę paniką JAV ir viso pasaulio finansų rinkose.
Viena to priežasčių – ši draudimo bendrovė yra kreditinių įsipareigojimų draudimo sistemos (angl. – credit default swaps) dalyvė. Viso šioje gigantiškoje – daugiau kaip šešiadešmties trilijonų JAV dolerių dydžio – nereguliojamoje rinkoje dalyvauja tūkstančiai finansų institucijų. Jos griūtis, pasak analitikų, sukeltų didžiausią grėsmę JAV ir viso pasaulio finansų sistemos stabilumui. Jei ši rinka sugriūtų, bankrutuotų daugybė bankų, draudimo įmonių, investicinių ir pensijų fondų. To, suprantama, negali leisti valdžios institucijos, todėl AIG ir buvo nacionalizuota, suteikiant jai ir beveik šimto milijardų JAV dolerių paskolą (beje, už 11,5 proc. palūkanas!).
Tačiau, suprantama, toks kasdienis krizių sprendimas – labai varginantis užsiėmimas. Tuo labiau, kad rezultatai – labai menki, pasitikėjimo finansų rinkose nedaugėjo, nes kasdien buvo laukiama naujų pranešimų apie naujas problemas. Todėl ką tik JAV valdžia nusprendė, kad bus įkurtas specialus valstybinis fondas, kuris supirks iš finansų institucijų nelikvidžius aktyvus.
Kitaip tariant, visos su antrarūšėmis būsto paskolomis susijusios problemos bus perkeltos ant mokesčių mokėtojų pečių. Panašiai buvo daryta per Didžiąją depresiją 1933 metais ir per 1990 metų bankinės sistemos krizę. Taigi, šį kartą bus nacionalizuoti visi arba beveik visi ydingai veikiančios finansų sistemos nuostoliai.
Toks sprendimas tikriausiai apramins finansų rinkas, tačiau kažin ar išspręs visas problemas. O šalys, kurių ekonomikų plėtra ir finansų sistemos priklausomos nuo išorės finansavimo šaltinių, dar kurį laiką kentės. Deja, Lietuva – viena tokių valstybių. Neatsitiktinai šiais metais sumažėjus pinigų importo srautams į šalį, ėmė gana sparčiai lėtėti vidaus vartojimo ir ekonomikos plėtra, o valdžios ir Sodros biudžetai nesurenka planuotų pajamų.
Kelerius metus pagrindinis šio pinigų importo šaltinis buvo Skandinavijos bankų paskolos savo padaliniams Lietuvoje (jos sudarė apie du trečdalius viso pinigų importo 2004-2007 metais). Praėjusiais metais šis paskolų srautas pasiekė rekordinį 12 milijardų litų lygį, o per pirmąjį šių metų pusmetį reikšmingai sumenko – iki kiek daugiau kaip trijų milijardų litų.
Džiugu bent dėl to, kad, kaip pareiškė Swedbank vadovas, paskolų portfelis bus didinamas, kredituojant į eksportą orientuotas įmones ir didesnę pridėtinę vertę kuriančias bendroves. Puiki kreditavimo politika, tačiau įdomu, kodėl apie ją pradėta kalbėti tik dabar?
Taigi, atrodo, Lietuvai nepavyks išvengti bent dalinės “priverstinės finansinės abstinencijos”, kuri ateityje, matyt, stiprės, nes dėl visam pasauliui žinomų Baltijos valstybių makroekonominių problemų skolintis finansų rinkose Skandinavijos bankams bus sunkiau, nepaisant galimo finansų krizės atoslūgio.
Padėtį komplikuos visa virtinė vidinių ir išorinių destabilizuojančių veiksnių, dėl kurių Lietuva tikriausiai neišvengs ekonominės krizės. Belieka palinkėti naujajam Seimui, kad šis suvoktų visą padėties rimtumą ir patvirtintų tinkamą “antikrizinę” Vyriausybę.
O vienas svarbiausių šios Vyriausybės tikslų bus išlaikyti valdžios sektoriaus biudžeto deficitą žemiau 3 proc. BVP (tai – vienas iš Mastrichto kriterijų) – kitaip apie euro įvedimą teks užmiršti dar bent penkeriems metams. Suprantama, Lietuvai teks skolintis vis dar įtemptose tarptautinėse finansų rinkose. Tikėkimės, kad palūkanos bus mažesnės už tas, kurias mokės AIG – juk Lietuva dar nebankrutuoja!