Kai kurie draugai ir mano straipsnių komentatoriai klausia, ką jiems daryti su savo pinigais ir investicijomis šios vis gilėjančios pasaulio finansų krizės akivaizdoje. Nors universalių patarimų nauda – abejotina, tačiau galbūt kai kurios mintys bus naudingos kam nors iš skaitytojų. Jas išdėstytsiu straipsnio pabaigoje.

Pradžioje priminsiu, kad š.m. sausio mėnesį, rašydamas apie JAV finansų krizės poveikį viso pasaulio, taip pat ir Lietuvos ekonomikai, paminėjau šiuos dalykus:
 
1. Krizė arba bent jau neapibrėžtumas pasaulio finansų rinkose tikriausiai tęsis dar bent kelis mėnesius, kol tiksliau paaiškės didžioji dalis nuostolių finansų sektoriuje JAV ir kai kuriose kitose šalyse bei paaiškės konkretesnės ekonomikos plėtros perspektyvos JAV ir kituose pagrindiniuose pasaulio regionuose. 
2. Ekonomikos plėtros tempai lėtės daugelyje šalių, ypač – priklausančiose nuo tiesioginio ar netiesioginio prekių ir paslaugų eksporto į JAV, išorinių trumpalaikio finansavimo šaltinių ir turinčiose didelius einamosios sąskaitos bei biudžeto deficitus. 
3. Per šį laikotarpį, matyt, akcijų biržose bus reikšmingi akcijų kainų svyravimai (labiausiai tikėtina vyraujanti kryptis – žemyn), iš kurių galima daug uždirbti, tačiau eiliniams investuotojams to tikėtis neverta.  
4. Akcijų rinkose visuomet, o ypač dabar rizikinga investuoti skolintas lėšas.  

 

Nuo sausio mėnesio situacija JAV labai smarkiai pablogėjo ir krizės pabaigos kol kas nematyti, nepaisant drastiškų ir nestandartinių JAV administracijos ir Federalinio rezervų banko veiksmų. Maža to, finansų krizė išplito Europoje, nes jos finansų institucijose, pasirodo, nusėdo apie 40 procentų “nuodingų atliekų”, kurių “gimtinė” – labai menkai reguliuojama JAV finansų sistema. 

 

Situaciją apsunkina didelis privataus sektoriaus įsiskolinimo lygis, bliūkštantys būsto kainų burbulai kai kuriose ES šalyse bei finansų sektoriaus dydis bei jo reguliavimo problemos (daugelis finansų isntirucijų veikia ne vienoje šalyje). Pavienės ir bendros valstybių pastangos kiek pagelbės stabilizuojant padėtį finansų sektoriuje, tačiau toli gražu neišspręs visų problemų.

 

Dabar jau niekas neabejoja, kad kitais metais ekonomikos plėtra smarkiai lėtės visame pasaulyje, taip pat ir mūsų kaimynystėje bei pas mus pačius. Bus labai gerai, jei realusis BVP augimas Lietuvoje kitais metais viršys nulį. 

 

Aukščiausio lygio ekonominiuose forumuose ir analitiniuose portaluose kaip viena iš finansų sistemos Europoje problemų minima ir netvari bei vienpusiška (nukreipta į nekilnojamojo turto sektorių) šio regiono bankų paskolų portfelio plėtra kai kuriose Rytų ir Centrinės Europos valstybėse. Minimi ir Švedijos bankai, inirtingai kovoję dėl rinkos dalies ir sparčiai didinę paskolų portfelius Baltijos šalyse, kurios dabar patiria bliūkštančių būsto kainų burbulų ir drastiškai lėtėjančių ekonomikų problemas. 

 

Galima diskutuoti, ar Švedijos bankai yra Baltijos šalių finansinio stabilumo garantas. Tačiau kad Baltijos valstybių makroekonominės problemos kelia riziką Švedijos bankų stabilumui – abejonių mažai. Tai – ekonomikos profesoriaus N.Roubinio nuomonė, kuris kaip niekas kitas teisingai įvertino krizės JAV grėsmę ir numatė visą jos eigą. Į šio ekonomisto nuomonę dabar jau įsiklauso viso pasaulio finansų institucijų ir valstybių vadovai.

 

Pastarosiomis dienomis ES valstybės sutarė, kad padidins gyventojų indėlių bankuose draudimo sumas iki 50 ar net 100 tūkstančių eurų. Tai – politinis or ne fnansinis sprendimas vien todėl, kad daugelio šalių (taip pat ir Lietuvos) indėlių draudimo fonduose tokių pinigų neįmanoma būtų rasti. O kai kurios valstybės, siekdamos padengti likusią garantijų dalį, jei kiltų tokia būtinybė, neaišku ar sugebėtų pasiskolinti tarptautinėse finansų rinkose, siaučiant jose tokiai krizei. 

  

Tačiau dabar skaičiuoti nebėra kada, reikia bandyti bet kokiomis išgalėmis grąžinti pasitikėjimą bankų sistema, nes priešingu atveju bus dar blogiau.

 

Taigi, atrodo, kad didžiausia per septyniasdešimt metų pasaulinė finansų krizė tęsis toliau, nusinešdama su savimi į nebūtį ne vieną dešimtį finansų institucijų visame pasaulyje. Ar atsilaikys Baltijos valstybių ir Skandinavijos bankai? Nesiimu spręsti, tačiau, kaip pasakė ekonomistas M. Hansenas, jau penkiolika metų dirbantis Latvijoje, bus keista, jeigu visiems jiems pavyks išsilaikyti sveikiems. 

 

Jau dabar jis Swedbanką vadina “Sweatbanku” (vargstančiu, prakaituojančiu banku). Šis bankas kol kas patiria didžiausią neigiamos informacijos spaudimą, nekalbant jau apie tai, kad jo akcijų kursas per metus smuko dviem trečdaliais. Tai – žymiai rimtesnės problemos, nei privačių SMS žinučių keliama grėsmė. 

 

Dabar – keli patarimai neprofesionaliems finansų rinkų dalyviams (toks terminas naudojamas Lietuvos Respublikos bankų įstatyme) ir mūsų valdžios institucijoms .

 

1. Gyventojams, laikantiems lėšas bankuose, patartina išskaidyti riziką, padedant indėlius bent į tris bankus.

2. Dalį lėšų galima laikyti eurais. 

3. Akcijų pirkti kol kas nepatartina, geriau investuoti į Europos Sąjungos valstybių (pvz., Vokietijos) ilgos trukmės obligacijas. Galima investuoti ir į tam skirtus investicinius fondus.

4. Artėjant metų pabaigai, kaip visada, verta pasinaudoti investicine gyventojų pajamų mokesčių lengvata. Ką gali žinoti, gal ji bus atšaukta jau kitais metais – valstybės biudžetas tikrai turės rimtų problemų.

5. Dėl visa ko patartina saugioje vietoje turėti bent vieno mėnesio išlaidų dydžio grynų pinigų atsargą.

 

 

Lietuvos bankui verta pasirengti visų gyventojų, paėmusių būsto paskolas eurais valiutos pakeitimui į litus ir kintamų palūkanų pakeitimui į fiksuotas. Tai nėra paprasta, tačiau gali prireikti, ypatingai jei kur nors, pvz., Latvijoje kiltų reali vietos valiutos devalvavimo grėsmė, o palūkanos toliau nenumaldomai augtų. 

 

Lietuvos bankui būtina pakeisti 6 mėn. VILIBOR nustatymo metodiką, nes šiuo metu tai – ne rinkos palūkanų norma (tarpbankinis skolinimas tokiam terminui nevyskta jau kelerius metus). Būtent tokio termino VILIBOR dažniausiai naudojama nustatant paskolų litais palūkanas.

 

Lietuvos bankui patartina inicijuoti Lietuvos banko įstatymo septintojo straipsnio pakeitimą dėl pagrindinio banko tikslo (kainų stabilumo palaikymas) atšaukimo ar pakeitimo. Tokio tikslo deklaravimas neturint (kaip ir pats Bankas teigia) priemonių jam siekti – atrodo nerimtai. Tai nėra prioritetinis uždavinys šiuo metu, tačiau kada nors tai padaryti reikėtų.

 

Galbūt Lietuvos banko valdybai verta pagalvoti ir apie atsistatydinimą, nebent ji mano, kad Lietuvos bankas neturėtų prisiimti bent dalinės atsakomybės dėl nevaldomo skolinimo bumo, būsto kainų burbulo ir su tuo susijusios finansinio  ir makroekonominio nestabilumo grėsmės šalyje.

 

Seimui būtina rasti kompetetingų narių (nelengvas uždavinys), kurie Seimo Ekonomikos arba kokiame kitame komitete galėtų nuolat sekti šalies finansų sistemos stabilumo rodiklius ir, esant reikalui, būtų pasirengę imtis atitinkamų veiksmų.  

 

Vienas pirmųjų šio komiteto darbų turėtų būti parengti įstatymų pakeitimus dėl dalies institucinių investuotojų lėšų grąžinimo į Lietuvą. Tikiuosi, kad ES direktyvos tam neprieštarauja. Visa tai reikalinga, siekinat sumažinti šalies bankų sistemos (tuo pačiu ir visos ekonomikos bei valstybės biudžeto pajamų) priklausomybę nuo išorės finansavimo šaltinių. Apie šią ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių problemą rašo beveik visi užsienio analitikai, o prieš kelias dienas buvo pranešta, kad apie gyventojų pensijų fondų lėšų repatriavimą (grąžinimą į šalį) rimtai galvoja Islandijos valdžia.

 

Vyriausybė turi nedelsiant mažinti visas nebūtinas išaidas, nes biudžeto deficitas kitais metais gali smarkiai viršyti tris procentus nuo BVP. Kita vertus, verta nukreipti kuo daugiau ES paramos lėšų į sektorius, užtikrinančius užimtumą ir pajamas į biudžetą. Apie efektyvų šių lėšų panaudojimą dabar teks pamiršti – tai reikėjo daryti visus praėjusius metus. Jei tai bus būsto renovavimas ir dėl to sumažėtų gyventojų išlaidos šildymui – tuo geriau. Nesvarbu, kad tai būtų daroma visų mokesčių mokėtojų sąskaita.

 

Įvertinus finansines, teisines ir kitas pasekmes, ikriausiai reikėtų pratęsti Ignalinos atominės elektrinės darbą. Priešingu atveju ekonominė krizė gali užsitęsti pernelyg ilgai ir destruktyviai paveikti daugelį šalies gyventojų, įmonių ir reikšmingai sutrikdyti tolesnę valstybės ekonomikos plėtrą.

 

Daugybė kitų pasiūlymų Vyriausybei yra pateikęs R.Kuodis ir kiti ekonomistai, todėl čia jų kartoti neverta. Svarbu, kad, kaip pasakė profesorius K.Glaveckas, bent dalį jų būtų kam įgyvendinti.