Kaip kandidatas į Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininko postą (toliau – kandidatas) vertina LB veiklos rezultatus siekiant pagrindinio tikslo – kainų stabilumo užtikrinimo, ypač turint galvoje platesnį infliacijos apibrėžimą, apimantį pinigų ir kredito kiekio plėtrą bei nekilnojamojo turto kainų kitimą 2004–2010 m.?
Ar kandidatas sutinka su nuomone, kad komercinių bankų, ypač skandinaviško kapitalo, skolinimo standartų pokytis 2008 m. pabaigoje buvo pagrindinis veiksnys, sukėlęs krizę Lietuvoje ir lėmęs statybų (51 proc.) bei mažmeninės prekybos (30 proc.) sektorių nuosmukį 2009–2010 m.?
Bankų paskolų portfelis, 2004–2008 m. vidutiniškai augęs 40 proc. per metus (5 kartus sparčiau nei realus bendrasis vidaus produktas ir du kartus – nei indėliai), per 2009–2010 m. susitraukė 15 procentų. Ar tai, kandidato vertinimu, liudija stabilią bankų sistemos veiklą ir ar gali LB vadovybė teigti, kad ji užtikrino kito savo tikslo – bankų sistemos stabilumo – įgyvendinimą?
Ar kandidatas yra susipažinęs su Švedijos parlamento Finansų komiteto klausymų, įvykusių 2010 m. vasario 2 d., medžiaga? Per juos buvo nagrinėjami Švedijos institucijų veiksmai krizės Baltijos valstybėse akivaizdoje, tiriamos šios krizės priežastys. Kaip jis vertina tokį tyrimą ir ar nemano, kad panašus tyrimas būtinas ir Lietuvoje?
Kaip kandidatas vertina galimo savo kolegos – Švedijos centrinio banko vadovo – nuomonę, išdėstytą per minėtą tyrimą, kad dėl krizės Baltijos šalyse yra atsakingi čia veikiantys komerciniai bankai ir vietinės valdžios institucijos?
Jeigu jis tokiai nuomonei pritaria, ko ir kokios Lietuvos institucijos nepadarė, kad krizės nebūtų arba kad jos padariniai būtų kuo švelnesni? Ar tinkamai prieš krizę elgėsi LB?
Ar kandidatas pritaria kito savo kolegos – Švedijos finansų priežiūros inspekcijos, prižiūrinčios komercinius bankus, vadovo – teiginiams, išsakytiems tame pačiame tyrime, kad: 1) bankų skolinimo bumą Lietuvoje reikėjo stabdyti dar 2005–2006 m.; 2) kalbant apie bankų priežiūrą, iš esmės vien tik stebėti kapitalo pakankamumo rodiklį buvo negana ir tokią priežiūros sistemą bei principus būtina keisti; 3) Švedijos komerciniai bankai nepasimokė iš krizės Švedijoje 1990–1992 m.; 4) viešai apie bankus kalbėta per maža ir tai neskatino jų elgtis atsakingiau?
Kaip kandidatas vertina faktus, kad Švedijoje komercinių bankų priežiūros institucija šiuo metu pradeda riboti maksimalų paskolos ir įkeičiamo nekilnojamojo turto vertės santykį bei paskolų namų ūkiui dydį? Ar tai nėra įrodymas, kad taip reikėjo elgtis ir Lietuvoje jau nuo 2005 m.?
Kaip, turint galvoje Švedijos pareigūnų mintis apie bankų veiklą ir krizės priežastis, kandidatas vertina dabartinio LB valdybos pirmininko R.Šarkino teiginius, kad „LB jokių klaidų nepadarė“, o dėl krizės Lietuvoje kalta „visuotinė euforija“? Ar tai nėra viso labo akla gynyba ir visiškas atsakomybės neigimas?
Ką kandidatas galvoja apie tai, kad Islandijos parlamentas dėl netinkamo darbo 2009 m. pradžioje iš pareigų pašalino tuometį Islandijos centrinio banko vadovą ir priėmė įstatymą, pagal kurį šias pareigas užimantis pareigūnas privalo turėti ekonominį išsilavinimą ir darbo patirties?
Koks kandidato į LB vadovo postą ekonominis išsilavinimas, darbo patyrimas, kokius ir kur šios srities darbus jis yra publikavęs?
Kaip kandidatas vertina Lietuvos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto tyrimo dėl LB veiklos 2005–2008 m. išvadas, paskelbtos 2010 m. gegužės 17 d., ir konkrečiai tokį šiose išvadose suformuluotą teiginį: „LB politika ir pinigų politikos priemonių taikymas reguliuojant kredito pasiūlą ir siekiant nekilnojamojo turto rinkos perkaitimo („burbulų“ atsiradimo) prevencijos nepasiteisino“?
Ar kandidatas pats ketina inicijuoti LB veiklos 2004–2010 m. tyrimą ir pateikti ataskaitą visuomenei bei kitoms valdžios institucijoms, kaip kad praėjusiais metais padarė naujasis Airijos centrinio banko vadovas?
Kaip kandidatas vertina faktą, kad didžioji dalis paskolų Lietuvos gyventojams – neprofesionaliems rinkos dalyviams – yra išduota užsienio valiuta? Ar tai galima vertinti kaip bankų piktnaudžiavimą žmonių neišprusimu ir neleistiną valiutų rizikos perkėlimą? Ar tokiais veiksmais komerciniai bankai masiškai nepažeidė Lietuvos įstatymų?
Kokia kandidato nuomonė apie LB taikomą 6 mėn. VILIBOR indekso, nuo kurio priklauso paskolų litais palūkanų dydis, metodiką, turint galvoje, kad tai nėra rinkos palūkanų norma (vienas kitam komerciniai bankai paprastai tokiam terminui neskolina)?
Kaip vertinti 6 mėn. VILIBOR indekso šuolius 2007 m. ir ypač 2008 m. pabaigoje? Kokį vaidmenį, kandidato manymu, VILIBOR indekso pokyčiuose vaidino vidiniai komercinių bankų valiutų rizikos valdymo ir balansavimo veiksmai?
Ar dėl smarkiai išaugusių palūkanų mokėjimų litais gyventojai, masiškai keisdami paskolų valiutą iš litų į eurus, nebuvo priversti prisiimti valiutos riziką? Ar tai turėtų būti vertinama kaip bankų manipuliavimas ir spaudimas gyventojų atžvilgiu?
Ar tapęs LB vadovu kandidatas inicijuotų minėtų komercinių bankų veiksmų tyrimą, siekiant įvertinti galimus manipuliavimo ir piktnaudžiavimo veiksmus paskolas litais paėmusių gyventojų atžvilgiu?
Ar komerciniai bankai, prasidėjus krizei, turi teisę iš gyventojų ir įmonių reikalauti papildomai įkeisti turtą, net jei įkeisto turto vertė bei kliento pajamoms sumažėjo, bei didinti skolinimo maržas teigdami, kad išaugo klientų rizika ir pablogėjo šalies ekonomikos perspektyvos, nors patys bankai iš esmės ir prisidėjo prie nekilnojamojo turto kainų augimo, skolinimo skatinimo, o nuo 2008 m. pabaigos – prie šių kainų kritimo, didelio nedarbo šuolio, darbo užmokesčio šalyje mažėjimo ir ekonominių perspektyvų blogėjimo?
Jeigu antroji sakinio dalis kandidatui kelia abejonių, ją galima pagrįsti įvairiais šaltiniais, tarp jų – ir tarptautinių institucijų vertinimais.