Prieš savaitę Šveicarijos kurorte baigėsi kasmetinis Pasaulio ekonomikos forumas, kuriame politikos ir verslo lyderiai vėl dalijosi mintimis apie ekonomikos būklę ir jos perspektyvas. Daug optimizmo ir pažadų įveikti globalias problemas iš šio renginio šį kartą nesiliejo. Vyravo santūrios ir net kiek niūrokos nuotaikos, tačiau jos labiau atspindi realybę, nei perdėtas optimizmas.

Problemų pasaulio ekonomikoje iš tikrųjų išlieka daug, o greitų sprendimų nesimato. Kita vertus, atrodo, ekonominės ir finansų sistemos griūties artimiausiu metu gal ir pavyks išvengti. Tačiau tai kainuos daug, o kas laukia po kelių metų, nežinia.

Pagrindinės pasaulio ekonomikos problemos susijusios su tuo, kad milžiniški išsivysčiusių valstybių gyventojų ir kai kurių verslo sričių skolų kalnai beveik nesumažėjo, o valdžios sektorius toliau juos intensyviai didina. Komerciniai bankai su nerimu laukia naujų priežiūros institucijų reikalavimų didinti kapitalą bei atsakingiau skolinti ir neskuba kredituoti nei privataus sektoriaus, nei valstybių. Ypatingai – rizikingų, o tokių, pasirodo – dauguma.

Šios tendencijos mažins daugelio šalių ekonomikos plėtros galimybes. Besivystančios valstybės, pirmiausiai Kinija, turi savų problemų ir bus priverstos mažinti ekonomikos augimą. Todėl jos tikriausiai nebus pajėgios kompensuoti sulėtėjusių išsivysčiusių kraštų plėtros tempų.

Graikijos skolų krizė, be abejo, nesibaigė, tačiau, atrodo, šiai valstybei bent kol kas bus leista vegetuoti euro zonoje. Tam ją reikės toliau dotuoti, tačiau manoma, kad tai mažesnė blogybė, nei akivaizdus jos bankrotas ar išėjimas iš euro zonos. Abi alternatyvos sukeltų pernelyg daug chaoso, panikos, bankų bankrotų ir nerimastingo laukimo, kuri valstybė sekanti. Niekas to nenori.

Tai, be abejo kainuos. Kainuos visų kitų Europos valstybių mokesčių mokėtojams. Kai kurie jų, ypatingai Vokietijoje, to nenori, bet chaoso ir savų bankų griūties baimė tikriausiai dar didesnė.

Svarbi naujiena, kad Europos centrinis bankas (ECB), atrodo, prisijungė prie savo kolegų JAV Didžiojoje Britanijoje bei Japonijoje ir ėmė masiškai „spausdinti“ pinigus. Iki šiol šiam bankui rūpėjo kova su infliacija, tačiau dabar tai – nebesvarbu. Kaip ir kada šie pinigai bus „susiurbti“ iš ekonomikos, šiuo metu niekam nerūpi.

Viena vertus, tai leidžia komerciniams bankams gauti pigių pinigų, kuriais jie galbūt galės kurį laiką kredituoti Italiją ar Ispaniją. Ir pats ECB ne prieš toliau pirkti šių valstybių skolos vertybinius popierius.

Kita vertus, tai – laikini sprendimai, kurie jau sukūrė neigiamą precedentą ir parodė pavyzdį kitoms valstybėms – skolinkitės kiek galite, jeigu negalėsite grąžinti skolos ar pasiskolinti finansų rinkose, mes padėsime. Taip atskirų valstybių rizika perkeliama visoms kitoms valstybėms. Tikras solidarumas! Be to, spausdinant pinigus skatinama infliacija – nuolatinis kainų augimas.

Be infliacijos daugelis valstybių, taip pat ir Lietuva, paprasčiausiai nepajėgs stabilizuoti skolos augimo. Kuo didesnė infliacija, tuo didesnės pajamos į valstybių biudžetą, tuo geriau atrodo valstybių skolos ir BVP (matuojant padidėjusiomis kainomis) santykis. Infliacija taip pat skatina gyventojus vartoti, o ne laikyti pinigus bankuose už niekingai menkas palūkanas.

Tačiau  išliekant aukštam nedarbui, didžiosios dalies gyventojų pajamos beveik neauga. Ypatingai tų, kurie gyvena mažiau pasiturinčiose valstybėse. Tokiose, kaip Lietuva. Infliacija pernai padėjo Lietuvos vyriausybei įvykdyti PVM surinkimo į biudžetą planą, tačiau ar nuo to geriau mums, mokantiems šį mokestį?

Tam, kad būtų sprendžiamos ilgalaikės euro zonos ekonominės problemos, valstybės – narės privalo tapti labiau konkurencingos. Tam padėtų ir silpnesnis euras, tačiau ko atžvilgiu jis gali nuvertėti – JAV dolerio, Didžiosios Britanijos svaro sterlingų ar Japonijos jenos?

Šių valiutų šeimininkės – valstybės tuo visiškai nesuinteresuotos, nes tokiu atveju kentėtų jų eksportuotojai, vėl augtų nedarbas. Tačiau jeigu vis tik euras nuvertėtų šių valiutų atžvilgiu, mes Lietuvoje tai pajustume dar didesnėmis degalų ir šildymo kainomis.

Tai, kad ECB spausdins pinigus ar bus bandoma silpninti euro kursą, leis ir Lietuvos eksportuotojams kiek lengviau kvėpuoti. Tačiau tai toliau brangintų energetines ir kitas žaliavas, ką pajustume apsilankę parduotuvėje ar degalinėje. Taigi, nuolatinis kainų augimas – kaina, kurią ir mes Lietuvoje mokėsime už Europos, o taip pat ir savųjų čia, politikų neatsakingą ir nekompetentingą veiklą jau daugelį metų.

Nieko gero, tačiau tie patys politikai ir net kai kurie ekonomistai tikriausiai atsakytų, kad infliacija mažesnė blogybė, negu ekonominė griūtis ir chaosas. Galbūt, nebent degalų ir maisto kainos išaugtų tiek, kad kiltų kokios nors naujos revoliucijos grėsmė. Ir ne kur nors Šiaurės Afrikoje, o nepasiturinčiose Europos Sąjungos šalyse.