Kaip ir buvo tikėtasi, praėjusią savaitę ES institucijos ir kiti tarptautiniai donorai nusprendė skirti Graikijai antrąją dalį finansinės pagalbos. Šį kartą dar daugiau – 130 milijardų eurų. Tai – milžiniška suma, kuri viršija 50 proc. Graikijos metinio BVP.

Kartais pasigirsta klausimų, ar to užteks išgelbėti Graikijai ir atkurti jos ekonomikai. Tačiau šie pinigai bus išmokėti bankams ir kitiems privatiems investuotojams į Graikijos obligacijas ir nepateks į Graikijos ekonomiką.

Tiesa, šie investuotojai turės prisiimti dalį nuostolių – viso apie 100 milijardų eurų iš 350 milijardų, kuriuos yra paskolinę Graikijai. Tai – viena iš dabartinio finansinės pagalbos paketo suteikimo sąlygų,. Jeigu šios sąlygos nebūtų, privatūs investuotojai ir ateityje už aukštas palūkanas skolintų Graikijai ir kitoms rizikingoms valstybėms, tikėdamiesi, kad jų pinigai visuomet bus grąžinti. Kita vertus, tokį Graikijos ir investuotojų susitarimą finansine prasme galima būtų prilyginti daliniam šios valstybės bankrotui.

Jeigu ši milžiniška finansinė injekcija nebūtų skirta, Graikijos bankrotas būtų visiems akivazdus ir joje kilęs chaosas persikeltų į kitas valstybes. Kiltų problemos ir Vokietijoje, kuri yra viena didžiausių finansinių Graikijos donorių. Todėl pagalbą Graikijai teikiančios Europos valstybės taip siekia išsaugoti stabilumą savo viduje ir visoje euro zonoje.

Ar ši pagalba reiškia, kad Graikija atietyje tikrai nebankrutuos ir liks euro zonoje? Vargu, nes sunku tikėtis, kad šios šalies ekonomika ims augti ir taip sumažės vis dar nepakeliamai didelė Graikijos skolos našta. Net ir optimistinėmis donorų prognozėmis, 2020 metais ji vis dar sieks 120 proc. BVP.

Didžiulės abejonės kyla ir dėl Graikijos gebėjimo įvykdyti visus finansinius donorų reikalavimus – daugiau kaip 100 tūkstančių sumažinti biudžetinių darbuotojų skaičių, 20 proc. sumažinti minimalų atlyginimą, privatizuoti dešimčių milijardų eurų vertės valstybės turto ir pan. Visa tai toliau kels neramumus ir streikus Graikijoje, o jokia ekonomika, kaip žinia, tokiomis sąlygomis neauga.

Kai kurie ekonomistai ir apžvalgininkai mano, kad dar viena svarbi šios finansinės injekcijos Graikijai suteikimo aplinkybė yra rinkimai stambiausiose Europos valstybėse. Ir ne tik prezidento rinkimai Prancūzijoje šį pavasarį, bet ir kitų metų rudenį vyksiantys rinkimai Vokietijoje, kuriuose dabartinė kanclerė A.Merkel tikisi būti perrinkta kitai kadencijai. Jeigu Graikija bankrutuotų arba pasitrauktų iš euro zonos iki to, Prancūzijos ir Vokietijos vadovų galimybės būti perrinktiems smarkiai sumažėtų.

Taigi, atrodo, kad bent jau pusantrų metų Graikija nebankrutuos ir išliks euro zonos nare. Kas bus po to, pamatysime. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad dabartinis euro zonos modelis neatlaikė pirmosios rimtos finansų krizės ir jį būtina reformuoti. O Graikijos ir kai kurių kitų panašių valstybių priėmimas į euro zoną buvo brangiai kainuojanti klaida.