Nuo banko “Snoras” veiklos sustabdymo praėjo pustrečio mėnesio, tačiau kuo toliau, tuo įdomesnė ir skandalingesnė darosi šio banko uždarymo istorija. Per vieną savaitę laikinasis banko administratorius nustatė, kad jame trūksta beveik trijų su puse milijardų litų vertės turto. Po to kitas tos pačios įmonės administratorius gana greitai atrado dingusio turto už du milijardus litų (naudojamasi finansų pasaulyje puikiai žinomu principu “kuo daugiau nurašysime, tuo daugiau paskui surasime”?). Administratoriams ir jų talkininkams ir už vieną, ir už kitą darbą sumokami neįtikėtino dydžio honorarai. Lietuvos banko vadovai viešai teikia prieštaringus, neįtikinamus ir save bei visą bankų sistemą diskredituojančius aiškinimus apie “Snorą”. Maža to, pasirodo informacija, kad Seimo pirmininkės sūnaus valdomai įmonei galimai buvo leista atlikti neleistinas operacijas jau sustabdžius banko veiklą ir taip apvogti kitus banko kreditorius bei akcininkus – mus visus.
Visa tai kelia daugybę klausimų ir įtarimų. Tuo tarpu valdančiųjų koalicija Seime visais įmanomais būdais priešinasi galimybei užduoti šiuos klausimus ir išsklaidyti įtarimus. Nors “Snoro” bankrotas, be viso kito, yra didžiausias per visą Lietuvos istoriją toks atvejis, kuris mums visiems jau kainavo kelis milijardus litų, kuriuos valdžia ką tik už beprotiško dydžio palūkanas pasiskolino finansų rinkose. Vietoje to iš valdančiųjų girdime kaltinimus, kad klausimai ir netgi abejonės dėl priimtų sprendimų pagrįstumo ir teikiamos informacijos patikimumo yra palankūs galimai nusikalstamą veiklą vykdžiusiems banko savininkams ir kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.
Tačiau mano supratimu yra priešingai. Nacionaliniam saugumui kelia grėsmę ne kokios nors iniciatyvos kurti Seime komisiją “Snoro” istorijai ir komercinių bankų priežiūros efektyvumui tirti, o oficialiai skelbiama informacija ir vertinimai apie “Snorą”.
Nes jeigu skelbiami skaičiai apie prarastą banko “Snoras” turtą (beveik 50 proc. audituotos banko buhalterinės turto vertės!) yra teisingi ir pagrįsti, tai meta didžiulį nepasitikėjimo šešėlį visai komercinių bankų sistemai, ją prižiūrinčiam Lietuvos bankui, bankų auditą atliekančioms bendrovėms ir pačiam Seimui, kuris atsakingas už parlamentinę Lietuvos banko ir visos bankų sistemos priežiūrą. Ir kas, jeigu ne politikai, kurie atstovauja Lietuvos piliečiams, privalo išsiaiškinti kas ir kodėl netinkamai prižiūrėjo banką “Snoras” (jeigu viešai teikiama informacija apie jį teisinga), ar pagrįsti buvo sprendimai dėl jo uždarymo ir nacionalizavimo, kodėl visas šis procesas juos renkantiems Lietuvos piliečiams kainuoja milijardines pinigų sumas. Politikai taip pat privalo padaryti atitinkamas išvadas ir išsklaidyti nepasititikėjimo valstybės institucijomis bei jos pareigūnais atmosferą.
Kadangi apie bankų veiklą ir jų auditą žinau ne iš nuogirdų ir ne tik iš vadovėlių – su komerciniais bankais ir tarptautinėmis audito bendrovėmis dirbau dešimt metų, tiek pat metų vadovavau finansams ir investicijoms stambioje užsienio kapitalo finansų bendrovėje – turiu pagrindo manyti, kad “Snoro” istorija – labai keista, o oficialiai pateikiama įvykių versija ir skelbiami nuostolių dydžiai – mažai įtikėtini. Tai nereiškia, kad banke negalėjo būti problemų ar nusikalstamos veiklos, tačiau tai, kad jie buvo tokio masto ir jų niekas nepastebėjo, išskyrus stebuklingai Lietuvoje atsiradusį S.Freakley ir jo agentų desantą – beveik neįtikėtina.
Taip pat skubu deklaruoti, kad nesu banko “Snoras” klientas ar tiesioginis kreditorius (išskyrus tai, kad nukentėjau kaip ir visi kiti, be jokio atsiklausimo pervedus mūsų pinigus į “Indėlių ir investicijų draudimo fondą”), nepažįstu šio banko akcininkų ir vadovų, nesu saistomas jokių įsipareigojimų jiems, neatstovauju jokiems asmenims ar jų grupėms Lietuvoje ar kur nors kitur. Paprasčiausiai bandau suprasti, kodėl Lietuva buvo nublokšta daugiau kaip penkiolika metų atgal, kuomet bankų ir kitokių finansinių įstaigų bankrotai buvo įprastas dalykas, o valstybės pareigūnai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, neteisėtai atsiimdami indėlius iš tokių institucijų?
Siekiant tai suprasti, reikia gauti atitinkamos informacijos ir sulaukti įtikinamų atsakymų į paprastus ir logiškus klausimus. Ši informacija, klausimai ir atsakymai į juos turi būti vieši. Nes dabar mes, Lietuvos piliečiai, esame šio bankrutuojančio banko, kuris kaip pašvinkęs kopūstas netikėtai nukrito mums ant galvų tikrieji savininkai ir didžiausi kreditoriai. Tačiau iki šiol neskaitėme nei vieno oficialaus banko “Snoras” veiklos tyrimo dokumento. Vietoje to esame raginami tikėti Lietuvos banko pareigūnais, kurie, atsakydami į žurnalistų ir politikų klausimus prieštarauja patys sau ir, pranešdami apie banko būklę, daro akivaizdžias finansines klaidas.
Štai keli preliminarūs klausimai ir pasvarstymai “Snoro” tema
1. Kodėl buvo nuspręsta nacionalizuoti šį banką, prieš tai išsamiai neįvertinus jo turto būklės? Ar nevertėjo sustabdžius banko veiklą palaukti galutinių laikinojo administratoriaus vertinimų bei išvadų ir po to priimti reikiamus sprendimus? Dabar atsakomybė dėl banko ir galimos kitų jo kreditorių pretenzijos gali tekti valstybei, o tai reiškia – mums visiems.
2. Kaip laikinasis administratorius vertina banko 2010m. finansinių ataskaitų auditą atlikusios tarptautinės audito bendrovės Earnst&Young darbą išvadas apie jas, turint omenyje tai, kad audito bendrovė nieko panašaus į tokius turto praradimus nenustatė? Būtų įdomu sužinoti ir šio administratoriaus nuomonę apie Lietuvos banko pareigūnų ir valdybos darbą prižiūrint “Snorą”.
3. Kaip susidariusią padėtį ir laikinojo administratoriaus išvadas apie banko būklę vertina pati audito bendrovė “Earnst&Young”?
4. Ar normalu, kad laikinasis ir bankroto administratoriai yra tos pačios įmonės atstovai? Ar tai nėra akivaizdus interesų konfliktas? Bankroto administratorius gali būti labiau suinteresuotas ginti savo įmonės, o ne banko kreditorių (tarp kurių didžiausias – Lietuvos valstybė ir jos mokesčių mokėtojai) interesus.
5. Dalis banko “Snoras” turto vertės praradimų (apie 600 mln. Lt), kaip, remdamiesi laikinojo administratoriaus vertinimais, dabar teigia Lietuvos banko pareigūnai, yra susiję su laiku nesuformuotais atidėjiniais “blogosioms paskoloms”. Jeigu Lietuvos bankui priimtinas toks “Snoro” paskolų portfelio vertinimas, kodėl tokio dydžio atidėjinių iš banko “Snoras” nebuvo pareikalauta sudaryti 2009-2010 metais?
6. Kaip laikinasis administratorius per vieną savaitę sugebėjo įvertinti banko “Snoras” paskolų portfelio kokybę ir poreikį papildomiems atidėjiniams? Juk bankas yra išdavęs tūkstančius paskolų.
7. Kokia padėtis šiuo atžvilgiu yra kituose Lietuvoje veikiančiuose bankuose? Ar tokius pat atidėjinių sudarymo principus ir metodus, kokius banke “Snoras” pritaikė laikinasis administratorius nuo šiol Lietuvos bankas taikys visiems bankams? Ar šiems bankams, suformavus analogiškus kaip ir banke “Snoras” atidėjinius negrės nemokumas arba bent jau kapitalo nepakankamumas? Jeigu taip nebus padaryta, kaip bus atsakyta į priekaištą, kad bankams Lietuvoje galimai taikomi dvigubi standartai ir mes nežinome tikrosios jų būklės?
8. Kokiu pagrindu Lietuvos banko valdybos nariai teigia, kad kituose bankuose nėra analogiškų turto praradimo ir blogųjų paskolų problemų? Ar Lietuvos bankas praėjusiais metais nuodugniai inspektavo visus bankus? Ar yra pagrindo manyti, kad laikinasis banko “Snoras” administratorius S.Freakley, padirbėjęs po savaitę visuose Lietuvos bankuose, ir juos įvertintų kaip nemokius?
9. Ar ai, kad Lietuvos bankas nesiėmė vykdyti laikinojo banko “Snoras” administravimo liudija, kad jis nėra pajėgus atlikti tokio darbo (Latvijoje “Snoro” dukterinį banką administravo Latvijos centrinio banko pareigūnai)? Ar tai taip pat leidžia manyti, kad galbūt Lietuvos bankas nepajėgus prižiūrėti visos komercinių bankų sistemos, nes didelė dalis bankų, kaip ir “Snoras”, vykdo įvairias tarptautines operacijas? Argumentas, kad Lietuvos bankui administruoti komercinių bankų neleidžia įstatymai, neįtikina, nes pats Lietuvos bankas galėjo siūlyti Seimui pakeisti atitinkamą įstatymą, kaip kad skubiai buvo padaryta su kitais įstatymais. Manau, kad Lietuvos bankas pats privalėjo administruoti komercinį banką “Snoras”, jeigu jau pražiūrėjo jo problemas anksčiau. Tai turėjo būti jo garbės reikalas.
10. Ar Lietuvos bankas nemano, kad po banko “Snoras” veiklos sustabdymo jis turėjo neskubėti imtis visos Lietuvos finansų sistemos priežiūros, taip pat ir finansų paslaugų vartotojų teisių gynimo, kadangi yra pagrindo manyti (tai įrodė ir Seimo Biudžeto ir finansų komiteto 2010 metais vykdytas parlamentinis tyrimas), kad jis neturi pakankamos kompetencijos prižiūrėti didžiosios dalies šios sistemos – komercinių bankų? Galbūt Seimas ir Prezidentė turėtų persvarstyti atitinkamus sprendimus ir įstatymų pakeitimus?
11. Ką reiškia toks teiginys (iš Lietuvos banko 2011m. lapkričio 24d. pranešimo žiniasklaidai): “…šio banko (“Snoras”) grynoji vertė yra žymiai mažesnė negu banko įsipareigojimai, todėl bankas yra nemokus” (pabr. aut.). Juk paprastai visų normaliai veikiančių komercinių bankų grynoji vertė (t.y., akcininkų nuosavybė) yra mažesnė negu banko įsipareigojimai, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad jie yra nemokūs. Analogišką teiginį tiesioginėje Lietuvos radijo laidoje (2011m. lapkričio 25d.) išsakė šio banko valdybos narys A.Misevičius. Galbūt turėta omenyje ne grynoji, o turto vertė? Kas tai – klaida ar įrodymas, kad kai kurie Lietuvos banko valdybos nariai nesupranta banko balanso ir neskiria banko akcininkų nuosavybės nuo jo turto? Ar tokie pareigūnai gali dirbti Lietuvos banke ir būti atsakingi už komercinių bankų priežiūrą?
12. Ar tinkamai Lietuvoje veikia indėlių draudimo sistema, jeigu bankrutavus vidutinio dydžio šalies bankui, visos sukauptos „Indėlių ir investicijų draudimo fondo“ lėšos padengia viso labo 40 proc. banke „Snoras“ draustų indėlių? Ar Lietuvos sąlygomis 345 tūkstančiai litų – ne per didelė indėlio draudimo suma? Kiek Lietuvos gyventojų turi tokio dydžio indėlius bankuose? Kodėl, prieš kelerius metus kelis kartus padidinus indėlio draudimo sumą, tiek pat kartų nebuvo padidintas bankų mokamų draudimo įmokų į fondą dydis? Kaip valdomos ir prižiūrimos šio fondo investicijos, jeigu teigiama, kad jas visas pardavus būtų patirti reikšmingi nuostoliai? Kas Vyriausybėje prisiims atsakomybę už tokią fondo veiklą ir jo priežiūrą? Kokia būtų šio fondo būklė ir kaip būtų kompensuojami drausti indėliai, jeigu bankrutuotų dar kuris nors bankas? Ir apskritai, kas tai per draudimas, jeigu tam, kad būtų išmokėti drausti indėliai, į šį fondą reikėjo įdėti daugiau kaip 3 milijardus litų brangiai pasiskolintų mokesčių mokėtojų pinigų (apie 80 proc. visos reikalingos sumos)?
13. Kas prisiims atsakomybę už tai, kad bankas „Snoras“ Lietuvos gyventojams – neprofesionaliems finansų rinkų dalyviams – galėjo platinti neapdraustus indėlių sertifikatus?
14. Ar Lietuvos prokuratūra bus pajėgi išnarplioti „Snoro“ istoriją ir galimas „machinacijas“ su jo turtu, jeigu jų laiku nepastebėjo nei Lietuvos bankas, nei tarptautinė audito bendrovė, o banką administruoti ir jo turtą surasti prireikė kone brangiausiai pasaulyje apmokamų seklių ir advokatų? Kiek gali tęstis toks prokuratūros tyrimas, jeigu iki šiol neištirtos žymiai paprastesnės, tačiau jau rezonansinėmis tapusios bylos?
15. Kas – Prezidentė ar Seimas – turėtų įvertinti buvusios Lietuvos banko vadovybės veiksmus nepakankamai kompetentingai ir griežtai prižiūrint komercinius bankus – ir konkrečiai banką “Snoras” – 2005-2010 metais, jeigu viešai minimi faktai apie banko akcininkų ir vadovų veiksmus bei banko turto vertę atitinka tikrovę? Dabartinis Lietuvos banko valdybos pirmininkas atsisako tai daryti.
Tai – dalis klausimų, kurie, tikiuosi kyla ir kitiems šiek tiek su bankais ir jų auditu susidūrusiems žmonėms. Ar kyla tokie ir kiti panašūs klausimai politikams, ypatingai valdantiesiems ir ar jie pasirengę ieškoti į juos atsakymų – kol kas neaišku.
Norint susidaryti kokį nors apibrėžtesnį vaizdą, to, kas vyko ir vyksta banke Snoras” bei formuluoti konkretesnius klausimus, būtina susipažinti su Lietuvos banko inspekcijos, vykdytos banke “Snoras” rugsėjo – lapkričio mėn. ataskaita, laikinojo banko “Snoras” administratoriaus S.Freakley ataskaitomis ir išvadomis, kurių pagrindu buvo teikiami siūlymai nacionalizuoti banką, o po to – sprendimas jį likviduoti ir kurioje būtų detaliai paaiškinta kaip ir kada dingo banko turtas, kompetentingų audito bendrovių išvadomis apie šias ataskaitas, audito bendrovės Earnst&Young paaiškinimais apie tai, kodėl tokie banko turto trūkumai (3,9 mlrd. Lt) nebuvo nustatyti atliekant banko “Snoras” 2010 m. auditą.
Teiginiai, kad tai – konfidenciali informacija yra neįtikinantys, nes mes, Lietuvos piliečiai po nacionalizavimo esame šio banko akcininkai, o prievarta sumokėję milijardines sumas į “Indėlių ir investicijų draudimo fondą” – ir pagrindiniai kreditoriai. Todėl turime ne tik visas teises, bet ir pilietinę pareigą susipažinti su šia informacija ir daryti savo išvadas. O jeigu Premjeras ar Seimo pirmininkė mano, kad tokia nuomonė ir čia suformuluoti klausimai yra provokuojantys, palankūs banko savininkams ar dar kam nors ir todėl juos reikia ignoruoti ar tirti kokioje nors specialiojoje tarnyboje, man kyla dar vienas klausimas. Kieno iš tikrųjų interesus gina tokie pareigūnai ir už ką mes jiems mokame atlyginimą?