Visi mes esame savo valstybės piliečiai, taigi, tikrieji jos šeimininkai. Ar žinome kaip tą valstybę valdyti? Galbūt ir dabar siaučianti krizė yra prasto valstybės valdymo pasekmė? Ką mes visi turėtume žinoti ir ko turėtume reikalauti iš politikų?

Pokalbis su Lietuvos pramoninkų  konfederacijos garbės prezidentu, profesoriumi Rimvydu Jasinavičiumi Baltijos TV laidoje “Svarbus pokalbis”. Laidos vedėjas – Stasys Jakeliūnas.

Kas, valdymo prasme, yra valstybė?

Valstybė – tai didelė žmonių bendruomenė, kurios pagrindinis tikslas – savireguliacija ir siekis nuolat gerinti gyvenimo kokybę.

Tačiau be žmonių bendruomenės dar yra ištekliai, valstybės teritorija…

Taip, tačiau tai yra priemonės, kuriomis naudojasi valstybės piliečiai. Tai – antriniai dalykai. Pagrindinė valstybės priedermė yra net ne išteklių valdymas, o stebėti, matuoti ir koreguoti visuomenės veiksmus.

Kaip galima būtų  detaliau apibrėžti gyvenimo kokybę?

Galima paminėti Jungtinių  tautų organizacijos naudojamus rodiklius, kuriais remiantis kasmet vertinama gyvenimo kokybė visose valstybėse. Sąraše yra dešimt rodiklių, paminėsiu pirmuosius penkis. Tai – pajamos vienam gyventojui, sveikatingumo lygis, buitinis saugumas, išsilavinimo kokybė ir visuomeniškumas.

Kaip, vertinant pagal šiuos rodiklius tiek pasaulyje, tiek Europos Sąjungoje (ES) atrodo Lietuva?

Praėjusių metų  duomenimis, Lietuva pasaulio kontekste neatrodė prastai – užėmė 68 vietą ir buvo maždaug sąrašo viduryje. Tačiau ES, kaip bebūtų gaila ir net gėda, esame priešpaskutinėje vietoje.

Esame paskutiniai pagal beveik visus rodiklius?

Deja, taip. Pagal keturis rodiklius esame paskutiniai – dvidešimt septinti, tik pagal išsilavinimą esame aukščiau – trylikti. Tai lemia tas faktas, kad turime santykinai didelį besimokančiųjų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų.

Tačiau ir šis rodiklis tiesiogiai neatspindi išsilavinimo kokybės, nes nėra vertinamas švietimo sistemos konkurencingumas.

Taip, teisingai. Yra ir dar bent vienas rodiklis, iš mano nepaminėtų, pagal kurį mes esame pakankamai aukštai. Tai – darbštumas. Mūsų žmonės gana darbštūs, stengiasi dirbti daug ir intensyviai. Tačiau vertinant pagal tai, kiek dirbdami sukuriame ekonominės ar socialinės pridėtinės vertės, nuo pirmaujančių valstybių atsiliekame ne procentais, o kartais.

Taigi, daug dirbant nebūtinai daug sukuriama. Kituose savo pranešimuose esate minėjęs, kad svarbiausias valstybės ekonomikos tikslas turėtų  būti aukštos pridėtinės vertės gaminių  ir paslaugų kūrimas. Ar būtent tokios veiklos skatinimo netrūksta mūsų ekonomikoje?

Kalbant daugeliui suprantamomis agrarinėmis kategorijomis, pagrindinis mūsų veiklos siekis turėtų būti jos “derlingumas”. Ne tai, kiek išteklių skiriame derliui gauti, net ne pats nuimto derliaus kiekis, o derliaus prieaugis. Pasodinę toną bulvių ir tiek pat nukasę rudenį, derliaus prieaugio neturime. Taigi ir ekonomikoje pagrindinis matas turėtų būti pridėtinė vertė. Tai, kiek savo darbu sukūrėme papildomos vertės. Gaila, tačiau dažniausiai mūsų valdžia, o dažnai ir verslas šiuo rodikliu nesinaudoja. Valdžiai svarbu bendrasis vidaus produktas (BVP), verslui – pelnas. Tačiau tai yra tik šalutiniai rodikliai.

Kokios valstybės galėtų  būti mums pavyzdžiu?

Matyt, mums artimiausias pavyzdys – Lenkija. Jų pastarojo laikotarpio ekonominiai rodikliai – geriausi ES. Visos ES, ir net senbūvių valstybių – Vokietijos, Prancūzijos ekonomika, skaičiuojant pagal BVP, smuktelėjo keliomis dešimtosiomis procento. Lenkija – vienintelė, kuri išlaikė teigiamą ekonomikos plėtrą – jos BVP augo apie 1,5 proc. Priminsiu, kad per tą patį laikotarpį Lietuvos ekonomika, matuojant tais pačiais matais, smuko net apie 15 proc. Tai – žiaurus kritimas, kurį lėmė neefektyvus valdymas.

Kas, jūsų  manymu, lėmė krizę? Kas buvo daroma ne taip?

Krizė – dėsningas ir nuolat pasikartojantis ekonomikos plėtros etapas. Juk ir gamtoje po šiltos vasaros ir derlingo rudens ateina daugiau ar mažiau atšiauri žiema. Taip ir ekonomikoje. Po veržlaus laikotarpio, išryškėjus tam tikroms disproporcijoms, prasideda krizė, arba vadinamasis sunkmetis.

Tačiau nebūtinai, nes juk ir jūsų minėtoje Lenkijoje krizė žymiai švelnesnė, nėra tos atšiaurios ekonominės žiemos, kurią tenka išgyventi mums. Kokios buvo padarytos klaidos čia, Lietuvoje?

Ir per Lenkiją, ir per Lietuvą nuvilnijo pasaulinė finansų krizė. Tačiau pasekmės ekonomikai ir žmonių gyvenimui buvo nevienodos. Juk ir žiema ateina visur, tačiau ne visi būna vienodai jai pasirengę. Tie, kurie tinkamai pasiruošia, ir žiemą gyvena visai neblogai.

Atsargas “ekonominei žiemai” sukaupė  kiti mūsų kaimynai – estai. Todėl jiems dabar nereikia skolintis ir mokėti palūkanų.

Taip, o tie, kurie nesukaupė atsargų ir neturi tinkamų gebėjimų, vargsta. Kita vertus, pasaulyje yra sukaupta didelė patirtis, kaip įveikti krizes. Per aštuoniasdešimt metų, praėjusių nuo Didžiosios depresijos, įvairiose valstybėse buvo daugiau kaip pusšimtis įvairių krizių. Mokslininkai jas gerai ištyrė ir aprašė. Pavyzdžiui, neseniai pasirodžiusioje ekonomikos Nobelio premijos laureato P.Krugmano knygoje “Grįžimas į didžiąją depresiją” aprašytos valstybių klaidos, sukėlusios krizes ir patyrimas, bandant jas įveikti. Labai svarbu, kad įvardinta tai, kas padėjo kelioms valstybėms efektyviai įveikti krizę.

Kokie tai veiksmai ir žingsniai? Ką reikėtų daryti mums, siekiant lengviau susitvarkyti su sunkmečiu?

Tie veiksmai ir gairės, kaip reikėtų įveikti krizę – labai aiškūs. Pagrindinis uždavinys šiuo metu turėtų būti sukurti kuo daugiau darbo vietų, susijusių  su aukštos pridėtinės vertės generavimu. Pirmoji priemonė, to siekiant – būtina mažinti mokesčius, kurie neskatina efektyvios veiklos. Antra, reikia didinti prieinamumą prie kreditinių išteklių užsiimantiems tokia veikla.

Tačiau žinome, kad šiuo metu bankai turi didelių  problemų. Jie menkai kredituoja verslą. Ką gali padaryti valdžia? Juk ji neturi praktiškai jokios įtakos bankams.

Tam valstybėse yra centriniai bankai. Jie turėtų prisidėti prie to, kad bankams apsimokėtų  kredituoti verslą ir efektyvią veiklą, o ne vartojimą, arba lėšų pravalgymą. Įskaitant ir valdžios skolas, nes tai – pravalgymui išleidžiami pinigai.  Yra ir trečioji krizės įveikimo priemonė. Tuose sektoriuose, kurios yra apėmusios laikinos ekonominės ligos, valstybė turėtų įsikišti ir sukurti investicines programas. Jos turėtų būti nukreiptos į infrastruktūrinius projektus, kurie užtikrintų užimtumą ir prisidėtų prie būsimojo “ekonomikos derliaus”.

Ar tai galėtų  būti kelių tiesimas, ten kur jų  trūksta? Galbūt mūsų atveju geriausiai šiam tikslui siekti tiktų niekaip nepradedama būsto atnaujinimo programa?

Taip, teisingai. Ir tik šios trys minėtos priemonės, arba veiksmai gali pagreitinti išėjimą iš ekonominės krizės. Toje pačioje P.Krugmano knygoje išvardintos valstybės, kurios taikė čia išvardintas priemones krizei įveikti. Tos, kurios taikė visas tris, sugebėjo išeiti iš krizės sukelto ekonomikos nuosmukio per pusantrų ar dvejus metus. Tos valstybės, kurios netaikė bent vienos iš trijų priemonių, užtruko keturis ar penkis metus. Na, o tos kurios nenaudojo nei vienos iš šių priemonių, vargo su ekonomikos nuosmukiu penkiolika ir daugiau metų. Tarp pastarųjų valstybių – ir visiems puikiai žinoma Japonija.

Kaip vertinate valdžios – tiek dabartinės, tiek ankstesniųjų  – veiksmus ir pastangas valdant valstybę  ir įveikiant krizę? Ar, jūsų manymu, Lietuvoje taikomos P.Krugmano knygoje išvardintos priemonės?

Bent jau man nesusidarė  įspūdis, kad mūsų valstybėje šiuo metu, o ir anksčiau buvo imtasi reikalingų veiksmų. Vietoje to valdžia šiuo metu vykdo savo “programą”. Pirma, ieško kaltų dėl krizės, antra, teigia, kad dabar sunku ir bus dar sunkiau ir trečia, agituoja veržtis diržus visiems, ypatingai gaunantiems menkas pajamas. Vien taupymas – ne visada gera priemonė. Negalima taupyti ten, kur vykdoma produktyvi ekonominė veikla.