Metų  pradžioje Vyriausybės vadovas žadėjo, kad pagal būsto renovavimo programą jau šiemet bus pradėti darbai bent keliuose šimtuose daugiabučių. Nes ši programa – tai dešimtys tūkstančių išsaugotų ir naujų darbo vietų, šimtai milijonų litų pajamų į skylėtą valstybės biudžetą ir mažesnės sąskaitos už šildymą gyventojams. Metai baigiasi, tačiau pagal šią programą nerenovuojamas nei vienas daugiabutis. Kodėl? Kas dėl to atsakingas? Ko iš šios programos galima laukti ateityje? O gal ji patyrė visišką fiasko?

Apie visa tai – Baltijos TV laidoje “Svarbus pokalbis” lapkričio 29d.

Laidoje dalyvauja: Respublikinių  būsto valdymo ir priežiūros rūmų  prezidentas Juozas Antanaitis ir Seimo narys Artūras Zuokas

Laidos vedėjas – finansų analitikas Stasys Jakeliūnas

Ką žinote apie šios programos būklę kaip valdančiosios koalicijos frakcijos Seime narys?

A.Zuokas: Pabandysiu būti tikslus kaip vaistininkas. Šių metų pradžioje ministras pirmininkas yra paminėjęs, kad šiais metais renovuosime du tūkstančius namų. Lietuvoje yra apie trisdešimt tūkstančių gyvenamųjų daugiabučių pastatų, kuriuos būtina renovuoti. Ir ne tik dėl energetinio efektyvumo problemų, tačiau ir dėl techninio pastatų saugumo, nes jie yra nugyventi. Po to, metų viduryje šis skaičius nuo dviejų tūkstančių sumažėjo iki penkių šimtų. Tačiau tenka pripažinti, kad šiuo metu pagal šią programą nėra pradėtas renovuoti nei vienas pastatas.

Kaip Vyriausybė  aiškina tokią apgailėtiną padėtį?

A.Zuokas: Priežastys įvairios. Prisimenu, dar birželio mėn. per koalicijos pusryčius apie tai turėjome didžiulę diskusiją. Yra kelios pagrindinės problemos. Pirmiausiai, modelis, kuriuo remiantis kuriama ši programa, yra neveiksnus. Neįmanoma šiandieninėje situacijoje, kuomet plinta nedarbas, priversti žmonių imti paskolas dvidešimčiai metų ir rizikuoti, net jei bankai ir būtų linkę tas paskolas teikti. Antra esminė problema yra tai, kad šiandien nėra aišku, kas atsako už šią programą. Yra kelios ministerijos ir kitos institucijos, kurios lyg ir dalyvauja šiame procese, tačiau realiai pati programa neturi aiškaus ir kryptingo vadovavimo. Metų pradžioje premjerui siūliau, kad Energetikos ministerija turėtų dirbti dviem kryptimis. Viena – energetinių projektų valdymas, kita – energetinio efektyvumo procesų ir projektų, taigi, ir būsto renovavimo, priežiūra. Taigi šiandien ši programa yra patyrusi visišką fiasko, nors ji galėjo tapti realiuoju ekonomikos skatinimo ramsčiu ir suteikti darbo iki šimto tūkstančių statybininkų.

Kas yra padaryta pagal ankstesnę  renovavimo programą? Kiek namų renovuota ir kiek jų yra sustabdę šį procesą dėl dabartinių trikdžių?

J.Antanaitis: Norėčiau kiek paoponuoti A.Zuokui. Ne ši programa patyrė fiasko. Tai yra ankstesnės programos, kuri taip pat nėra vykdoma, fiasko tęsinys. Ta, programa, kurią gyrė premjeras, ir prie kurios įgyvendinimo Būsto rūmai bandė prisidėti, niekada neprasidės, jeigu mes neužbaigsime ankstesnės programos. Pagal ją yra parengta šeši šimtai projektų. Du šimtai projektų pasiekė techninio parengimo stadiją ir staiga viskas sustojo. Ir sustojo trims metams. Taip mes niekada neįtikinsime žmonių. Turiu omeny ne tik ekonomines paskatas ir argumentus. Sugriautas pasitikėjimas. Buvo žadėta, projektai pradėti, dabar sustabdyti. Tai kas tuomet bus su naujais projektais? Praeis metai, pasikeis valdžia ir vėl naujos žaidimo taisyklės? Taigi, tai kas vyksta dabar, yra didelio fiasko tęsinys.

Vis tik yra renovuotų namų. Ar žinote skaičių?

J.Antanaitis: Kas į tai gali atsakyti? Pravažiuojame Vilniaus Žirmūnų gatve ir meldžiamės prie ten stovinčio renovuoto namo.  Yra, be abejo, namų, kuriuos atnaujino patys gyventojai. Yra atveju, kuomet administruojančios įmonės panaudojo savo išteklius. Viso tai gali būti vienas arba du šimtai namų. Mes tikslios statistikos nežinome. Nes niekas neatliko audito ir neišsiaiškino kiek tokių namų yra ir koks tų atliktų darbų efektas.

Kokia kitų valstybių patirtis? Kas padaryta, koks modelis buvo taikomas ir koks rezultatas?

A.Zuokas: Matyt, geriausias pavyzdys mums yra Lenkija. Kaimyninė valstybė, situacija labai panaši į mūsiškę. Nemaža dalis būsto buvo privatizuota. Tačiau per pastaruosius septynis ar aštuonis metus nacionalinė valdžia ir savivaldybės buvo nusistatę labai aiškias žaidimo taisykles, sukūrė modelį. Modelis yra spaudžiantis ir skatinantis gyventojus norėti ir sutikti renovuoti savo būstą. Ir šiandien apie 60 proc. sovietmečiu statytų daugiabučių namų yra renovuoti. Yra kiti pavyzdžiai, pavyzdžiui, Rytų Vokietija. Tačiau ten yra visai kita situacija, nes didžioji dalis būsto nebuvo privatizuota. Todėl savivaldybėms buvo lengva pastatyti naujus kvartalus, perkelti gyventojus į naują ir geresnį būstą ir senuosius namus daugeliu atvejų nugriauti. O Vilniuje yra apie du šimtai renovuotų namų, tačiau atlikusių pilną renovaciją turime gal penkiolika. Taigi, dar reikia susitarti dėl to, ką vadiname renovavimu.

Koks energetinis jau renovuotų pastatų efektyvumas, lyginant su ankstesne jų būkle? Ar tikrai mažiau kainuoja šiluma tokių namų gyventojams?

J.Antanaitis: Norėčiau trumpam grįžti prie Lietuvos “unikalumo” klausimo. Daugelyje kitų šalių nėra tokio masto privačios būsto nuosavybės. Jeigu butai ir yra privatūs, tačiau yra viso namo šeimininkas. Tuo tarpu mes turime begalę butų savininkų, tačiau realiai viso namo savininko nėra. O ta “bendroji dalinė nuosavybė” praktine prasme yra “kolchozas” ir abstrakcija, todėl neįmanoma priimti sprendimų. Na, o renovavimo efektas yra neabejotinas. Nes tik sutvarkius šildymo sistemą ir įvedus šilumos reguliavimą kiekviename bute, sutaupoma apie trisdešimt procentų. O apsišiltinus sienas ir pakeitus langus, išlaidos už šildymą gali sumažėti ir septyniasdešimt procentų.

A.Zuokas: Turiu konkretų pavyzdį – tą patį jau minėta namą Vilniuje, Žirmūnų 3. Už šešiasdešimties kvadratinių metrų butą jo gyventojai, anksčiau mokėję 156 litus, dabar moka 54. Suprantama, reikia įvertinti ir šilumos kainų pokyčius.

Taigi, nauda gyventojams, atrodo, akivaizdi. Kodėl, jūsų manymu ši programa vis tik neveikia?

Pirmiausiai reikėtų įvardinti kompetencijos ir vadovavimo problemas. Nes Aplinkos ministerija, kuri lyg ir vadovauja šiai programai, neturi nei kompetencijos, nei paskatų, kad ši programa būtų įgyvendinta. Tai, manau, ir yra svarbiausia priežastis. Na, o Vyriausybės vadovas šiai programai skiria per mažai dėmesio. Neužtenka spaudos konferencijoje pranešti, kad renovuosime du tūkstančius namų. Tokios programos eiga Vyriausybėje turi būti aptariama kone kas savaitę. Matyt, reikia peržiūrėti ir pačią programos schemą ir, ko gero, grįžti prie R.Kuodžio išsakytų pasiūlymų. Valstybė turėtų įsteigti specialų fondą, sutelkti finansinius išteklius ir imtis būsto renovavimo darbų organizavimo. Nes valstybė ir yra vienas pagrindinių naudos gavėjų. Šiuo metu milijardinės sumos sumokamos už dujų tiekimą ir šie pinigai iškeliauja iš Lietuvos.

Tačiau nuo tų sumokamų pinigų už dujas valdžia gauna didžiules PVM įplaukas į biudžetą. Kitais metais, panaikinus PVM lengvatą šildymui, išaugs ir šios biudžeto pajamos. Taigi, valdžia naudojasi aukštomis neefektyvaus būsto ūkio išlaidomis šildymui, gaudama didžiules mokesčių įplaukas ir nėra suinteresuota tai keisti.

J.Antanaitis: Tikrai kyla abejonės valdžios nuoširdumu, kuomet ji skelbia planus renovuoti tūkstančius namų. Gyventojai lyg ir raginami telktis ir imtis darbų, tačiau kita vertus, jie stabdomi. Taip žmonės patenka į spąstus. Ir jūsų išsakytos mintys apie biudžeto pajamas nuo išsipūtusių kainų už šildymą, matyt, pagrįstos. Tai gali būti viena iš esminių priežasčių, kodėl ši programa nepajuda iš mirties taško.  Dvigubai sumažinus PVM pajamas dėl mažesnio dujų poreikio būsto šildymui, biudžetas netektų apie 150 milijonų litų.

Na, jeigu taip yra, tai tikrai labai siauras ir trumparegiškas požiūris. Juk tie sutaupyti už šildymą pinigai liktų šalies ekonomikoje, o nuo renovavimo darbų biudžetas gautų ne mažiau mokesčių įplaukų.

A.Zuokas: Ir vėl tenka grįžti prie asmeninės atsakomybės. Jeigu už šios programos vykdymą ir sėkmę atsakingas Aplinkos ministras, tuomet dabar metas jo paklausti, kodėl ši programa nevykdoma. Juk nuo ministrų kabineto darbo pradžios praėjo jau metai. O ši programa turėjo būti ekonomikos skatinimo pamatu, jos laukia ir statybų sektorius ir gyventojai. Ji, be to, yra strategiškai svarbi, nes jos dėka mažėtų priklausomybė nuo energijos išteklių importo – prisiminkime ir Ignalinos atominės jėgainės uždarymą jau už mėnesio.  Taigi, kas padaryta? Ir kur atsakingo asmens atsakomybė?

J.Antanaitis: Mes savo interneto svetainėje paklausėme, kaip vertinamas Aplinkos ministro darbas. Beveik devyniasdešimt procentų atsakiusiųjų ministro darbą vertina labai blogai arba blogai. O paklausus ar tikima naujosios programos sėkme,  85 proc. atsakė, kad ne. Turėkime omenyje, kad atsakiusieji – namų bendrijų pirmininkai, būstą administruojančių įmonių atstovai ir pan. Taigi, padėtis tikrai prasta.

Matyt, dėl tokios apgailėtinos šios programos būklės kažkas jau dabar turėtų prisiimti atsakomybę. Ko gero, būtina keisti ir šios programos modelį, kad ji iš tikrųjų taptų skatinanti ekonomiką ir didinanti valstybės energetinį efektyvumą bei savarankiškumą iniciatyva.