Vyriausybė ir visa valdančioji koalicija jau metus galynėjasi su krize. Ir Lietuvoje, ir visam pasauliui giriamasi, kad valstybės finansų būklė yra stabili ir biudžeto deficitas valdomas. Premjeras A.Kubilius netgi siūlosi padėti spręsti Didžiosios Britanijos biudžeto deficito problemas (interviu BBC televizijai). Visa tai – ryžtingi, tačiau tušti žodžiai, nes iš tikrųjų mūsų valstybės finansų stabilumas tėra brangiai kainuojanti iliuzija.

Šis menamas stabilumas Lietuvoje šiais metais mokesčių mokėtojams kainavo beveik dešimt milijardų litų naujos skolos. Panašią sumą žadama skolintis ir kitais metais. Dėl šio beprotiško valdžios skolinimosi tikriausiai jau nuo 2011 metų mums visiems teks mokėti didesnius mokesčius. Matyt, sulauksime ir naujų, taip pat ir senokai “žadamo” nekilnojamojo turto mokesčio.

Ši vyriausybė, “kovodama” su krize, paprasčiausiai perėmė skolinimosi estafetę iš privataus sektoriaus, ką skatino ir iš ko gyveno dvi ankstesnės vyriausybės. Kol kas iš esmės tai ir yra valdančiosios koalicijos kovos su krize ir valstybės finansų stabilumo užtikrinimo programa.

Tiesa, dar buvo ir nelemtoji mokesčių  reforma. Tačiau tikrai ne ji sukėlė visą šį sunkmetį, kaip kad teigia opozicija. Krizės priežastys – kelis metus vykusi didžiulė skandinaviškų pinigų injekcija į neproduktyvius ekonomikos sektorius, neefektyvus ES paramos lėšų panaudojimas, išpūstas nekilnojamojo turto burbulas ir nusikalstamas tuometinių valdžios institucijų negebėjimas dalį laikinų infliacinių pajamų atidėti ateičiai.

Pagaliau ir opozicinės partijos pasiūlė savo krizės įveikimo programas. Nors jose yra viena kita racionali mintis, tačiau trūksta sisteminio požiūrio. Taip pat nėra ir bent kiek nuodugnesnės krizės priežasčių analizės, be ko neįmanoma parengti tinkamo krizės įveikimo plano.

Atrodo, kad nei valdantieji, nei opozicijoje esantys politikai pilnai nesuvokia viso spektro esminių  problemų. Tik bandant jas visas spręsti galima tikėtis įveikti krizę  ir užkirsti kelią panašioms negandoms ateityje.

Viena svarbiausių problemų  – vis dar pernelyg aukštas kainų lygis. Privataus sektoriaus ir valdžios biudžetų pajamos smuko 20-30 procentų, tačiau būtiniausių prekių ir paslaugų kainos nesumažėjo. Tai liudija ir vartojimo kainų indeksas, kuris šių metų lapkričio mėn. vis dar buvo didesnis nei prieš metus.

Matyt, kainoms nelemta mažėti ir kitais metais. Priežastys visiems puikiai žinomos – atsinaujinusios energetikos, maisto ir kitų išteklių brangimo pasaulyje tendencijos, elektros kainų didėjimas dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo ir įsisenėjęs monopolinių bei oligopolinių darinių šalyje dominavimas.

Ypatingai skaudžiai ši kainų problema smogs kitais metais, kuomet neišvengiamai sumažės pensijos ir kitos socialinės išmokos. Suprantama, toliau augantis nedarbas šalyje taip pat prisidės prie šios problemos aštrumo. Taigi, būtina visais įmanomais būdais mažinti būtiniausių prekių – maisto, vaistų ir komunalinių paslaugų kainas. To nepadarius smarkiai išaugs skurstančiųjų skaičius ir toliau didės socialinė bei politinė įtampa šalyje.

Kita problema – komercinių bankų paskolų portfelio mažėjimas. Būtina užtikrinti, kad bankai kuo greičiau susitvarkytų su blogosiomis paskolomis, pasididintų kapitalą ir vėl imtų skolinti, nukreipdami lėšas į produktyvius ekonomikos segmentus.

Šios problemos esmė yra tai, kad vyriausybė neturi realių svertų paveikti komercinių bankų vykdomos rizikos vertinimo ir skolinimo politikos. Tuo tarpu būtent komercinių bankų paskolų portfelio susitraukimas ir yra svarbiausias šios krizės komponentas. Vyriausybė priversta galynėtis su šio proceso padariniais – įmonių bankrotais bei nedarbu ir netgi būti pasirengusi pagelbėti bankams, jei šie nesugebės patys išspręsti savo problemų.

Lietuvos bankas privalėjo užkirsti kelią beprotiškam paskolų portfelio augimui 2005-2007 metais, tačiau to nepadarė. Šiemet jis turėjo užtikrinti, kad visi bankai konservatyviai įvertintų blogas paskolas, suformuotų joms pakankamus atidėjinius ir atliktų pusės metų auditą. Atlikti šiuos veiksmus Lietuvą ne kartą ragino ir TVF, tačiau tai taip ir nebuvo padaryta.

Seimas turėtų aktyviau dalyvauti komercinių bankų sistemos ir paties Lietuvos banko priežiūroje, tačiau neatrodo, kad jis sugebėtų tai kompetetingai daryti. Taigi, valdžios institucijų kompetencijos stoka – taip pat labai rimta problema, kuri trukdo efektyviai kovoti su krize.

Dar viena problema – sparti šešėlinės ekonomikos plėtra. Mokantys mokesčius apkraunami vis didesne našta, tuo tarpu veikiantys šešėlyje naudojasi viešuoju sektoriumi, kurį finansuoja vis mažesnis mokesčių mokėtojų skaičius. Vyriausybė lyg ir parengė mokesčių surinkimo užtikrinimo ir šešėlinės ekonomikos plėtros prevencijos priemonių planą, tačiau kol kas neaiškus nei jo turinys, nei kada jis pradės veikti.

Kita vertus, pats viešasis sektorius yra išpūstas ir neefektyvus. Tai – ne tik didžiulė kliūtis, įveikiant šią krizę, tačiau ir sunkus akmuo, kurį mokesčių mokėtojai priversti ridenti jau daugelį metų. Neatlikus viešojo sektoriaus pertvarkos mums ne tik nepavyks susidoroti su krize, nesugebėsime jo finansuoti ateityje, o mūsų ekonomika ir visa valstybė bus nekonkurencinga šiais intensyvios globalizacijos laikais.

Keturios viešojo sektoriaus sritys – socialinė rūpyba bei draudimas, sveikatos apsauga, švietimas ir visų lygių biurokratija yra tarsi keturios juodosios skylės, kurios sugeria visas joms skiriamas drastiškai mažėjančias mokesčių mokėtojų ir skolintas lėšas. Tai nereiškia, kad šių sektorių nereikia ar jų galima atsisakyti. Paprasčiausiai jie turi būti efektyviai valdomi esamų finansinių išteklių ribose.

Pavyzdžiui, visi sutaria, kad socialinės  rūpybos ir draudimo sistema turi būti pertvarkyta. Tačiau valdančioji koalicija per metus visiškai nieko nepadarė. Šios srities ministrų kaita metų viduryje – nerimtas pasiteisinimas. Ko laukiama? Stebuklo, naujo “aukso amžiaus”, kuomet ekonomika vėl ims augti 9-10 proc. per metus ir viskas savaime “susitvarkys”?

Yra ir kitų problemų  – nevaldoma darbo jėgos migracija, finansinė priklausomybė nuo išorės kapitalo ir ES paramos lėšų bei neefektyvus jų panaudojimas, visiems įgrisusi, tačiau kitais metais dar labiau išaugsianti energetinė priklausomybė. Jas taip pat būtina spręsti, siekiant užtikrinti didesnį stabilumą ateityje ir užkertant kelią kitoms krizėms.

Taigi, bet kuri krizės įveikimo programa turėtų apimti čia išvardintų ir kitų esminių problemų sprendimo būdus. Kita vertus, įvardinti problemas – tik pirmas žingsnis. Žymiai sunkiau priimti ryžtingus ir racionalius sprendimus bei juos įgyvendinti. Tačiau bet kurią krizės įveikimo programą pradėti vis tik būtina nuo tikslios situacijos diagnozės ir gero veiksmų plano parengimo.