Nueinanti valdžia ir jos vedlys pagaliau pripažino, kad į šalį ateina ekonominė ir finansinė krizė. Tačiau atsakomybės dėl to jie, suprantama, neprisiima, visą kaltę bandydami suversti “Volstrytui”. Tai pavėluotas pripažinimas, turint omenyje jau kurį laiką sparčiai smunkančius šalies ekonomikos plėtros rodiklius ir grėsmingai augantį nacionalinio biudžeto deficitą. Beje, ekonomikos plėtra šalyje lėtėja jau keturis ketvirčius iš eilės, o šių metų trečiajį ketvirtį, lyginant su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, ji smuko beveik tris su puse karto.
Tuo tarpu būsimoji valdžia ir jos vadovas, jau bene metus skelbiantys, kad krizė neišvengiamai bus, skuba imtis biudžeto išlaidų mažinimo darbų, manydami, kad tai padės išgelbėti valstybę nuo krizės gniaužtų.
Vis dar tebevaldantieji kelerius praėjusius metus užsiėmė ekonomine demagogija, bandydami nuslėpti nusikalstamai aplaidų šalies finansų valdymą. Tuo tarpu ateinanti valdžia, atrodo, rizikuoja apsiriboti pernelyg siauru krizės prevencijos planu ir todėl gali nesugebėti sušvelninti jos pasekmių. Apskritai, vien Vyriausybės pastangų, siekiant suvaldyti šią krizę, nepakaks. Krizės pobūdis ir mastas yra visiškai kitokie, lyginant su Rusijos krize 1998-1999 metais, todėl ir jos prevencijos planas turi būti žymiai visapusiškesnis.
Tai, ką šiuo metu daro A.Kubilius ir jo pakviesti ekspertai, panašu, kalbant medicininių analogijų kalba, į pasirengimą apendicito operacijai, kai tuo tarpu ligoniui (Lietuvos ekonomikai) gręsia infarktas. Taigi, šiam ligoniui būtina aukščiausio lygio kompleksinė medicininė pagalba, o ne kelių vietinių siauros specializacijos chirurgų pastangos. Jos – gal ir sveikintinos, tačiau vien jų bus per mažai. Nesinori, kad ligonis mirtų ant operacinio stalo ir šie gero norintys, tačiau nepatyrę “chirurgai” bei jų vadovas būtų dėl to apkaltinti.
Grįžtant prie labiau įprastų šiai temai terminų, galima teigti, kad būtina nedelsiant suburti tarpinstitucinę (ir, ko gero, tarptautinę) šalies finansinio ir ekonominio stabilumo palaikymo grupę, kuri imtusi koordinuoti krizės prevencijos planus ir veiksmus. Vienas svarbiausių šios grupės tikslų turėtų būti energetinės, ekonominės ir finansinės šalies priklausomybės nuo išorės valdymas ir mažinimas.
Apie energetinės priklausomybės nuo Rytų problemas girdime ir skaitome pakankamai daug, ir jau senokai, tačiau apie kitą priklausomybę šnekama ir rašoma dar pernelyg mažai.
Ši antroji – finansinė ir ekonominė – priklausomybė yra nuo Vakarų (ES), taigi, pasiskolinant vienos Lietuvos radijo ir televizijos laidos pavadinimą, kodinis šios grupės pavadinimas galėtų būti “Tarp Rytų ir Vakarų”.
Apie finansų srautų (pinigų importo) iš ES poveikį šalies ekonomikai, sukėlusį būsto kainų burbulą ir deformavusį šalies ekonomikos raidą jau rašiau, todėl čia bandysiu aptarti kai kurias kitas su šia “priklausomybės liga” susijusias problemas. Visos šios skubiai spręstinos problemos yra tarpusavyję susiję, todėl jas visas būtina spręsti vienu metu.
Toliau tęsiasi reikšmingas ekonomikos plėtros tempų lėtėjimas (daug kur jau prasidėjo ir ekonomikos nuosmukis) svarbiausioje šalies eksporto rinkoje – ES. Kurį laiką atrodė, kad Rusijos ir kitos Rytų rinkos amortizuos šalies eksportuotojų praradimus ES. Deja, finansų krizė jau purto Ukrainą, o Rusija su visomis savo užsienio valiutos atsargomis taip pat neišvengs ekonominių problemų. Ypač jeigu energetinių išteklių kainos bus tokio arba net žemesnio lygio. Taigi, daugeliui šalies eksportotuojų reikia skubios ir įvairiapusės pagalbos.
Šalies bankų sistema, nepaisant deklaruojamo “Skandinavijos bankų užnugario” tapo labai pažeidžiama. Pirma, kai kuriuose bankuose mažėja indėlių likučiai. Antra, bankų paskolų portfelio kokybė ėmė gana sparčiai blogėti. Jeigu su pastarąja problema daugelis bankų kol kas pajėgūs susitvarkyti, pirmoji – indėlių mažėjimas arba netgi jo grėsmė – verčia kai kuriuos bankus drastiškai kelti palūkanas ir smarkiai riboti skolinimą. Šis skolinimo brangimas ir jo ribojimas gali smarkiai pakenkti toms įmonėms, kurios vis dar turi galimybių plėtoti savo verslą šalies viduje ir išorėje. Taigi, būtina imtis priemonių, kurios užtikrintų bankų – tuo pačiu ir verslo – finansavimo tęstinumą.
Per pastaruosius kelerius metus šalies gyventojų ir įmonių (nefinansinių) skola šalies ir užsienio finansų institucijoms išaugo kelis kartus ir šiuo metu siekia apie aštuonisadešimt procentų BVP. Tai gal ir nėra labai daug, lyginant su kitomis šalimis, tačiau šios skolos augimo tempas ir jos struktūra (daugiau kaip trys ketvirtadaliai pasiskolintų lėšų skirta vartojimui ir investicijoms į nekilnojamąjį turtą) yra ką tik pasibaigusio šalies ekonomikos bumo veidrodinis atspindys ir slegiantis palikimas. Sparčiai smunkant šalies ekonomikos plėtros tempams ir gręsiant reikšmingam įmonių bankrotų ir nedarbo augimui, šios skolos ims smaugti ir skolininkus, ypatingai – gyventojus, ir pačius bankus. Todėl, matyt, būtina Seime svarstyti ir priimti fizinių asmenų bankroto įstatymą. Kituose rašinuose jau minėjau, kad būtina spręsti ir įsiskolinusių gyventojų valiutos bei palūkanų kitimo rizikos problemas, tuo labiau, kad VILIBOR, kaip ir praėjusiais metais vėl ėmė sparčiai augti.
Būtina jau dabar išsiaiškinti ir, jei įmanoma, užsitikrinti šalies biudžeto deficito finansavimo ir valdžios sektoriaus skolos refinansavimo galimybes. Iš esmės kalba eina apie skolinimąsi užsienio finansų rinkose. Prieš kiek laiko Vyriausybė nusprendė atidėti skolinimąsi šiose rinkose dėl atseit nepakankamai palankių sąlygų. Deja, belaukiant kol sąlygos šiose rinkose pagerės, padėtis jose reikšmingai pablogėjo. Maža to, per tą pablogėjo ir šalies kredito reitingai. Dėl šių priežasčių skolinimasis bus žymiai brangesnis, negu buvo įsivaizduojama prieš kelis mėnesius. Matyt, būtina jau dabar derėtis su Europos centriniu banku ir Tarptautiniu valiutos fondu dėl galimybių pasiskolinti iš jų, jei kiltų reikšmingos problemos skolinantis finansų rinkose. Skolinimasis iš šių institucijų gali būti reikalingas ne tik pačios valstybės, bet ir dalies bankų bei verslo finansavimo užtikrinimui. Būtų gerai, jei to neprireiktų, tačiau apsidrausti – būtina.
Būsto (galbūt ir viso nekilnojamojo turto) kainų burbulo bliuškimas kelia problemas ir projektų vystytojams, ir patiems bankams. Pirmieji negali parduoti objektų už planuotas kainas ir laiku atsiskaityti su bankais, antrieji rizikuoja padidinti blogų paskolų portfelį ir turėti mažesnę įkeisto turto vertę, jei jį tektų perimti ir parduoti. Apskritai, atrodo, kad kai kurie bankai bus priversti steigti nekilnojamojo turto valdymo ir plėtros bendroves ir laukti geresnių laikų, kuomet, kaip jie tikisi, kai kurie projektai vėl bus pelningi. Taigi, nekilnojamojo turto ir statybų sektorius – viena iš probleminių sričių, kuriai bus būtinas didelis šios stabilumo palaikymo grupės dėmesys. Apie gyventojų nekilnojamojo turto mekesčio įvedimą teks užmiršti dar bent keleriems metams, kol ši rinka ir visa ekonomika stabilizuosis.
Su šalies ekonomika ir netgi su jos kredito reitingais (tuo pačiu – skolinimosi finansų rinkose kaštais) tampriai susijusios ir energetinės šalies problemos. Kitur jau minėjau, kad vienas svarbiausių skubių sprendimų turėtų būti Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimas. Tai – taip pat papildomas “draudimo polisas” šiuo kritiniu šaliai metu. Su ES dabar jau būtina kalbėtis ne apie patį jėgainės darbo pratęsimą, tačiau apie galimai švelnesnes sankcijas dėl tokio sprendimo. Geriausia būtų, jei pavyktų susitarti dėl būsimosios ES paramos mažinimo – tai būtų mažiausiai skausminga sankcija. Suprantama, tokios derybos garsiai ir viešai nevykdomos. Šalies politikai turėtų ryžtis prisiimti atsakomybę dėl neapdairumo ir klaidų, padarytų derantis dėl stojimo į ES sąlygų bei dėl nepadarytų šalies energetinės sistemos pertvarkymo darbų. Apgailėtinai atrodo jų bandymai perkelti atsakomybę Europos Komisijai arba šalies piliečiams.
Tai – viso labo tik kelios, tačiau, man atrodo, esminės problemos, kurias reikia nedelsiant spręsti, kad krizės poveikis būtų kiek galima labiau sušvelnintas. Problemų, suprantama, yra ir daugiau. Tuo tarpu kai kurių valstybinių institucijų kalbos apie šalies ekonominio įvaizdžio kūrimą šiuo metu atrodo vos ne kaip naivus idiotizmas. Geriausiai šalies įvaizdį užsienio investuotojų ir analitikų akyse pagerintų jos institucijų gebėjimas suvokti esmines ekonomines bei finansines problemas ir bendros bei efektyvios pastangos jas spręndžiant.
Tikėkimės, kad naujasis Seimas ir Vyriausybė bus bent kiek labiau pasirengę tai daryti, lyginant su valdžiusiais iki šiol, kurie mėgavosi pasiskolintų pinigų sąskaita surengta fiesta. Ką gi, fiesta baigėsi, atėjo metas grąžinti skolas.