Šiandien, nurimus šventiniam šurmuliui, verta paklausti savęs ar per dvidešimt dvejus metus, praėjusius po nepriklausomybės atstatymo, jos Lietuvoje padaugėjo.  O gal sumažėjo? Turiu omenyje ne mūsų trispalvę, himną, kalbą, narystę ES, nors ir tai, be abejo, labai svarbu. Svarstau apie finansinę Lietuvos nepriklausomybę.

Ar esame nepriklausomi, jeigu ne centrinis Lietuvos, o komerciniai skandinavų bankai valdo mūsų pinigų sistemą – ekonomikos kraujotaką? Paskolų palūkanos, skolinimas užsienio valiuta, net ir nekilnojamojo turto kainos – viskas priklauso nuo stambiųjų bankų vykdomos politikos. Dėl bankų veiksmų Lietuvos ekonomika 2007 metais pavojingai perkaito, o 2009 metais patyrė vieną didžiausių pasaulyje nuosmukių.

Ar padidėjo mūsų nepriklausomybė, jeigu valstybės skola per trejus metus išaugo beveik 25 milijardais litų, o išlaidos palūkanoms už šią skolą per tą patį laikotarpį padidėjo beveik tris kartus? Šiemet jos perkops du milijardus litų ir dvigubai viršys sumą, kurią skirsime krašto apsaugai. Šias sparčiai augančias palūkanas apmokame mes visi didėjančiais mokesčiais ir nuolat kylančiomis kainomis. Ar nekyla grėsmė valstybės savarankiškumui, jeigu vyriausybė skolinasi už beveik septynis procentus metinių palūkanų ir yra nuolat priklausoma nuo užsienio bankų noro jai skolinti?

Ar išaugo mūsų valstybės ir mūsų visų finansinė nepriklausomybė per pastaruosius trejus metus, jeigu daugelio mūsų pajamos beveik nepadidėjo, o kainos būtiniausioms prekėms ir paslaugoms pašoko 15-20 proc. Ar gali būti laisva valstybė, jeigu didžioji dalis jos piliečių yra finansiškai suvaržyti, o trečdalis jų gyvena ties skurdo riba?

Ar esame nepriklausomi, jeigu, neturėdami iš ko ir savarankiškai nesugebėdami uždaryti senosios atominės jėgainės, ketiname statyti dar vieną. Ar būsime pajėgūs ją pastatyti, jeigu nesugebame atlikti žymiai paprastesnių darbų, pvz., pradėti masinį būsto renovavimą? Ar neaukojame finansinės nepriklausomybės vardan menamos energetinės?

Ar sustiprėjo mūsų nepriklausomybė, uždarius banką „Snoras”  tokiu būdu, kaip tai buvo padaryta? Toks uždarymas kiekvienam šalies dirbančiajam kainavo beveik po tris tūkstančius litų, nes indėlių bankuose draudimo suma, siekianti beveik tris šimtus penkiasdešimt tūkstančių litų, yra ženkliai per didelė Lietuvai. Dėl tokio šio banko uždarymo išaugo valstybės skola, o kada ją pavyks grąžinti – neaišku.

Ar dar galime laikyti savo valstybę nepriklausoma, jeigu tam, kad ji išgyventų, kasmet iš kitų šalių į ją tenka įlieti 15-20 milijardų litų skolintų ir dovanotų lėšų. Kas liks iš mūsų nepriklausomybės, kuomet šis lėšų srautas išseks?

Ką reikėtų daryti, kad numanomi atsakymai į šiuos klausimus nekeltų nusivylimo ir galbūt įniršio jų autoriui?

Būtina užbaigti komercinių bankų diktatą ir savivalę šalies ekonomikoje, užtikrinti kompetentingą parlamentinę jų priežiūrą, įvertinti jų vaidmenį kylant krizei ir iki jos. Reikia deramai išsiaiškinti banko „Snoras” uždarymo aplinkybes ir pakoreguoti indėlių bankuose draudimo sistemos veiklą.

Mūsų valstybei seniai laikas surasti pigesnius skolinimosi šaltinius – Švedijoje, Japonijoje, TVF, ar dar kur nors kitur. Reikia užmiršti tuščias ambicijas – jos per brangiai kainuoja šalies piliečiams. Priešingu atveju vėl gali reikėti mažinti ne tik pensijas, bet ir išlaidas švietimui bei kultūrai. Dėl to mūsų nepriklausomybė dar labiau sumažėtų.

Būtina objektyviai ir be ideologinių stereotipų įvertinti Visagino atominės elektrinės statybos ekonominį pagrįstumą. Žymiai svarbiau būtų nedelsiant pradėti masinę būsto renovavimo programą. Dėl to tikrai padidėtų ir energetinis efektyvumas, ir mūsų visų finansinė neprikausomybė.

Europos Sąjungos paramą reikia naudoti ten, kur galima užtikrinti ilgalaikę ekonominę naudą. Dabar didelė dalis šios paramos nusėda privačiose sąskaitose, didina korupciją ir iškraipo ekonominius procesus. Dėl tokio paramos naudojimo, koks yra dabar, ne didėja, o mažėja mūsų šalies finansinė nepriklausomybė.