Nepaisant daugybės pateiktų faktų ir argumentų, grįstų pensijų ekonomikos ir finansų valdymo principais, Seimas paliko galioti dar praėjusios kadencijos priimtus sprendimus dėl antrosios pensijų sistemos pakopos. Viena vertus, taip lyg ir pademonstruotas sprendimų tęstinumas. Kita vertus, praleista proga nuodugniai įvertinti šią pakopą, išspręsti esmines jos problemas ir priimti kompleksinius sprendimus dėl visos pensijų sistemos ateities.Galbūt įtakos turėjo ir motyvas, kurį neseniai paminėjo prof. R.Lazutka – politikai, nieko nekeisdami, užsitikrino sau pensijų fondų ir už jų stovinčių komercinių bankų palankumą. Be to, tie Seimo nariai, kurie patys dalyvauja antrojoje pakopoje, galimai patiria interesų konfliktą.

Visi kiti antrosios pensijų pakopos dalyviai turėjo pasirinkti vieną iš trijų alternatyvų. Jų visuma buvo naudinga pensijų fondams, tačiau dvi iš šių alternatyvų – įmokų stabdymas ir tolesnis dalyvavimas pakopoje tik su bazine įmoka – nemažai daliai būsimųjų pensininkų buvo nenaudingos.

Nes dėl dalyvavimo antrojoje pakopoje jų pajamos, išėjus į pensiją, gali sumažėti. Nepaisant to, milijonas šalies gyventojų bandė lyginti šias alternatyvas, o tai reiškia – spręsti sudėtingus rebusus su aibe nežinomųjų – investicijų grąža ir rizika, anuitetų sistemos subtilybės, „Sodros“ ir valstybės ekonomikos ateitis, būsimųjų politikų kompetencija bei jų sprendimai.

Fondams padėjo ir stebuklingoji pensijų skaičiuoklė, kuri visiems kaupiantiesiems žadėjo didesnes pensijas.

Pensijų fondų atstovai skambino ir rašė savo klientams, dėstydami argumentus, labiausiai palankius patiems fondams, o ne būsimiesiems pensininkams. Ir tai logiška, nes jie rūpinasi savo verslu ir atlyginimais. Kuo daugiau pinigų fonduose, tuo didesnės jų pajamos.

Viešojoje erdvėje apie antrąją pakopą vyko keista diskusija, nes neretai alternatyvi nuomonė ar siūlymai buvo iškreiptai pateikiami kaip siekis ją sužlugdyti. Tačiau bent jau aš pats šią pakopą siūliau ne uždaryti ar nacionalizuoti, o atvirkščiai – ją racionaliai pertvarkyti ir privatizuoti. Mat šiuo metu ji yra iš dalies valstybinė, nes, kaip ir „Sodros“ sistema, yra finansuojama iš viešųjų finansų išteklių.

Per praėjusį dešimtmetį įvyko esminiai analogiškų pensijų pakopų, finansuojamų iš viešųjų finansų, pokyčiai pasaulyje. Čilė, Argentina, Vengrija, o pastaruoju metu ir Lenkija peržiūrėjo tokių sistemų veikimą, jų teikiamą naudą šalies gyventojams bei poveikį valstybės finansams. Ir priėmė atitinkamus sprendimus, kurių tikrai nesiūliau mechaniškai kopijuoti Lietuvoje.

Pasikeitė ir pozicija Pasaulio banko, kurio 1994 metais suformuluotomis rekomendacijomis kurti tokios rūšies antrosios pakopos pensijų sistemas rėmėsi daugelis Lotynų Amerikos ir Vidurio bei Rytų Europos šalių, tarp jų ir Lietuva.

Pasaulio banko ekspertai buvo pakviesti ir jie sutiko atvykti į Lietuvą, kad iki šių metų pabaigos nešališkai įvertintų antrąją Lietuvos pensijų sistemos pakopą bei naujausias jos modifikacijas ir betarpiškai perduotų naujausią tarptautinę patirtį.

Atrodė, kad tokiai studijai pritaria visos suinteresuotos valstybės institucijos. Neprieštaravo tam ir privatus sektorius. Investuotojų forumas savo iniciatyva netgi atsiuntė tokią studiją palaikantį raštą Vyriausybei, pabrėždamas, kad tarptautiniai ekspertai galėtų objektyviai įvertinti antrąją pakopą ir padėtų valstybės institucijų atstovams pagilinti kompetenciją apie pensijų ekonomiką.

Su Pasaulio banko ekspertais buvo suderintos studijos sritys ir klausimai, terminai bei finansinės sąlygos. Tačiau, kai reikėjo rasti nedidelę pinigų sumą, pasirodė, kad iš tikrųjų šios studijos valstybėje niekam nereikia. Labiausiai nustebino tiesiogiai už šią sritį atsakinga socialinės apsaugos ir darbo ministrė, pareiškusi, kad ji abejoja tokios studijos pridėtine verte.

Ką gi, matyt, ministrė gali apsieiti be šios neva menkavertės Pasaulio banko studijos ir jos ekspertų įžvalgų apie mūsų bei kitų šalių pensijų sistemas. Nes Socialinės apsaugos ir darbo ministerija jau senokai rengiasi užsakyti didžiulį darbą vietiniams mokslininkams dėl Lietuvos socialinio modelio sukūrimo, kurio kaina – keli milijonai litų!

Matyt, manoma, kad tokios studijos pridėtinė vertė prilygs išleistiems pinigams. Pažiūrėsime, kaip, įgyvendinus modelio kūrėjų rekomendacijas, pasikeis Lietuvos žmonių gyvenimas ir ar padidės pensijos.

Tačiau kadangi šis milijonus kainuosiantis darbas neapims antrosios pensijų sistemos pakopos temų ir problemų, su jomis – nemokamai – siūlau susipažinti ministrei ir jos kolegoms.

Tikiuosi, kad tai sudomins ir kitus politikus, nes jie atsakingi už viešųjų finansų būklę ir – bent iš dalies – už dabartinių bei būsimųjų pensininkų gerovę.

1. Kyla pagrįstų abejonių, ar pensijos kaupiamuoju pagrindu, ypač jei jos finansuojamos iš viešųjų finansų išteklių, apskritai sprendžia kokias nors kertines valstybių ekonomines, demografines ar viešųjų finansų problemas.

Taip vis dar teigia antrosios pakopos Lietuvoje rėmėjai, kurie paprastai yra suinteresuoti didesnio klientų skaičiaus pritraukimu. Tačiau žymių pasaulio ekonomistų studijose jau senokai įrodyta, kad esminiai veiksniai, lemiantys pensijų dydžius ir pensijų sistemų patvarumą valstybėse, didžiąja dalimi nėra susiję su pensijų sistemų sąranga, nors tai taip pat yra svarbu.

Šie veiksniai – šalies ekonomikos konkurencingumas, dirbančiųjų pajamų lygis, dirbančiųjų ir pensininkų santykis ir jo kitimo tendencijos, mokesčių administravimo (surinkimo) efektyvumas ir pan. Į tai pirmiausiai ir turėtų būti nukreiptos valstybės institucijų bei politikų pastangos.

2. Siekiant sukurti efektyvią pensijų sistemą, veikiančią kaupimu privačiame sektoriuje pagrindu, valstybėje turi būti subrendusios atitinkamos sąlygos – susiformavęs valstybės institucijų gebėjimas užtikrinti finansinį ir makroekonominį šalies stabilumą, administraciniai pajėgumai surinkti nustatytus mokesčius, išplėtotos vietinės finansų rinkos, pasiektas pakankamas visuomenės finansinio raštingumo lygis, sukurta efektyvi ir kompetentinga finansų sistemos priežiūros bei finansinių paslaugų vartotojų teisių gynimo sistema.

Kadangi galima pagrįstai teigti, kad Lietuvoje didžiosios dalies šių sąlygų nėra, vargu, ar galima tikėtis efektyviai ir patvariai veikiančios antrosios pensijų sistemos pakopos.

3. Individualios pensijos kaupimo privačiame sektoriuje pagrindu (Lietuvoje – antroji ir trečioji pensijų sistemos pakopos) – labai sudėtingi ir rizikingi finansiniai produktai. Jie susiję su ilgalaikiu neapibrėžtumu ir rizika tiek kaupimo, tiek pensijų išmokų (anuitetų) etape, kurią sąmoningai ir pamatuotai turi įvertinti bei prisiimti pensijų sistemos dalyviai.

Leisti siūlyti tokius produktus visiems gyventojams, neįvertinant nei jų pajamų, nei amžiaus, nei finansinio išprusimo, kaip kad šiuo metu yra Lietuvoje antrosios pakopos atveju, iš politikų pusės yra neapdairu ir trumparegiška. Todėl netiesiogiai visą riziką dėl antrosios pakopos dalyvių pensijų prisiima valstybės institucijos ir politikai.

4. Vyraujanti daugelio pasaulio ekspertų išvada apie kaupiamųjų pensijų sistemų naudą jos dalyviams, atsiribojant nuo kitų čia minimų jos aspektų yra tokia – kaupti reikia bent tris dešimtmečius, o įmokos dydis, lyginant su darbo užmokesčiu, turi būti bent 8 procentai. Tik tokiu atveju būsimasis pensininkas gali tikėtis apčiuopiamo anuiteto – pensijų išmokos. Suprantama, ir pats atlyginimas turi būti žymiai didesnis nei minimalus ar net vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje. Akivaizdu, kad mūsų šalyje antroji pakopa sukurta ir toliau modifikuojama ignoruojant šią esminę išvadą.

5. Dėl jau paminėtų, o taip pat ir dėl kitų priežasčių, susijusių su anuitetų įsigijimo reglamentavimo ypatumais Lietuvoje (anuitetą galima įsigyti tik sukaupus minimalią reikalaujamą sumą, anuiteto galima neįsigyti, jei sukaupta suma nepasiekia tam tikro reikalaujamo lygio, kita vertus, net ir sukaupus tokią sumą, anuiteto įsigyti nebūtina, jei sukaupta suma lieka pensijų fonde – ji tuomet gali būti paveldima), dabartinė antroji pakopa nemaža dalimi veikia ne kaip pensijų, o kaip paprasčiausia finansinių išteklių kaupimo sistema. Tokią kaupimo sistemą finansuoja „Sodra“, o per ją – visi mokesčių mokėtojai, įskaitant ir dabartinius pensininkus.

6. Atskiroms gyventojų grupėms, net ir gaunančioms mažas pajamas, toks kaupimas taip pat gali atrodyti patrauklus. Manoma, kad verta „išsigryninti“ bent keliolika tūkstančių litų sumokėtų įmokų iš „bankrutuojančios „Sodros“. Tačiau toks požiūris turi mažai ką bendro su būsimąja tokių sistemos dalyvių pensija, o visos valstybės mastu tai – neatsakinga ir rizikinga.

Todėl būtina kompleksiškai ir objektyviai įvertinti, ar tokia sistema ir naujausi jos pakeitimai leis pasiekti deklaruojamų tikslų – didesnes pensijas šios sistemos dalyviams ir mažesnę naštą valstybės viešiesiems finansams. Rezultatai, įvertinus realią tokios sistemos dalyvių pajamų ir amžiaus struktūrą bei jų sukauptas lėšas, čia paminėtus anuitetų ypatumus ir visus ilgalaikius su tokia sistema susijusius kaštus, gali būti priešingi.

Antrosios pakopos dalyviai, kurių suminė pensija dėl dalyvavimo joje bus mažesnė, tikėsis socialinių išmokų iš valstybės ir reikalaus to iš renkamų politikų. Tokių žmonių, dalyvavusių pensijų kaupime, kurie gaus mažesnes pensijas, palyginus su tais, kurie nedalyvavo, ateityje gali būti šimtai tūkstančių.

7. Iki šiol nėra įvertintos ir nėra numatytos priemonės dėl infliacijos ir anuitetų (pensijų išmokų) pardavėjų bankroto rizikos valdymo bei kiti su pensijų anuitetais susiję veiksniai – pvz. anuitetų dydžio skirtumai, priklausomai nuo kolektyvinio ar asmeninio anuitetų įsigijimo būdo. Šie skirtumai gali turėti esminės įtakos pensijų išmokos dydžiui. Pastaroji aplinkybė yra aptarta Pasaulio banko studijose ir rekomendacijose kai kurioms valstybėms.

8. Lietuvoje nevisiškai įdiegtas Pasaulio banko ekspertų jau prieš kelerius metus Lietuvai ir kitoms valstybėms rekomenduotas gyvenimo ciklo investavimo principas, kad būtų sumažinta finansinių nuostolių rizika kaupimo etape, ypač artėjant pensiniam amžiui.

9. Kyla pagrįsta abejonė, ar logiškas ir socialiai teisingas Seimo sprendimas stabdančiųjų įmokas į antrosios pakopos pensijų fondus gyventojų atžvilgiu. Dėl dalyvavimo pensijų kaupime sumažėjus jų „Sodros“ senatvės pensijos papildomai daliai, gyventojų sukaupti pinigai liks fonduose iki pat išėjimo į pensiją.

Nebuvo tinkamai įvertinta galimos mažesnės tokių asmenų suminės senatvės pensijos tikimybė, susijusi su sukauptų pinigų nuvertėjimo (dėl nepakankamo gyventojų dėmesio fonduose likusių lėšų investicijų valdymui ir infliacijos bei administracinių atskaitymų įtakos) bei pensijų anuiteto neįsigijimo galimybe.

Todėl turėjo būti sudaryta galimybė gyventojams, nusprendusiems stabdyti įmokų mokėjimą į pensijų fondus, susigrąžinti sukauptus juose pinigus į „Sodrą“, visiškai atstatant „Sodros“ papildomos senatvės pensijos netekimus.

Tikėtina, kad jeigu tokia galimybė būtų numatyta, grįžtančiųjų į „Sodrą“ gyventojų skaičius būtų buvęs didesnis.

10. Nesutvarkius „Sodros“ pensijų sistemos, neįmanoma priimti tinkamų ilgalaikių sprendimų dėl tolesnės antrosios pakopos veiklos, dalyvavimo joje tikslingumo ir naudos valstybei. Pertvarkius „Sodrą“ – labiau susiejus jos pensijų įmokas ir išmokas bei jas subalansavus, perkėlus pagrindinę pensiją ir skolą į valstybės biudžetą – padidėtų tiek pasitikėjimas „Sodra“, tiek paskatos joje dalyvauti. Labai tikėtina, kad tuomet keistųsi ir gyventojų požiūris į ją bei jų sprendimai dėl dalyvavimo antrojoje pakopoje. Kita vertus, kadangi „Sodros“ pensijų sistema turėtų būti finansiškai subalansuota, aštriai iškiltų antrosios pakopos finansavimo šaltinio problema.

Valstybė finansuoja antrąją pensijų pakopą iš viešųjų finansinių išteklių ir per visą praėjusį dešimtmetį nesugebėjo numatyti ilgalaikio šios pakopos finansavimo šaltinio. Valstybės kontrolė jau bent du kartus (2005 ir 2008 metais) tai nurodė savo ataskaitose ir rekomendacijose Vyriausybei.

Laikinas „Sodros“ dotavimas iš valstybės biudžeto pastaraisiais metais, o nuo kitų metų planuojamas įmokų mokėjimo į pensijų fondus naštos perkėlimas „Sodrai“ įrodo, kad ši problema iki šiol neišspręsta. Įmokos į antrąją pakopą toliau didins „Sodros“ skolą ir ribos galimybes didinti kitas išmokas, ypatingai senatvės pensijas, kurių perkamoji galia per pastaruosius penkerius metus sumažėjo apie 15 procentų.

Bendros „Sodros“ ir valstybės biudžeto įmokos į pensijų fondus ateityje nuolat didės – nuo maždaug 550 mln. Lt 2014 metais iki daugiau kaip milijardo litų 2020 metais.

Papildomos įmokos į pensijų fondus iš valstybės biudžeto, kurios numatytos nuo kitų metų, taip pat reikš, kad mažės šio biudžeto asignavimai kitiems poreikiams, arba turės didėti mokesčiai visiems šalies gyventojams.

Dėl visų aukščiau išvardytų priežasčių yra pagrindo teigti, kad antroji pensijų sistemos pakopa Lietuvoje gali būti finansiškai ir struktūriškai nepatvari. Jos dalyviai negali būti tikri, kad valstybė sugebės vykdyti visus atitinkamuose įstatymuose prisiimtus savo finansinius įsipareigojimus. To pavyzdys – pastaraisiais metais sumažinti įmokų į pensijų fondus dydžiai ir beveik tris kartus išaugusi valstybės skola. Šalies ekonomikos ir viešųjų finansų būklė ateityje gali ne tik gerėti, bet ir vėl imti blogėti. Be to, būtina tinkamai ir atsakingai įvertinti visus prioritetus bei finansinius įsipareigojimus kitoms gyventojų grupėms.

Įvertinti visas paminėtas problemas ir jas spręsti privalo valstybės institucijos. Antrosios pensijų sistemos pakopos dalyviai, ypatingai vyresnio amžiaus ir gaunantys mažesnes pajamas, buvo priversti rinktis tarp alternatyvų, kurioms įvertinti jie neturi tinkamos kompetencijos ir patirties.

Tuo metu tie, kurie gauna didelį darbo užmokestį (kelis kartus viršijantį vidutinį statistinį), naudojasi antrąja pakopa kaip „Sodros“ išmokų lubų apėjimo mechanizmu ir lengvai pasirinko tolesnį kaupimą. Jų „Sodros“ senatvės pensija dėl to nei kiek nesumažės.

Tarp tokių antrosios pakopos dalyvių yra ir nemaža dalis politikų. Jie galimai patiria interesų konfliktą ir turėtų į tai atsižvelgti, vertindami antrosios pakopos naudą bei kaštus visiems šalies piliečiams.

Dėl visų aukščiau išvardintų aplinkybių politikams buvo siūlomos dvi sprendimo dėl tolesnio antrosios pakopos veikimo Lietuvoje alternatyvos:

Stabdyti visas tiesiogines valstybės viešųjų finansų įmokas į antrosios pakopos pensijų fondus, sudarant galimybes antrosios pakopos dalyviams: a) pasilikti visas sukauptas lėšas fonduose ir toliau kaupti iš asmeninių lėšų, numatant atitinkamas mokesčių lengvatas; arba b) grįžti į „Sodrą“ – taip pat su visomis sukauptomis lėšomis, atstatant sumažėjusias dėl dalyvavimo antrojoje pakopoje „Sodros“ senatvės pensijas. Techninės ir teisinės tokio sprendimo įgyvendinimo detalės bei terminai galėjo būti aptarti papildomai.

Tol, kol nebus įvertinti ir priimti sprendimai dėl aukščiau išvardintų antrosios pakopos problemų:

• 2014 metais į antrosios pakopos pensijų fondų dalyvių sąskaitas pervesti 2 procentus jų darbo užmokesčio iš „Sodros“, taip, kaip numatyta „Sodros“ biudžete, ir atidėti papildomo asmeninio kaupimo bei skatinimo iš valstybės biudžeto įmokų pervedimą iki vėlesnio laikotarpio.

• Nuo 2014 metų sausio 1 d. laikinai sustabdyti naujų pensijų kaupimo antrojoje pakopoje sutarčių sudarymą arba atidėti sudarytų sutarčių įsigaliojimą iki 2015 metų.

• Atlikus rimtą analizę ir pasitvirtinus modelio „2+1+1“ tikslingumui, jį įgyvendinti, kompensuojant 2014 metais neįmokėtas įmokas bei atnaujinti naujų sutarčių sudarymą.

• Tam, kad priimti sprendimai būtų ilgalaikiai, tinkamai subalansuoti ir patvarūs, dėl esamos Lietuvos pensijų sistemos antrosios pakopos veikimo principų ir modelio konsultuotis su Pasaulio banko, Europos Komisijos ir vietos pensijų ekspertais bei ekonomistais. Jie nedalyvavo arba per menkai dalyvavo ankstesnėse diskusijose.

Sprendimus dėl antrosios pakopos buvo siūloma priimti dar iki kitų metų valstybės ir „Sodros“ biudžetų įstatymų tvirtinimo Seime. Nes, nuo kitų metų pradžios pradėjus mokėti įmokas į antrąją pakopą iš trijų skirtingų šaltinių („Sodros“, valstybės biudžeto ir paties dalyvio lėšų), bet kokie esminiai šios pakopos koregavimai bus žymiai sudėtingesni.

Lygiagrečiai buvo siūloma spartinti „Sodros“ senatvės pensijų sistemos pertvarką bei skatinti profesinių (kolektyvinių) pensijų atsiradimą šalyje. Visa tai būtų leidę Lietuvoje sukurti logišką, subalansuotą ir patvarią pensijų sistemą, kuri būtų grįsta pensijų ekonomikos principais ir geriausia pasauline praktika.