Ar Lietuvos bankas yra „Swedbank“ padalinys?

Komercinio banko AB „Swedbank“ (toliau – Swedbankas) klientai, kurie 2010-2013 metais ėmė būsto paskolas litais ir kuriems buvo taikoma vadinamoji „PRIME“ kainodara, nuo 2015 metų, Lietuvai įsivedus eurą, turės mokėti didesnes būsto palūkanas.Swedbankas savo ruožtu iš tokių klientų gaus daugiau pajamų, negu gauna šiuo metu. Nuo kelių iki keliasdešimties tūkstančių litų per visą paskolos laikotarpį, priklausomai nuo jos trukmės ir dydžio.

Atrodo, kad Lietuvos bankas, atsakingas už skaidrų euro įvedimą finansų sistemoje ir privalantis prižiūrėti bankų paslaugų kokybę bei ginti bankų klientų interesus, linkęs nuolaidžiauti Swedbankui ir toleruoti tokią padėtį.

Swedbanko veiksmai prieštarauja esminiam euro įvedimo Lietuvoje principui, kad kainos dėl valiutos pasikeitimo negali kilti. O konkrečiai – pažeidžiamos Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 12 straipsnio nuostata, kurioje nurodyta, kad įvedant eurą, paskolų palūkanų maržos negali didėti. Nors techniškai būsto paskolų palūkanų sudedamoji dalis, kuri šiuo atveju būtų keičiama ir dėl to didėtų nėra vadinamas marža, tačiau svarbu ne techniniai pavadinimai, o esmė ir principas – palūkanos gyventojams ir verslui dėl euro įvedimo negali didėti. Kaip ir visos kitos kainos.

Tokią nepavydėtiną padėtį Swedbankas sau susikūrė, nes būsto paskolų gavėjams siūlė ydingą ir sudėtingą paskolų kainodarą. Nustatydamas būsto paskolų palūkanas, be kitų sudedamųjų dalių, Swedbankas taikė ir vadinamąjį šalies rizikos faktorių, kurio metodika ir skaitinė reikšmė skyrėsi priklausomai nuo to, kokia valiuta buvo išduodama paskola. Litais – vienokia, eurais – kitokia.

Tai – finansinė nesąmonė. Šalies rizika negali priklausyti nuo to, kokia valiuta bankas išduoda paskolą gyventojui.

Kitas finansinis absurdas yra tai, kad Lietuvai įsivedant eurą ir dėl to Swedbankui konvertuojant gyventojų paskolų valiutą iš litų į eurus, šalies rizikos faktoriaus reikšmė išauga.

Akivaizdu – ir tai yra pagrindinis euro įvedimo Lietuvoje tikslas – įvedus eurą, padidės finansų sistemos stabilumas ir dėl to sumažės, o ne padidės šalies rizika. Tokie kainodaros “perlai” diskredituoja patį Swedbanką ir jį prižiūrintį Lietuvos banką. O palūkanų padidinimas nuo kitų metų kenkia euro įvedimo procesui ir daro žalą valstybės reputacijai.

Lietuvos bankas kol kas nepareiškė savo oficialios pozicijos dėl šio Swedbanko akibrokšto. Tačiau viešai jau pasirodė centrinio banko vadovų užuominų, kad tai ko gero ne teisinė, bet viso labo banko komunikavimo problema. Esą sutartyse su klientais viskas buvo numatyta ir visos jų nuostatos turėtų galioti ir įvedus eurą. Tik pranešimai banko klientams apie palūkanų didinimą surašyti netinkamai.

Tačiau ar tokie Swedbanko ir jį užstoti bandančio Lietuvos banko veiksmai neprieštarauja jau minėto euro įvedimo įstatymo nuostatoms? Ar banko klientai suprato, ką jie pasirašė ir kaip keisis jų palūkanų struktūra bei dydis įvedus eurą? Ar tai buvo tinkamai atskleista ir paaiškinta sutartyse?

Ar tokia paskolų kainodara nereikalauja objektyvaus ir kritiško įvertinimo? Kaip tokia padėtis dera su euro įvedimo principais ir geros verslo praktikos, įvedant eurą, memorandumo nuostatomis, kurį, beje, pasirašė ir Swedbankas?

Ir kaip tokių išimčių taikymas Swedbankui atrodo šalies piliečiams bei kitų verslų atstovams, kurie pasirašė šį memorandumą ir yra akylai stebimi priežiūros institucijų, kad nekeltų kainų įvedant eurą?

Tokios kainodaros taikymas būsto paskoloms, kurios paprastai yra ilgos trukmės, didelės apimties ir dėl to ypač rizikingos gyventojams, yra ydingas ir nepriimtinas. Ši kainodara yra ne tik nelogiška, ji – per daug sudėtinga, o jos pagrindu skaičiuojamos palūkanos – labai nestabilios.

Jose yra net dvi kintančios, sunkiai prognozuojamos bei nuo kliento valios ir pastangų nepriklausomos palūkanų sudedamosios dalys – tarpbankinio skolinimo rinkos palūkanų indeksas ir šalies rizikos faktorius. Be to, būtent Swedbankas ir kai kurie kiti užsienio kapitalo bankai savo veiksmais ir nepatvaria skolinimo politika galėjo joms daryti įtaką.

Tereikia pasižiūrėti į statistiką, kaip kito stambiųjų bankų skolinimo dinamika, VILIBOR indeksas ir Lietuvos vertybinių popierių pajamingumas. Bankų paskolų portfelis, po intensyvios plėtros ankstesniais metais, 2009 metų pradžioje ėmė trauktis, VILIBOR tų pačių metų pradžioje viršijo 10 proc., Lietuvos obligacijų pajamingumas pasiekė 12-14 proc.

Visi šie reiškiniai ir skaičiai yra tarpusavyje susiję. Ir juos didžiąja dalimi lėmė pačių bankų, įskaitant ir Swedbanką, neatsakingi veiksmai. Visi šie svyravimai bei palūkanų šuoliai galėjo ir ateityje gali veikti būsto palūkanų lygį ir sukelti rimtų finansinių problemų paskolų gavėjams.

Palyginimui, Vokietijoje 90 proc. būsto paskolų išduodama fiksuotomis palūkanomis, kad klientai prisiimtų kuo mažiau nepamatuotos rizikos bei neapibrėžtumo ir palūkanų mokėjimai būtų prognozuojami. Tikriausiai akivaizdu, kad gyventojai Vokietijoje nėra mažiau finansiškai išprusę ir raštingi, negu Lietuvoje.

Lietuvos bankas iki šiol nėra ištyręs ir įvertinęs milžiniškų VILIBOR šuolių 2008-2009 metais. Tuo tarpu žymiai mažesni analogiškų tarpbankinio skolinimo palūkanų indeksų svyravimai užsienyje susilaukė akylaus kitų šalių bankų priežiūros institucijų dėmesio. Buvo nustatyta, kad keliolika pačių stambiausių tarptautinių bankų, siekdami savanaudiškų tikslų ir didesnio pelno, sukūrė kartelį ir manipuliavo šiais indeksais.

Dėl tokių bankų veiksmų priežiūros institucijos nubaudė juos milijardinėmis baudomis. Apie šį didžiulio atgarsio pasaulio finansinėje žiniasklaidoje susilaukusį skandalą Lietuvos bankas tyli.

Lietuvos bankas netyrė ir skandinaviškų bankų veiklos bei jų vaidmens sukeliant krizę Lietuvoje. Didesnės ar mažesnės apimties tyrimai yra atlikti kai kuriose kitose pasaulio šalyse, tačiau pas mus – vėl tyla ir ramybė.

Gal dėl to, kad imantis tokio darbo, reikėtų pratęsti ir išplėtoti paties Lietuvos banko veiklos 2005-2008 metais tyrimą, kurį 2010 metų pavasarį vykdė Seimo Biudžeto ir finansų komitetas ir kurio išvados Lietuvos bankui yra visiškai nepalankios.

Didžioji dalis Lietuvos kredito įstaigų, kurios neturi finansiškai pajėgių motininių struktūrų užnugario Skandinavijoje, nukentėjo nuo stambiųjų bankų agresyvios plėtros ir po jos sekusio staigaus skolinimo politikos posūkio.

Dėl tokių šių bankų veiksmų smarkiai krito kredito įstaigoms įkeisto turto vertė, nuvertėjo gyventojų įsigytas turtas, sumažėjo jų pajamos, kai kurie paskolų gavėjai tapo nemokūs, nes neteko darbo ar bankrutavo. Dėl viso to didelė dalis “neskandinaviškų” kredito įstaigų atsidūrė ties nemokumo riba ir tapo visiškai priklausomos nuo Lietuvos banko valios, ar joms bus leista bandyti išgyventi.

Belieka įsivaizduoti, kaip jautėsi ir kaip dabar jaučiasi šių silpnesniųjų, tačiau tvarkingai dirbančių kredito įstaigų akcininkai ir vadovai, matydami tokį Lietuvos banko dvigubų standartų taikymą. Vieniems – jokios kritikos, sankcijų ir jokių tyrimų, kitiems – grėsmė būti paskelbtiems nemokiais ir uždarytiems.

Jeigu tai – konkurencijos šalies finansų sistemoje sudėtinė dalis, tuomet atrodo, kad Lietuvos bankas – stipresniųjų pusėje. Tarp tų stipresniųjų, be abejo, yra ir įtakingasis Swedbankas. Galbūt jis stipresnis ir už patį Lietuvos banką, kuris, pats to nesuvokdamas, dirba jo labui?

Na, o jeigu tokius komercinio banko kainodaros eksperimentus su Lietuvos gyventojais ir – kas dar svarbiau – euro įvedimo principų ir įstatymo nuostatų pažeidimus toleruos ir politikai, antraštę galėsime formuluoti taip: ar Lietuva netapo Swedbanko padaliniu?