Praėjo beveik šešeri metai po 2001 metų rugsejo 11-osios atakų, sukrėtusių JAV ir visą pasaulį, tačiau tų įvykių pasekmes – karą su terorizmu, įskaitant karines operacijas Afganistane ir Irako okupaciją – stebime iki šiol. Praėjus vos kelioms valandoms po atakų, tą pačią rugsėjo 11-ąją, per kai kurias JAV žiniasklaidos priemones buvo pranešta, kad teroro aktus tikriausiai suorganizavo al-Qaeda su O.bin Ladenu priešakyje. Ši versija pateikta ir JAV vyriausybinės komisijos, kurią po ilgo delsimo sudarė prezidentas Bushas, ataskaitoje 2004 m. liepos mėn. Tačiau įsigilinus į pačią ataskaitą ir į kai kuriuos šaltinius, kuriuose ši oficiali versija preciziškai analizuojama ir kritikuojama, apima didžiulės abejonės: ar mes žinome visą tiesą apie tai, kas įvyko tą lemtingą rugsėjo dieną?

Pirmą kartą JAV buvo užpultos jų pačių teritorije, amerikiečiai buvo šokiruoti, daugelis jų (o taip pat ir mes visi) sunkiai galėjo patikėti tuo, ką matė TV ekranuose. Jau tų pačių metų rudenį JAV karinės oro pajėgos ėmė bombarduoti al-Qaeda bazes Afganistane, prasidėjo iki šiol nesibaigianti O. bin Ladeno medžioklė. JAV administracijai paskelbus, kad yra neva neginčijamų įrodymų dėl S.Huseino režimo ryšių su al-Qaeda ir masinio naikinimo ginklų atsargų bei tolesnio jų plėtojimo planų, Iraką okupavo koalicija, vadovaujama JAV. Kaip žinome, Lietuva dalyvauja operacijose Irake ir Afganistane, tuo pačiu prisiimdama politinę ir moralinę atsakomybę už savo sprendimus ir veiksmus. Dauguma JAV gyventojų, pasak to meto sociologinių tyrimų, palaikė savo prezidento sprendimus ir ryžtą kovojant su teroristais, kurie užpuolė jų šalį. Ar galėjo būti kokios nors abejonės? Teroristai ir jų rėmėjai turi būti nubausti. Prasidėjo jau penktus metus besitęsiantis karas Irake. Tačiau retai prisimenama, kad JAV rėmė S.Huseino režimą jo kare su Iranu iki pat devintojo dešimtmečio pabaigos, o Osama bin Ladenas – buvęs CŽV agentas; pasak kai kurių pranešimų, su juo ligoninėje Dubajuje CŽV atstovas matėsi tų pačių – 2001-ųjų – metų vasarą. Įdomu, kas atsitiko, kad sąjungininkai ir partneriai staiga tapo nuožmiais priešais?

Abiejuose frontuose, ypač Irake, iškilo rimtų (švelniai tariant) problemų. Maža to, kad nebuvo rasta nei masinio naikinimo ginklų, nei įrodymų apie ryšius su al-Qaeda (žvalgybos fiasko, manipuliavimas duoemnimis, ar dar blogiau – melas?), daugelis apžvalgininkų bei politikų JAV ir visame pasaulyje situaciją Irake vadina pilietiniu karu (kai kas – net trilypiu karu: sunitų su šiitais, tarp įvairių šiitų grupuočių ir visų kartu – su JAV), kurį išprovakavo okupacija ir kurio pabaigos kol kas nesimato.

Beveik niekas pasaulyje neabejoja, kad S.Huseinas buvo nuožmus diktatorius ir jo režimas atsakingas už daugybės civilių gyventojų nužudymą (taip pat ir tuo metu, kai jį rėmė pačios JAV!), tačiau ką geresnio sukūrė ar sukurs naujoji Irako valdžia ir koalicinės pajėgos? Kol kas civilių aukų skaičius siekia kelis šimtus tūkstančių ir toliau kasdien nepaliaujamai auga, Irako pabėgėlių skaičius – beveik 4 milijonai, išlaidos karui vien JAV – šimtai milijardų dolerių. Ir visa tai – kadangi rugsėjo 11-ąją arabų teroristai smogė JAV. Prezidentas Bushas, pagrįsdamas karinių operacijų tęsimą abiejose šalyse, ir dabar dažnai mini rugsėjo 11-soios įvykius kaip pavyzdį to, kas vėl gali atsitikti, jei nebus laimėtas karas su terorizmu, kurio pagrindinės kovos, pasak jo, vyksta Irake ir Afganistane. Tačiau ar beveik šešerių metų įvykiai JAV jau yra tik istorijos dalis, tragiška ir skaudi praeitis, kuri įsirėžė beveik visos žmonijos atmintyje ir kelia tik užuojautos ir supratimo jausmus tą dieną žuvusiųjų artimiesiems? Daug kam, pirmiausiai pačiose JAV, yra likę daugybė neatsakytų klausimų ir abejonių dėl oficialios tų dienų įvykių versijos. 2004 ir 2006 metais atliktų sociologinių tyrimų duomenimis,bent trečdalis amerikiečių mano, kad JAV vyriausybė vienaip ar kitaip galėjo prisidėti prie rugsėjo 11-osios įvykių (sąmoningai nesutrukdė ar įvykdė pati). JAV susikūrė ištisas judėjimas, kurio dalyvių netenkina oficiali įvykių versija; jų tikslas – išsiaiškinti tiesą: kas iš tikrųjų įvyko tą lemtingą dieną, po kurios prasidėjo visą pasaulį apėmęs karas su terorizmu. Tarp judėjimo dalyvių – kai kurie žuvusiųjų šeimų nariai ir kiti artimieji, mokslininkai, buvę valstybių pareigūnai ir specialiųjų tarnybų (CŽV, FTB ir kitų) darbuotojai, šiaip aktyvūs, protaujantys ir drąsūs piliečiai. Įkurta daugybė interneto svetainių, parašyta nemažai knygų, sukurta aibė filmų, platinamų internetu, tačiau masinėse žiniasklaidos priemonėse ši informacija kol kas randa mažai adekvataus atgarsio (atsakyti kodėl – nėra lengva, tačiau ateityje bandysime gilintis ir į tokio pobūdžio klausimus, analizuodami žiniasklaidos ir finansų sąryšį). Judėjimo viduje yra visokiausių nuomonių, įvykių versijų, pavienių tyrinėjimų ir jų išvadų, bet visus dalyvius vienija nepasitikėjimas oficialiąja versija, išdėstyta JAV vyriausybinės komisjos ataskaitoje. Kai kas mano, kad JAV valdžia pati įvykdė neregėto masto ir brutalumo teroro aktą (o tuo pačiu –– „false flag“ – liet.: „svetimos vėliavos“ ir „psyop“ – liet.: „psichologinė operacija“ operaciją), kad sukeltų šoką, įniršį arabų teroristams bei suformuotų palankią visuomenės nuomonę karams Irake ir Afganistane. Atrodo, kad tai sveiku protu nesuvokiamas kaltinimas. Tačiau, gali būti, kad tai ne iš piržto laužti fanatikų ir sąmokslo teorijų mėgėjų išsigalvojimai. Teigiama, kad ne tik pasaulio, bet ir pačių JAV istorijoje yra pavyzdžių, kuomet, kaip manoma, valdžia nesibodėjo paaukoti savo piliečių gyvybių ar skleisti dezinformaciją apie priešų atakas, siekdama paveikti visuomenės nuomonę ar kitų tikslų: nesustabdyta Japonijos karinių oro pajėgų ataka Pearl Harbore 1941 metais, po kurios JAV visuomenė neprieštaravo JAV įsijungimui į antrąjį pasaulinį karą; Tonkino įlankos incidentas, sukūręs prielaidas pradėti karą Vietname, nerealizuotas planas Northwood pulti Kubą, inscenizuojant JAV lėktuvų pagrobimą. Neužmirštama ir tai, kad nėra išsklaidyti įtarimai dėl JAV spec. tarnybų dalyvavimo nužudant prezidentą J.F.Kenedį. Kiti judėjimo nariai dažniausiai koncentruoja dėmesį į komisijos darbo trūkumus ir ignoruotus faktus ir liudytojų parodymus, analizuojuoja ir sistemina kitą informaciją. Jie neteigia, kad žino kas iš tikro įvyko, tik reikalauja naujo – šį kartą nepriklausomo ir išsamaus – tyrimo. Tarp tokių žmonių yra David Ray Griffin, ilgametis filosofijos ir teologijos profesorius, apie 30-ies knygų, tame tarpe kelerių apie rugsėjo 11-osios įvykius, autorius. Jis skaitė ir toliau skaito daugybę paskaitų JAV ir kitose šalyse, pristatydamas savo sukauptą informaciją ir analizės rezultatus. Kiti tyrėjai, pvz., Webster Griffin Tarpley, kelia hipotezes ir bando rasti atsakymus į klausimus: kas, kaip ir kodėl iš tikro įvyko tą dieną. Atkreiptinas dėmesys į pastarojo analitiko pateikiamą informaciją, kad tą pačią dieną – 2001m. rugsėjo 11-ąją – vyko neįprastai daug JAV karinių pajėgų pratybų, tame tarpe – branduolinės ginkluotės, o taip pat – pratybos, kurių metu buvo simuliuojami teroristiniai aktai, panaudojant užgrobtus keleivinius lėktuvus. Pastarasis sutapimas tiesiog neįtikėtinas; vien jis, jei nėra tinkamai paaiškinamas, sudaro prielaidas labai rimtoms abejonėms oficialiąja versija.

Keli kiti faktai ir aplinkybės (remiantis daugiausiai kelių D.R.Griffin pranešimų ir interviu medžiaga), padidinantys abejones oficialiąja rugsėjo 11-osios įvykių versija:

1. Tyrimo komisijos darbams vadovavo G.Busho ideloginis partneris, todėl jos veikla ir išvados negali būti laikomos nepriklausomomis.

2. Tyrimo komisijos statusas ir finansavimas – žymiai menkesni, negu, pvz., prezidento B.Klintono sekso skandalą tyrusios spec. prokuro komisijos, todėl išteklių stoka ir teisių ribotumas galėjo turėti įtakos tyrimo išsamumui.

3. Pasak BBC, bent šeši asmenys iš paskelbto devyniolikos teroristų, neva įvykdžiusių atakas, sąrašo, buvo gyvi ir sveiki, praėjus kuriam laikui po atakų dienos.

4. Nors Šiaurės Amerikos oro erdvės gynybos pajėgos (angl. – NORAD) turėjo daugiau negu pakankamai laiko, kad sutrukdytų pagrobtiems lėktuvams įsirėžti į pasaulio prekybos pastatus Niujorke, to nebuvo padaryta.

5. NORAD atstovai pateikė bent tris skirtingas ir tarpusavyje nederančias versijas, aiškindami savo visišką fiasko, tačiau tai tik padidina abejones: ar kelia pasitikėjimą liudytojas, keičiantis parodymus?

6. Pasaulio prekybos centro (PPC) bokštų dvynių griuvimo pagreitis (beveik prilygstantis Žemės laisvojo kritimo pagreičiui), simetriškumas, betono liekanų pobūdis, tai, kad dalis metalo konstrukcijų išsilydė kilus žymiai aukštesnei temperatūrai, negu galėjo sukelti aviacinio kuro degimas ar kiti pastatuose kilę gaisrai bei kai kurie kiti pastatų griuvimo faktai nedera su oficialia versija, kad visa tai įvyko dėl įsirėžusių lėktuvų.

7. Mažai kas žino ar prisimena, kad tą pačią dieną, 17:20 vietos laiku sugriuvo dar vienas PPC pastatas – 47 aukštų dangoraižis. Nors joks lėktuvas į jį nepataikė, tik persimetė ugnis iš bokštų dvynių, jo griuvimo greitis (sugriuvo per 7 sekundes) ir kiti požymiai – analogiški kitų dviejų PPC pastatatų griuvimui ir todėl sunkiai paaiškinami. Gal todėl komisijos ataskaitoje apie šio pastato griūtį iš viso neužsimenama, o gal komisija apie jį taip pat užmiršo?

8. Yra ir kitų keistų aplinkybių, susijusių su šiuo pastatu: BBC pranešimas apie jo griuvimą beveik pusvalandžiu anksčiau, negu tai iš tikro įvyko, pastato savininko nurodymai jį griauti ir vėlesni bandymai tai neigti ir t.t.

9. Visi sugriuvę pastatai buvo pastatyti taip, kad atlaikytų keleivinių lėktuvų smūgius (panaudojant šimtus masyvių plieninių kolonų ir pan.) Tai vieninteliai tokio pobūdžio pastatai, sugriuvę dėl ugnies poveikio per visą pasaulio istoriją. Trys per vieną dieną!!? Jei bokštai dvyniai, neprofesionaliai vertinant, bent buvo paveikti lėktuvų smūgių (oficialiai jų griūtis tuo ir aiškinama, nors dėl to jie negalėjo sugriūti), tai kas atsitiko trečiajam, sugriuvusiam po pietų?

10. Beveik visos išlikusios metalinės konstrukcijos buvo skubiai išgabentos ir perlydytos. Taip buvo sunaikinti tikriausiai vieno didžiausio pasaulio istorijoje nusikaltimo daiktiniai įrodymai, galėję padėti tirti alternatyvias įvykių versijas.

11. Iki pat 2001m. rugsėjo 11-osios PPC apsaugai vadovavo G.Bušo giminaitis. Kurį laiką iki lemtingos dienos, pasak liudytojų, pastatuose vyko neįprasti darbai. Prieš pat pastatų griūtį liudytojai girdėjo kaskadinio pobūdžio sprogimus.

12. Nors netoli Pentagono (už dviejų minučių skrydžio) yra Andrews karinių oro pajėgų bazė, kažkodėl ilgą laiką skridusio link Pentagono lėktuvo niekas nenutūpdė. Dar vienas karinių oro pajėgų fiasko tą pačią dieną labiausiai saugomoje oro erdvėje pasaulyje?

13. Fiziniai įrodymai, likę po lėktuvo smūgio į Pentagoną (mažesnė negu turėtų būti anga sienoje, jos padėtis, smūgio jėga, įtartinai mažai nuolaužų) kelia abejonių, ar ten apskritai įsirėžė Boeingas. Beje, Pentagono vadovybei pasisekė, nes įsirėžta buvo ne į tą pastato dalį, kurioje ji dirba, bet ten, kur vyko rekonstrukcijos darbai ir todėl buvo santykinai tuščia.

14. Pilotas, neva įskraidinęs lėktuvą (Boeingas 757) į Pentagoną, prieš tai mokėsi skraidyti lengvuoju lėktuvu Cessna ir, pasak jį mokiusio instruktoriaus, buvo prastas mokinys. Nepaisant to, jis su didžiuliu komerciniu lėktuvu, kurį pilotavo pirmą kartą gyvenime, turėjo atlikti manevrą (apie 270 laipsnių posūkį), kuris būtų sudėtingas bet kuriam žymiai labiau patyrusiam pilotui.

Tai tik dalis faktų, į kuriuos pro pirštus žiūrėjo arba visai ignoravo oficialioji tyrimo komisija savo ataskaitoje. Vertinant kurį nors vieną faktą atskirai, galima būtų bandyti jį kažkaip aiškinti ar pagaliau ignoruoti, tačiau jų yra pernelyg daug, o jų visuma blaiviai mąstančiam piliečiui sukelia (bent jau man – tikrai) mažų mažiausiai rimtas abejones tyrimo nešališkumu ir siekiu išsiaiškinti tiesą. Todėl ir nerimsta rugsejo 11-osios judėjimo dalyviai, reikalaudami naujo ir nepriklausomo tyrimo su pilnais tyrėjų įgaliojimais, bent jau tokiais, kokie buvo B.Klintono sekso skandalo tyrimo atveju: nepriklausomas prokuroras, liudytojų priesaikos, orderiai, ir t.t . Nors problemos ir tyrimo objektai net nepalyginami savo svarba, o galimos išvados gali būti nepaprastai reikšmingos JAV ir visam pasauliui, kol kas apie naują oficialų tyrimą negirdėti. Juk jeigu būtų nustatyta, kad JAV valdžios ar specialiųjų tarnybų atstovai kokiu nors būdu prisidėjo prie teroro aktų, paaiškėtų, kad visas karas su globaliu terorizmu, Irako okupacija, veiksmai Afganistane būtų JAV sumanyti iš anskto, kad inscenizuotas didžiulio masto siaubo teatras, į kurį įtrauktos kitos NATO šalys, tarp jų ir Lietuva. Kam to būtų reikėję JAV (o gal ir kai kurioms kitoms šalims)? Dalis atsakymų galėtų būti susiję su siekiu kontroliuoti Irako naftos išteklius (vieni didžiausių pasaulyje) ir Afganistano geografine padėtimi (naftos tiekimo koridorius iš Vidurio Azijos naftos telkinių). Yra duomenų, kad JAV administracija rengėsi S.Huseino režimo nuvertimui iš karto po Busho tapimo prezidentu 2000 metais, gerokai iki 2001m. rugsėjo mėn. Yra ir kitų aplinkybių, tame tarpe ir finansinių, paaiškinančių galimą JAV suinteresuotumą S.Huseino režimo nuvertimu, tačiau apie tai – kituose straispsniuose, kuriuose bus gvildenamos JAV dolerio hegemonijos ir naftos dolerių temos.

Ar atsitiktinai karo veiksmuose Irake nedalyvauja kai kurios šalys (pvz., Vokietija, Prancūzija)? Galbūt jų vadovai žino daugiau, negu JAV piliečiai, palaikę savo prezidentą puolant Iraką, nors dauguma jų net nežinojo, kurioje pasaulio vietoje jis yra. Koalicija Irake nuo okupacijos pradžios kaip reikiant aptirpo, o kai kurios šalys dalyvės, tame tarpe – Lietuva, kai kada jau pavadinamos JAV marionetėmis. Šaltojo karo metais dvi pasaulio branduolinės supervalstybės – JAV ir TSRS – tarpusavyje konfrontuodamos, kėlė didžiulę grėsmę, kita vertus, kontroliavo viena kitą ir, kad ir paradoksalu, palaikė santykinę jėgų pusiausvyrą pasaulyje. Dabar Rusija ankstesnių TSRS globalių imperinių ambicijų lyg ir nepuoselėja (nors kas žino?), tvarkosi savo viduje su Čečėnijos ir kitomis problemomis, manipuliuoja energetiniais ištekliais Europos politinėje arenoje ir džiaugiasi išaugusiomis jų kainomis bei sparčiai kaupia didžiules užsienio valiutos atsargas (tame tarpe – JAV doleriais: dar vienas spaudimo įrankis JAV, kurių einamosios sąskaitos deficito finansavimas priklauso nuo kitų šalių – Kinijos, Rusijos ir kt. – noro skolinti). Kitaip tariant, persigrupuoja. Koks Rusijos ir prezidento Putino požiūris į JAV karines iniciatyvas? Ką jis žino apie rugsėjo 11-osios įvykius? Kurį laiką susidarė įspūdis, kad abiejų šalių vadovai vienas kitą supranta ir vykdo savuosius „karus su terorizmu“ bei bando užsiimti pozicijas energetinių išteklių bei jų tiekimo infrastruktūrų rinkose? Gal Putinas supranta į ką įsivėlė Bushas (prisimindamas TSRS fiasko Afganistane) ir tyliai trina rankas bei vis drąsiau ir brutaliau naikina savo oponentus? Galima neabejoti, kad Rusijos žvalgyba žino daugiau apie rugsėjo 11-osios įvykius, nei to norėtų JAV administracija, ypač, jei yra ką slėpti. Suprantama, savo ruožtu CŽV turi pilną dosje apie galimą Rusijos spec. tarnybų vaidmenį sprogdinant gyvenamuosius namus 1999 metais ir apkaltinant tuo čečėnų teroristus. Kokios puikios abibusio šantažo galimybės! Kita vertus, santykinė pusiasvyra. Gali būti, kad neatsiktinai Bushas, prieš kelis metus susitikęs su Putinu, pasakė maždaug taip: „pažiūrėjau jam į akis ir supratau, kad jis yra atviras ir vertas pasitikėjimo žmogus“. Galbūt, „toks tokį pažino“? Ar tik tuo metu nebuvo sudarytas nebylus Busho-Putino paktas, įstūmęs pasaulį į politinę krizę? Nepaisant intensyvėjančios retorikos ir kylančios įtampos tarp JAV ir Rusijos, abi šalys, atrodo, vis dar laiko viena kitą partnerėmis. Įdomu, ar ilgam? Gal paliaubos ir „pakto“ galiojimo laikas eina į pabaigą? Sprendžiant iš G-8 šalių vadovų susitikimo Vokietijoje rezultatų, susitarta dėl dar vieno paliaubų pratęsimo. O gal abu lyderiai yra viso labo statytiniai geopolitiniuose grėsmingų jėgų žaidimuose?

Kad nereikėtų atsakinėti į galbūt nepagrįstus bet intriguojančius paskutinėje pastraipoje užduodamus klausimus, pirmiausiai reikalingi objektyvūs ir išsamūs atsakymai į neatsakytus rugsėjo 11-soios klausimus. Tokie atsakymai padėtų suprasti, kokie yra tikrieji „karo su terorizmu“ motyvai ir tikslai. Ir tie atsakymai turi rūpėti pačioms JAV, visam pasauliui, tame tarpe ir Lietuvai.