Lietuvos ekonomikos augimo tempas pastaraisiais metais – gana įspūdingas. BVP kyla kaip ant mielių – daugiau kaip 7 proc. per metus – ir beveik visi, tame tarpe ir vyriausybė, negali tuo atsidžiaugti. Tačiau kokie yra tikrieji šio augimo šaltiniai ir ar tai nėra viso labo trumpalaikė fiesta, už kurią gali tekti brangiai susimokėti?

Š.m. gegužės 21 d. The Economist Intelligence Unit (The Economist grupės analitinis ir konsultavimo padalinys) paskelbė straipsnį apie Baltijos valstybių makroekonomines tendencijas ir galimas jų gilėjimo pasekmes. Tos tendencijos – tai žymiai didesni paskolų portfelių, lyginant su BVP, augimo tempai, ženklūs einamųjų sąskaitų, ypač užsienio prekybos, deficitai, žymiai spartesni darbo užmokesčio negu darbo našumo, augimai. Jei tokios tendencijos laikosi pakankamai ilgai, kaip rodo kitų šalių praktika, sukuriamos gilios makroekonominės disproporcijos, sparčiai kyla vartojimo prekių ir turto (tame tarpe – nekilnojamojo) kainos, o tai gali atvesti prie jų korekcijų ar net finansinių krizių. Straipsnyje Baltijos valstybėms, jei dabartinės tendencijos nesikeis, prognozuojamas ekonomikos raidos scenarijus su didėjančia infliacija ir ilgalaikiu eksporto konkurencingumo praradimu.

Nors besiklostančios makroekonominės disproporcijos Lietuvoje ne tokios ženklios, kaip kaimyninėje Latvijoje, tendencijos, deja – tos pačios. Šioms tendencijoms koreguoti pasaulyje dažniausiai naudojamos pinigų (monetarinės) politikos priemonės. Lietuvoje jau keliolika metų gyvuojantis valiutų valdybos modelis (įdomu, kodėl jo nebuvo atsisakyta, prisijungus prie antrojo valiutų kurso mechanizmo?) praktiškai eliminuoja monetarinio poveikio priemonių taikymo galimybes, bandant koreguoti minėtas ekonomikos tendencijas mūsų šalyje. Turint omenyje dar ir tai, kam priklauso dauguma Lietuvoje veikiančių komercinių bankų, iš esmės galima teigti, kad Lietuvos bankas dabar tėra Europos centrinio banko padalinys ir neatlieka esminių valstybės centrinio banko funkcijų. Be to, pinigų kiekis rinkoje kasmet didėja bent po 20 proc. (intensyvaus paskolų portfelio augimo, arba, kitaip tariant, kreditinių išteklių importo pasekmė), o tokio augimo, žymiai lenkiančio BVP augimo tempus, įtaka kainų lygio kilimui – neišvengiama. Todėl deklaruojamas pagrindinis Lietuvos banko tikslas – palaikyti kainų stabilumą – taip pat tėra tuščia frazė. Bankų paskolų portfelio augimas (daugiausiai – dėka didžiųjų užsienio motininių bankų finansavimo) bei Europos struktūrinių ir kitų paramos fondų lėšos ir yra pirminiai šalies ekonomikos augimo šaltiniai. Pasiekus skolinimosi lubas ir išsekus paramos fondų lėšų srautui, galime sulaukti ilgalaikio ekonominio sąstingio laikų. Nustojus augti vidaus vartojimui ir investicijoms į nekilnojamą turtą bei toliau besiklostant katastrofiškoms užsienio prekybos balanso tendencijoms, ekonomikos augimo šaltinių neturėsime. Kiek šaržuojant, galima teigti, kad kasame sau makroekonominę duobę ir šio proceso intensyvėjimą vadiname ekonomikos augimu. Arba, kitaip tariant, ekonomikos augimas yra pasiskolintas ir, atrodo, skolos grąžinti neturėsime iš ko. Neužmirškime augančių energetinių išteklių kainų ir ateityje tik didėsiančios priklausomybės nuo jų (jau vien dėl nenumaldomai artėjančio Ignalinos atominės elektrinės 2-jo bloko uždarymo) ir ekonomikos ateitis pasirodys visai niūri.

Esant tokioms ekonomikos tendencijoms ir nepriklausomai valstybės pinigų politikai, vietinės palūkanų normos ir pats valiutos kursas jau, matyt, senokai būtų pasikeitę. Nors teorinės prielaidos lito kurso korekcijai (atsisakius valiutų valdybos modelio) galbūt ir yra, realiai tai vargu ar įmanoma. Tačiau, jei taip atsitiktų, kiltų rimtos finansinės problemos paėmusiems bankų paskolas gyventojams. Juk bent pusė būsto paskolų, išduotų gyventojams, susieta su dabartiniu lito ir euro kursu. Kitaip tariant, valiutų kurso riziką prisiėmė paskolų gavėjai. Lyginant su šia rizika, palūkanų rizikos, kurią taip pat dažniausiai prisiima pasklolų gavėjai, įtaka kol kas yra santykinai nereikšminga, nors beveik neabejojama, kad palūkanų normos Europos sąjungoje ir toliau kils. Taigi, paskolų aptarnavimo išlaidos gyventojams tikrai didės. Belieka tikėtis, kad nesusiklostys kažkas panašaus į situaciją JAV, kur per kelis metus palūkanų normos išaugo maždaug keturiais procentiniais punktais, ko mažai kas iš paskolų gavėjų tikėjosi. Tai buvo viena dabartinės kai kurių nekilnojamojo turto rinkos segmentų JAV krizės priežasčių.

Taigi, ne tik Lietuvos ekonomikos valdymas (pinigų politikos prasme) bet net ir gyventojų paskolų grąžinimo išlaidos priklauso nuo veiksnių, susijusių su finansų rinkų ir ekonomikos tendencijomis svarbiausiose Europos sąjungos šalyse, o ne čia, Lietuvoje. Neužmiršdami ir minėto didelio užsienio kreditinių ir kitų finansinių išteklių vaidmens mūsų ekonomikoje, paklauskime savęs: ar savarankiškos pinigų politikos atsisakymas nereiškia ir (bent dalinio) ekonominio suvereniteto praradimo?