Larsas Christensenas yra Danske banko vyriausiasis analitikas. Interviu vyko gegužės 2d. BTV laidoje „Svarbus pokalbis“. Laidos vedėjas – Stasys Jakeliūnas.

Šią savaitę Danske banko klientams jūs pristatėte apžvalgą, kurios pavadinimas – „Trapus pasaulio ekonomikos atsigavimas“. Sakykite, kaip šiame kontekste atrodo Lietuva? Ar jos ekonomika jau pakeliui į atsigavimą, ar vis dar yra trapi?

Manau, kad Lietuvos gyventojai nėra itin patenkinti savo šalies ekonomine padėtimi.

Dėl to, kad bedarbystės lygis vis dar aukštas, o atlyginimai – mažėja?

Būtent. Mes matome, kad padėtis mažmeninės prekybos sektoriuje nepagerėjo. Statybų sektorius vis dar duobėje. Nekilnojamojo turto kainos ir toliau krenta, nors jau matomi kainų stabilizavimosi ženklai. Taigi, atrodo, kad nėra dėl ko džiaugtis. Kita vertus, gamybos srityje jau matyti atsigavimo ženklų. Eksportas taip pat teikia vilčių.

Atrodo, kad bent jau stabilizavosi.

Taip. Manau, kad atsigavimo ženklai yra akivaizdūs. Svarbiausia tai, kad šie ženklai yra pastebimi kaimyninėse šalyse: Lenkijoje, ypač Rusijoje.

Ten mes ir eksportuojame savo prekes.

Tai yra gera žinia Lietuvos ekonomikai. Štai iš kur atsirado šie atsigavimo ženklai. Tačiau ekonomika vis dar trapi, nes yra daug namų ūkių, kurie sunkiai išgyvena šį laikotarpį.

Gal galite plačiau pakalbėti apie Lenkiją, Rusiją?

Jeigu pažvelgtumėt į  kaimynines šalis, Lenkijos istorija per pastaruosius dvejus metus visoje Europoje yra pati sėkmingiausia. Lenkija yra vienintelė Europos šalis, pernai nepatyrusi ekonominio nuosmukio. Taip nutiko tiek dėl gero valdymo, tiek dėl sėkmės. Abu šie veiksniai yra svarbūs. Lenkijai vis dar puikiai sekasi. Rusijos padėtis nėra tokia gera kaip Lenkijos, tačiau dėl aukštų naftos kainų Rusijos ekonomikos perspektyvos yra pozityvios. Mes tikimės, kad šiais metais Rusijos ekonomika ūgtelės maždaug trimis su puse procento…

Jeigu energetinių  išteklių kainos išsilaikys dabartiniame lygyje. Ką jūs apie tai manote?

Pagal mūsų bazinį scenarijų naftos kaina turėtų išlikti stabili, galbūt šiek tiek nukris. Šiuo metu jos kaina yra šiek tiek aukštesnė nei turėtų būti. Kaip ten bebūtų, mes nemanome, kad naftos kaina nukris iki trisdešimties ar keturiasdešimties dolerių už barelį. Tuomet Rusijos ekonominė perspektyva būtų kitokia.

Ką  manote apie Europą ir Jungtines Valstijas?

Jungtinėms Valstijos sekasi visai neblogai.

Tikrai?

Ta prasme, kad atsigavimas ten vis dar tęsiasi. Jungtinių Valstijų darbo rinkoje pastebimi stabilizavimosi požymiai. Tą patį galima pasakyti ir apie nekilnojamojo turto kainas.

Ar šis atsigavimas tvarus? Roubinis tvirtina, kad JAV gresia antroji nuosmukio banga. Bazinė palūkanų norma vis dar nulis procentų, biudžeto deficitas siekia maždaug dešimt procentų BVP. Šis atsigavimas yra labai smarkiai finansuojamas.

Tai yra didelis iššūkis ne tik JAV, bet ir visai pasaulio ekonomikai. Kai pasaulį ištiko krizė, buvo pasirinkta stimuliacinių priemonių politika. Mes sumažinome palūkanų normą iki nulio, pasukome laisvos fiskalinės politikos keliu. Dabar mes turime grįžti ten, nuo ko pradėjome. Kalbu apie aukštesnę palūkanų normą ir gerokai griežtesnę fiskalinę politiką. Ši politika turi būti taikoma visame pasaulyje. Tai yra 2011 ir 2012 metų iššūkis. Kyla klausimas, kaip tai paveiks visą pasaulį? Mes matome globalaus atsigavimo ženklų Azijoje, kuri ir toliau puikiai laikosi. Tačiau Amerikoje ir Europoje šis atsigavimas nėra toks intensyvus koks turėtų būti įprastomis aplinkybėmis.

Kodėl Azija tokia išskirtinė? Kodėl jos ekonomika auga?

Galiu pasakyti, kad Azija pasimokė  iš devyniasdešimt septintais metais ją ištikusios krizės. Azijos šalys į dabartinę krizę pažvelgė labai blaiviai, be jokio ekonominio „kokaino“. Azijos ekonomika buvo sveika ir tinkamai pasirengusi šiai krizei. Azijai tai buvo ne vidaus ekonomikos, o eksporto krizė.

Todėl, kad jų privatus sektorius nesiskolino tiek daug?

Būtent. Didelis einamosios sąskaitos perviršis, viešųjų finansų perviršis…Jie turėjo pakankamai finansinės amunicijos, kad ištikus krizei galėtų stimuliuoti ekonomikos augimą. Visiškai priešingas vaizdas yra Lietuvoje. Mes į krizę įžengėme su pernelyg dideliu skolos bagažu. Štai kodėl pernai turėjome sugriežtinti fiskalinę politiką.

Grįžkime kelis metus atgal. Prisimenu jūsų telekonferenciją, kuri įvyko 2007 metais, kovo ar balandžio mėnesį. Jūs apžvelgėte vidurio Europos šalis, tame tarpe ir Lietuvą. Lietuva nebuvo pati rizikingiausia šalis, tačiau vis tik pateko į jūsų sudarytą gana rizikingų šalių sąrašą. Sakykite, kodėl? Juk tuomet mūsų politikai pasakojo istorijas apie auksinį mūsų šalies ekonomikos amžių. Kas tuomet buvo ne taip?

Du tūkstantis septintais metais mes atlikome išsamią analizę. Tuomet pasakėme, kad metas atkreipti dėmesį į perkaitusios ekonomikos ir susidariusio burbulo rodiklius. Mes analizavome atlyginimų, infliacijos ir kreditų augimo tempus, valiutų atsargas. Norėjome išsiaiškinti, ar kai kurios valiutos nėra pernelyg pervertintos.  Pagal visus šiuos rodiklius Lietuva buvo atsidūrusi trečioje, o gal ir ketvirtoje vietoje tarp pačių rizikingiausių vidurio ir rytų Europos šalių. Sąrašo viršuje buvo Latvija ir Estija. Mes jau du tūkstantis šeštais metais atkreipėme dėmesį į šiuos rodiklius, o du tūkstantis septintais problema tik dar labiau išryškėjo. Manau, didžiausia bėda buvo ta, kad to meto politikai manė, jog dešimties procentų ekonomikos augimas yra norma, ir tai gali tęstis amžinai.

Jiems tai labai patiko?

Puiku, kai kyla nekilnojamojo turto kainos..

.

Visiems atrodo, kad jie yra turtingi, surenkama daug mokesčių, galima didinti pensijas ir taip toliau.

Taip. Turiu pasakyti, kad aš kaip ekonomistas iki galo atlikau savo vaidmenį. Kai vakarėlis būna pačiame įkarštyje, svečias vardu „ekonomistas“ staiga išjungia muziką ir pasako, kad degtinės atsargos išseko. Toks ekonomistų vaidmuo. Jie sako, kad skaičiai turi sutapti. Du tūkstantis septintais metais tie skaičiai nesutapo ir tuomet mus užklupo krizė. Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad dėl visko kalta pasaulinė krizė. Tai netiesa.

Vis vien būtų  kilusi krizė.

Galbūt krizė būtų buvusi ne tokia didelė, tačiau ji vis vien būtų atėjusi.

Kai šalį užklupo krizė, politikai pasirinko defliacijos – atlyginimų ir kainų mažinimo kelią. Kai kurios šalys, pavyzdžiui Lenkija, pasirinko valiutos kurso koregavimo kelią. Ar mes einame teisingu keliu? Ar pavyks sumažinti kainas iki konkurencingo lygio?

Anksčiau ar vėliau Lietuvoje turėjo būti padarytas politinis sprendimas. Atlyginimų augimo tempas palyginus su darbo našumu buvo neįprastai didelis. Išpūstos nekilnojamojo turto kainos, per didelė infliacija…Norėdami išlipti iš krizės, turėjome atsikratyti visais šiais balastais. Atlyginimai ir nekilnojamojo turto kainos turėjo nukristi, infliacija taip pat. Tai buvo vienas iš galimų pasirinkimų. Buvo ir kitas kelias – „atrišti“ litą nuo euro ir leisti valiutai plaukioti kaip tai padarė lenkai su zlotu. Turėjo būti padarytas politinis sprendimas ir pasirinktas vienas iš reguliavimo būdų. Negaliu pasakyti, kuris iš jų geresnis. Abi priemonės naudojamos tuo pačiu tikslu – atstatyti balansą. Tai galima padaryti keičiant valiutų kursą. Ši priemonė turi tam tikrų privalumų. Tokiu atveju nebūtina tokia didelė realios ekonomikos korekcija – mažesnis nedarbas, mažiau krenta atlyginimai. Kita vertus, jeigu atsižvelgtume į Lietuvos finansų sektorių, pamatytume, kad daugelis žmonių turi paėmę paskolas eurais. Devalvacijos atveju grėstų finansinė griūtis. Nebuvo lengvo pasirinkimo. Kilus krizei nebuvo jokio mygtuko, kurį paspaudus visos problemos būtų savaime išsisprendę. Galiu pastebėti, kad Lietuvos politikai pasiryžę ir toliau laikyti litą pririštą prie euro. Jei norime tai padaryti, turime užtikrinti, kad būtų reikšmingos realiosios ekonomikos korekcijos. Kalbu apie labai žemą infliacijos lygį, galbūt net defliaciją.

Tačiau tai ir mažėjantys atlyginimai, didėjanti bedarbystė…

Ir didėjanti bedarbystė.

Tai – neišvengiama?

Tai būtina, siekiant išlaikyti valiutos kursą. Nesakau, kad tai padarę, išspręsime visas savo problemas. Mes turime daug dirbti, kad įvestume ekonomines korekcijas. Nėra jokio lengvo problemos sprendimo būdo. Tačiau turime suprasti, kad pradėję spręsti problemą, atrasime ir sprendimo būdą.

Kaip jūs vertinate mūsų  valdžios veiksmus? Jie tvirtina, kad pernai konsolidavo biudžetą iki devynių procentų BVP. Manau, kad tai yra mažų mažiausiai klaidingas pareiškimas. Šį teiginį jie parėmė“popieriniu“  biudžetu, kuris buvo patvirtintas dar ministro pirmininko Kirkilo laikais. Manau, kad mums dar labai toli iki tikro biudžeto deficito sumažinimo. Šis procesas vis dar labai ribotas.

Vertinu šią vyriausybę vien už tai, kad ji ėmėsi tai spręsti. Kai ponas A.Kubilius tapo ministru pirmininku, jis iškart suprato, kad būtina spręsti biudžeto deficito problemą. Galima ginčytis, ar Vyriausybė padarė pakankamai, tačiau sprendžiant iš ministro pirmininko populiarumo, galima teigti, kad dauguma Lietuvos žmonių mano, jog jis perlenkė lazdą. Nenoriu gilintis į paprastų žmonių nuomonę, juk mes gyvename demokratinėje šalyje. Žinoma, jie apie ministro pirmininko politiką gali galvoti ką tik nori. Mes taip pat. Tačiau tiesa ta, kad esame tiesiog priversti griežtinti fiskalinę politiką. Ar toji politika nebuvo per griežta? Tai jau kitas klausimas. Šiais metais biudžeto deficitas tikriausiai sieks 8, gal ir 10 procentų BVP, jeigu mums nepasiseks. Taip tikrai negali ilgai tęstis.

Ypač  jeigu skolinimosi palūkanų norma  7 – 8 procentai. Taip mes tik dar labiau didinsime biudžeto deficitą.

Taip. Viena iš alternatyvų – kreiptis į Tarptautinį valiutos fondą (TVF) Iš pradžių maniau, kad jeigu Lietuva būtų prašiusi TVF pagalbos, tai nebūtų buvę labai blogai. Taip pasielgė daugelis šalių. Kita vertus,taip darydama šalis pasmerkia save gėdai.

Pernai prezidentė D.Grybauskaitė pasakė, kad jeigu Vyriausybė kreipiasi į TVF, ji demonstruoja politinę impotenciją. Galbūt dėl šios priežasties Vyriausybė nuolat skolinasi tarptautinėse finansų rinkose ir moka dideles palūkanas. Ar jūs manote, kad nesikreipdami į TVF mes padarėme klaidą? Juk turėtume ne tik mažas palūkanas, bet ir geresnes struktūrinių reformų galimybes, kurias TVF priverstų mus daryti.

Manau, kad Vyriausybė verta pagyrimo vien todėl, kad ji laikėsi užsibrėžtų tikslų ir parodė užsispyrimą nesikreipdama į TVF. Tai – puikus žingsnis. Taip Vyriausybė parodė, kad ji prisiima atsakomybę dėl ekonominių veiksmų. Tačiau turiu pridurti, kad TVF nėra toks jau blogas partneris. Tokiai šaliai kaip Turkija nebuvo reikalo kreiptis į TVF, tačiau krizės metu ji ne kartą konsultavosi su šio fondo specialistais.

Net Lenkija turėjo susitarimą su TVF. Jau nekalbant apie Vengriją, Latviją, taip pat ir Baltarusiją.

Jeigu Baltarusija, Vengrija ir Latvija nebūtų prašiusios TVF pagalbos, jos būtų subankrutavusios.

Nemanau, kad Baltarusija būtų bankrutavusi.

Galbūt jūs ir teisus, tačiau Vengrija ir Latvija būtų bankrutavusios arba būtų privalėję imtis labai griežtų reguliavimo priemonių. Lietuva įdėjo daug pastangų, kad nesikreiptų į TVF. Manau, kad jos pastangos buvo sėkmingos, todėl nenoriu kritikuoti Vyriausybės. Tačiau nesakau, kad mes būtume veltui švaistę laiką, jei būtume paklausę TVF, Pasaulio Banko ar Europos Sąjungos analitikų patarimų. Kartais net ir banko analitikai pasako daug svarbių dalykų. Kiekviena vyriausybė turėtų paklausyti patarimų, tačiau nebūtina iškart eiti ir skolintis iš TVF.

Žinoma, iš pradžių galima tik pasikonsultuoti, tačiau mums būtinos struktūrinės reformos. Viešųjų finansų sektoriuje vis dar tvyro įtampa, biudžeto deficitas didelis. Mes privalome spręsti šią problemą.

Žinoma. Lietuvoje turi įvykti daug struktūrinių pokyčių.

Socialinis sektorius, viešasis sektorius, sveikatos apsaugos sistema…

Noriu pastebėti, kad mes jau pradėjome žengti teisinga kryptimi, vedančia iš krizės. Mums negresia bankrotas. Pernai dėl finansų krizės buvo didelė bankroto rizika.

Ir dėl  įtampos finansų rinkose.

Taip, rinkoje tvyrojo chaosas. Padėtis buvo labai rizikinga, bet, manau, kad  Vyriausybė puikiai su tuo susidorojo. Tačiau mes neturėtume atsipalaiduoti ir galvoti, kad visos problemos jau išspręstos.

Mes vis dar privalome suvaldyti krizės padarinius.

Jeigu Vyriausybė nesiims kokių nors priemonių, po metų ar dviejų mes vėl įpulsime į duobę. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvoje kilo demografinė krizė. Per sekantį dešimtmetį susidursime su rimtais demografiniais iššūkiais. Lietuvoje lieka vis mažiau žmonių, kurie mokėtų mokesčius. Tai labai rimtas iššūkis viešųjų finansų sektoriui. Šią problemą turime spręsti jau dabar, antraip netrukus susidursime su tokia padėtimi, kokia dabar yra Ignalinoje. Mes negalime to atidėlioti, nes vėliau bus per vėlu ką nors daryti.

Tai ilgalaikė  problema, todėl turime ką nors daryti.

Kai 2004 metais Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, mes sakėme, kad 2010 metais uždarysime Ignalinos Atominę elektrinę ir būsime tam pasiruošę. Tačiau mes puikiai žinome, kad ta linkme nevyko jokie darbai. Todėl šiandien mes susiduriame su didelėmis energetinėmis problemomis, kuriomis buvo galima pasirūpinti anksčiau. Tas pats principas galioja kalbant apie demografiją. Išeities turime ieškoti jau dabar. Negalime ilgiau delsti. Privalome iš naujo įvertinti pensijų ir socialinę sistemą, darbo jėgos rinką, mokesčius tam, kad neįpultume į dar didesnę krizę. Mes dar turime laiko, tačiau privalome tai daryti jau dabar.

Pakalbėkime apie dar vieną ekonominės krizės veiksnį – bankinį sektorių. Bankai skolino per daug ir per lengvai. Tai darė ne tik Swedbankas, bet ir kiti bankai. Per pastaruosius aštuoniolika mėnesių paskolų portfelis nuolat mažėjo. Du tūkstantis ketvirtais, penktais, septintais metais buvo fiksuojamas 40-50 % paskolų portfelio augimas, bet paskui situacija dramatiškai pasikeitė. Kodėl bankai padarė tą pačią klaidą, kurią jie darė Švedijoje dešimto dešimtmečio pradžioje, ir ar tai galima pavadinti klaida? Kas įvyko?

Manau, kad bet kuris šiaurės Europos bankas pripažintų, kad bankų sektoriuje buvo neišvengta klaidų. Tie bankai, kurie to nepripažįsta…

Paprasčiausiai meluoja?

Nenorėčiau jų vadinti melagiais, bet galbūt jie turėjo pernelyg daug iliuzijų apie ateities pasaulį. Akivaizdu, kad visi bankai, tarp jų ir Danske bankas, padarė klaidų, sukeldami šį burbulą.

Jūsų  bankas nebuvo pats aktyviausias šioje rinkoje. Aktyviausiai darbavosi Swedbankas, SEB.

Nenoriu kaltinti kitų  bankų. Tik noriu pasakyti, kad bankų sektoriuje buvo padaryta daug klaidų, todėl dabar turime prisiimti atsakomybę. Centrinis bankas ir vyriausybės taip pat neišvengė klaidų. Tačiau net ir vidutinis lietuvis kartais klysta. Lietuvos gyventojai, taip pat kaip ir bankai, pernelyg optimistiškai vertino nekilnojamojo turto kainas. Dabar situacija pasikeitė į priešingą pusę.

Pernelyg lengvą ir neatsakingą skolinimą pakeitė pernelyg suvaržytas?

Bėda ta, kad dabar turime ištverti ekonomines „pagirias“. Kyla klausimas, kodėl bankai neskolina pinigų? Pirmiausia bankas turėtų rasti išteklių tarptautinėse rinkose. Jeigu rytoj banko vadovybė paskelbtų, kad ji ketina čia skolinti labai daug pinigų, mes iškart būtume nubausti akcijų biržoje. Net ir norėdami tai padaryti, mes paprasčiausiai negalime. Mes nerastume išteklių. Bankai patiria globalios finansų sistemos spaudimą. Jis vis dar juntamas. Mes turime mažinti skolinimo apimtis. Danijos, Švedijos, Suomijos finansų rinkų reguliuotojai mums ne kartą sakė, kad turime padidinti savo kapitalą, o tai reiškia, kad turime mažiau skolinti.

Dabar tai virto dar ir politine problema. Jeigu Danijos ar Švedijos bankams reikėtų pagalbos, turėtume nepamiršti, kad pagalbą teiktų tų šalių mokesčių mokėtojai, todėl politikai patiria spaudimą.

Būtent. Bankams nėra lengva praplėsti kredito portfelį. Aišku, mes suprantame, kad tai yra viena iš priežasčių, kodėl ekonomika neauga.

Tai liečia statybų sektorių, mažmeninės prekybos rinką?

Vakar kažkas manęs paklausė, ar Lietuvoje būsto kainos jau pasiekė dugną, ar jau metas žengti į nekilnojamojo turto rinką. Atsakydamas į šį klausimą, galiu pasakyti, kad nevertėtų pasiduoti masinei isterijai.

Nevertėtų  vėl spekuliuoti?

Mes patektume į keblią  padėtį, jeigu bankų kreditai ir vėl imtų augti po 50 procentų. Taip būtų išpūstas dar vienas nekilnojamojo turto burbulas. Mes jau įsitikinome, kokios buvo pasekmės.

Pakalbėkime apie tai, kas Lietuvos laukia ateityje. Kokią riziką įžvelgiate šiuo laikotarpiu? Kas gali mus įtakoti? Ar mūsų ekonomikai gresia Graikų tragedijos scenarijus?

Tarptautinė finansų  krizė dar kartą įrodė, kad gyvename globaliame pasaulyje.

Viskas yra susiję?

Taip. Jeigu Lietuvos vartotojas eina į banką prašyti paskolos, jis turi nepamiršti, kad tie pinigai neateina iš paties banko. Bankas tuos pinigus gauna tarptautinėje kapitalo rinkoje. Žinoma, tai yra tik kitų žmonių skolinti pinigai. Jeigu vyriausybė skolinasi daug pinigų, tai reiškia, kad mažiau liks pačiam vartotojui. Taigi, taip susidarė viešųjų finansų problemos. Aišku, Graikija yra to sąrašo viršuje. Graikijos problemos yra didelė grėsmė euro zonos stabilumui. Graikija kelia grėsmę atsigaunančiai Europai. Yra reali šalies bankroto rizika. Šalies biudžeto deficitas – 14% BVP, jeigu skaičiai yra teisingi. Valstybės skola siekia net 120% BVP. Graikijos ekonomikos laukia milžiniški iššūkiai. Krizė Latvijoje, palyginus su Graikijos padėtimi, yra ganėtinai nedidelė, turint omeny viešuosius finansus.

Todėl, kad Latvija yra maža šalis ir ją lengva išgelbėti?

Taip. Mes kalbame apie valstybę, kurios skola siekia maždaug tris šimtus milijardų eurų, o gal ir daugiau. Jeigu jie neįvykdytų savo įsipareigojimų ir negražintų skolos, tai skaudžiai atsilieptų tiems bankams, kurie skolino Graikijai. Tai buvo vokiečių ir prancūzų bankai. Euro zonos stabilumas atsidurtų pavojuje.

Kiltų  pavojus ne tik Vokietijos, bet ir kitų šalių ekonomikoms?

Tai tiesa. Nenoriu piešti labai negatyvaus scenarijaus, tačiau viena pati pietų Europa šios padėties negali suvaldyti. Jeigu Graikijai nutiktų kas nors bloga, pasekmės būtų juntamos ir čia.

Tokiu atveju palūkanų  norma šoktelėtų į viršų, padidėtų skolinimosi kaina?

Žinoma. Tačiau jeigu Graikijos problema išsispręs, o mes to ir tikimės, tuomet Europos Centrinis bankas pasakys, kad matomi atsigavimo ženklai, todėl reikia pakelti palūkanų normą. Mes patekome į tokią padėtį, kuomet palūkanų normos Lietuvoje tikrai negali mažėti. Jeigu dėl Graikijos problemų kiltų dar viena krizės banga, palūkanų norma Lietuvoje šoktelėtų į viršų. Bet jeigu jokios krizės ir nenusimato, Centrinis bankas vis vien pakels palūkanų normą. Manau, kad žemiau ši norma kristi jau negali.

Ką  manote apie energetikos kainas Lietuvoje? Ar jos gali didėti? Nemanau, kad ji turėtų didėti, tačiau jau dabar ji yra per didelė Lietuvos ekonomikai. Ar tai – dar viena rizika?

Ši rizika visuomet išlieka, ypač po Ignalinos Atominės elektrinės uždarymo. Jeigu naftos ir dujų kainos imtų didėti, Lietuvos ekonomikai tai skaudžiai atsilieptų.

Iš  dalies tai vyksta dėl Azijos ekonomikos augimo, ar taip?

Jeigu ekonominis augimas Azijoje kelia naftos kainų kartelę į viršų, tai tampa viso pasaulio problema. Tačiau Rusijai tai ne problema ir mes galime tuo tik džiaugtis, todėl, kad eksportuojame ten daug prekių. Taigi, Lietuvos perspektyva šviesesnė nei Latvijos.

Jūs paminėjote ir šviesiąją dabartinės ekonomikos pusę  – auga eksportas, plečiasi kaimyninių šalių rinkos. Kokias dar teigiamas puses įžvelgiate Lietuvos ekonomikoje?

Svarbu suprasti, kad atsigavimo procesas vis dar nesibaigė. Dar prieš prasidedant krizei sakiau, kad turime kuo greičiau išsipagirioti ir nustoti gerti „degtinę“. Geriausia naujiena yra ta, kad mes jau atsigauname. Galbūt jau rytoj mes pasijusime daug geriau ir vėl įsipilsime degtinės.

Tik ne per daug, ar ne?

Žinoma. Turime likti blaivūs net ir sekmadienį, kad pirmadienį mūsų nekamuotų pagirios. Kalbant bendrai, korekcijos procesas dar nesibaigė. Vyksta atlyginimų ir kainų korekcija. Tą patį galima pasakyti ir apie nekilnojamojo turto rinką. Galiu pasakyti, kad Lietuvai pasisekė, jog pernai ji neįsivedė euro. Pernai daugelis euro zonos narių sušvelnino fiskalinę politiką, bet Lietuva to nepadarė. Šiandien būtent dėl šios priežasties Lietuva yra kur kas geresnėje padėtyje nei Graikija.