Lietuva – finansinėje aklavietėje?

Per trečiąjį š.m. ketvirtį Lietuvos BVP augo iki šiol neregėtu tempu – beveik 11%, tačiau kažkodėl mažai kas džiaugiasi šiuo rekordu. Atmosfera yra įkaitusi ir nerimastinga. Įdomu, kodėl? Galbūt bijoma, kad kiti metai bus sudėtingi (reikšmingai lėtėjanti ekonomikos plėtra, dar smarkiau augančios kainos ar kitos problemos)? O gal jau nujaučiama, kad visas šis ekonomikos „stebuklas“ nėra natūralus reiškinys, kad tai – viso labo nevaldomo skolinimosi (ar skolinimo – priklausomai nuo požiūrio) bumas Lietuvoje? Tuo tarpu svarbiausia ES finansų institucija – Europos centrinis bankas (toliau – ECB) – rimtai įspėja Lietuvą ir kitas panašias šalis apie gręsiančius pavojus. Manau, kad pats laikas paklausti savęs: ar su tokiu Lietuvos ekonomikos ir finansų valdymu neatsidūrėme finansinėje aklavietėje? Mano nuomone, atsakymas į šį klausimą yra teigiamas, ir štai kodėl:

  1. Lietuva, tapdama Europos sąjungos (toliau – ES) nare, įsipareigojo įsivesti eurą, bet tuo pačiu ji turi atitikti Mastrichto konvergencijos kriterijus, tame tarpe – problemiškąjį infliacijos. Tačiau, neturėdama pinigų politikos instrumentų ir būdama struktūriškai priklausoma nuo išorės finansų srautų, Lietuva turi labai ribotas galimybes to siekti. Bandymai naudoti fiskalinės politikos instrumentus reikšmingos įtakos infliacijai neturės. Įdomu, kas bus, jei infliacijos Lietuvoje per artimiausius kelis metus nepavyks „numušti“ iki Mastrichto kriterijaus lygio? Toliau gyvensime su vis augančiomis kainomis, mažėjančiu eksporto konkurencingumu ir didėjančiu einamosios sąskaitos deficitu (toliau – ESD)? Praradę eksporto rinkas, vargu ar jas lengvai susigrąžinsime. Susidaro įspūdis, jog buvo gyvenama pagal planą, kad euras bus įvestas 2007 metais ir apie „planą B“ niekas negalvojo. Pasirodo, dabar jo labai reikėtų. Beje, įdomu kodėl tarp Mastrichto kriterijų nėra ESD, kuris Lietuvoje nuo 6,8% 2003 m. išaugs iki 13-14% šiais metais (Lietuvos banko ir SEB Vilniaus banko prognozė)? O gal Lietuvai vertėjo turėti bent vieną savo finansinį kriterijų – sakykim, ESD limitas – 7% (neskaičiuojant ES paramos įtakos – dėl visa ko)? Tai tikriausiai būtų padėję spręsti ne tik infliacijos, bet ir eksporto konkurencingumo problemas. Suprantama, tam reikėtų viso komplekso konkrečių priemonių ir instrumentų, tame tarpe savarankiškos pinigų politikos ir lankstesnio valiutų kurso režimo.
  1. Didžioji dalis rodiklių ir aplinkybių rodo, kad nominalus lito kursas turėtų būti reikšmingai žemesnis euro atžvilgiu. Tie rodikliai ir aplinkybės – tai smarkiai auganti infliacija ir kylančios palūkanos litais, užsienio prekybos deficito ir ESD didėjimas, lėtai augantis darbo našumas, lito atsiejimo nuo JAV dolerio laikas (kai doleris buvo arti rekordinių aukštumų euro atžvilgiu). Tačiau, kadangi esame Europos ekonominės ir piningų sąjungos nariai, negalime patys vieni nuspręsti pakoreguoti savo valiutos kursą. Maža to, dėl to, kad stodami į ES, kažkodėl vienašališkai įsipareigojome išlaikyti valiutų valdybos modelį, lito kurso pakeisti dabar praktiškai neįmanoma. Tačiau, jei tai ir taptų įmanoma, kurso koreguoti jokia valdžia tikriausiai nesiryžtų dėl tūkstančių paskolas eurais paėmusių gyventojų ir savo pačios (valdžios sektoriaus) skolos užsieniui – taip pat eurais. Paskolas eurais paėmę gyventojai patirtų labai rimtus finansinius nuostolius, o eurais denominuotos valdžios sektoriaus skolos pabrangimas tuštintų visų mokesčių mokėtojų kišenes. Tuo tarpu apie valiutų valdybos modelio prasmingumą ir galimybes, toliau siekiant konvergencijos su eurozonos šalimis, viešai diskutavo ir išsakė rimtas abejones ne bet kas, o ECB vykdomosios tarybos nariai L.B.Smaghi ir J.Stark š.m. spalio 1d. Franfurte vykusioje konferencijoje. Danske Bank analitikai mano, kad šie pasisakymai tikriausiai atspindi ECB poziciją ir yra labai rimtas signalas valiutų valdybą turinčioms šalims (tame tarpe ir Lietuvai). Kita vertus, kaip rodo kitų šalių patirtis ir atlikti tyrimai, tokie valiutų nesuderinamumai (skolos ir pajamų), kokie šiuo metu yra Lietuvoje, yra labai pavojingi ir smarkiai apsunkintų finansinę ir ekonominę situaciją šalyje, kilus krizei. Atrodo, bent jau teoriškai, kad gyventojai gali pasikeisti paskolos valiutą, tačiau yra viena rimta problema: Lietuvos komerciniuose bankuose labai mažai ilgalaikių indėlių litais, o bankai vargu ar sutiktų prisiimti valiutų riziką, turėdami didžiąją dalį finansinių išteklių eurais iš savo motininių bankų. Taigi, matyt, esame pasmerkti gyventi su realiai brangstančia valiuta euro atžvilgiu (dėl infliacijos skirtumo Lietuvoje ir eurozonoje) bei nominaliai brangstančia – JAV dolerio ir, tuo pačiu, kai kurių Azijos valiutų atžvilgiu. Visa tai sunkins eksportą į eurozonos šalis ir skatins importą iš Kinijos, taigi, nesudarys sąlygų mažinti užsienio prekybos deficitą (tuo pačiu ir ESD). Tai gali atvesti prie dabartinį lito kursą užtikrinančių oficialiųjų užsienio atsargų mažėjimo (santykine prasme, lyginant su ESD, jos jau kurį laiką mažėja), kas būtų tiesioginis artėjančios finansinės krizės ženklas. Bandymai valdžios sektoriui pasikolinti užsienio rinkose praktiškai liudytų tą patį. Beje, atrodo, kad pastaraisiais mėnesiais Lietuvos bankas ir vyriausybė kaip tik tai ir daro – skolindamiesi užsienyje (apie 3,5 mlrd. litų birželio – spalio mėn.), padengia ESD ir didina oficialiąsias užsienio atsargas. Įjungiamas centrinės valdžios skolinimasis, nes privataus skolinimosi galimybės senka?
  1. Didžiausias struktūrines finansų problemas šalyje kelia užsienio valiuta denominuoti milžiniški ES finansų srautai (eurais išduodama didelė dalis būsto ir kitų paskolų, eurais gauname ES paramos lėšas) ir neturėjimas instrumentų (savarankiškos pinigų politikos bei lankstesnio valiutos kurso režimo) jiems valdyti. Nors formaliai nacionalinė šalies valiuta yra litas, realiai dominuoja eurozonos pinigai ir pinigų politika. Litais šalies viduje taupymas beveik nevyksta dėl labai žemų ar net neigiamų realiųjų palūkanų bankuose ir daugybės atsivėrusių investavimo galimybių užsienio finansų rinkose. Iš ES į Lietuvą ateinantys eurai tapo kaip narkotikai: jie kelia daug struktūrinių problemų, tačiau be jų gyventi nebegalime, nes tai yra pirminiai ekonomikos ir tuo pačiu biudžeto pajamų augimo šaltiniai. Tuo labiau, kad tomis pačiomis lėšomis padengiamas užsienio prekybos deficitas (ir ESD). Esame finansų globalizacijos auka: kapitalo judėjimas liberalizuotas, tačiau ne šalis valdo ateinančius didžiulius jos mastais finansų srautus, bet jie destruktyviai veikia (deformuoja) šalies finansus ir ekonomiką. Atsidūrėme tarsi užburtame rate, kurį suka ES pinigai, o šalutiniai šio proceso poveikiai yra ekonomikos ir kainų (ypač – nekilnojamojo turto) augimas bei laikinas šalies finansinių ir ekonominių problemų maskavimas.
  1. Užsienio prekybos deficitą kol kas dalinai kompensuoja (ir tuo pačiu kiek sumažina ESD) ES paramos lėšos. Didinant šios paramos gavimą ir įsisavinimą, galima būtų padengti didesnę dalį užsienio prekybos deficito ir, tuo pačiu, mažinti ESD. Tačiau tai, kad Lietuva gauna negrąžinamą ES paramą, nereiškia, kad ši parama nieko nekainuoja. Nejaugi kas nors mano, kad ES – labdaros organizacija? Šios paramos kaina gali būti milžiniška – šalies finansinis ir ekonominis savarankiškumas. Jei ja nepasinaudosim tam, kad susikurtumėm ilgalaikį eksporto konkurencingumą (o kol kas į tai nepanašu), būsime tik amžini skolininkai. O skolininkai, kaip žinia, teisių turi mažai. Kitų galimų ESD padengimo šaltinių įtakos didinimas – bet kokių tiesioginių užsienio investicijų ar valdžios sektoriaus skolinimosi užsienyje būtų tik laikinas sprendimas. Ilgainiui tai didintų tą patį ESD dėl investicinių išlaidų ar skolos aptarnavimo kaštų augimo.

Taigi, atrodo, kad pakliuvome į sudėtingą situaciją, kurios esmė – priklausomybė nuo lyg ir lengvai gaunamų ES pinigų (bankų paskolos ir paramos lėšos), nesugebėjimas efektyviai jų panaudoti bei instrumentų, patyrimo ir kompetencijos stoka tokiai situacijai valdyti. Tai panašu į finansinę aklavietę, nes, spręsdami kurią nors vieną finansinę problemą, sukurtume arba pagilintume kitą. Kita vertus, nieko nedarydami, kaip rodo kitų šalių patirtis, sulauksime rimtų finansinių ir ekonominių bėdų. Viso to kol kas plika akim nematyti, tuo labiau, kad esame apakinti įspūdingo BVP augimo ir į šalį plūstančių ES bankų ir paramos pinigų. Įdomu, ką darysime, kai visa tai baigsis? Pasak tų pačių Danske Bank analitikų, reikšmingas ekonomikos augimo tempų sulėtėjimas įvyks jau kitais metais. Mano nuomone, galimybių „palaikyti“ ekonomikos augimą ir nukelti finansines problemas dar yra (ir jomis tikriausiai bus bandoma pasinaudoti – juk kitais metais rinkimai!): reikia įsisavinti kuo daugiau ES skiriamų paramos lėšų. Tai daryti ragina ir eurokomisarė D.Grybauskaitė (primena „gerus“ tarybinius laikus). BVP augimą kitais metais palaikytų ir rekordinės valdžios sektoriaus išlaidos – suprantama, jei pavyks surinkti pajamas į šį rekordinį biudžetą. Iki valdžios sektoriaus skolos limitų (turint omenyje Mastrichto kriterijų) dar toli, yra dar ir skolinimo privačiam sektoriui rezervų. Taigi, šios ES pinigų „fiestos“ pagirios ir skaudus praregėjimas gali ateiti tik po rinkimų – tuomet bus galima porinti apie buvusį Lietuvos ekonomikos „aukso amžių“ ir savo „nuopelnus“ jį kuriant.