Būsimoji Vyriausybė rengiasi pateikti Seimui savo veiklos programą, kurios sudėtinė dalis – krizės įveikimo planas. Nors ir pripažįstama, kad valstybė sparčiai žengia krizės link, atrodo, pilnai nesuvokiama, kokios šios krizės priežastys ir kaip ji pasireikš šalyje. Nesuprantant krizės ištakų ir ją komplikuojančių veiksnių, sunku bus imtis adekvačių jos prevencijos ar valdymo priemonių. Trumpai visa tai apibūdinsiu ir pateiksiu pasiūlymus, kaip galima būtų bandyti sušvelninti šios krizės padarinius.
Nesigilinant į detales, galima teigti, kad JAV kilusi finansų krizė Lietuvai skaudžiai smogs dėl kelių vienu metu mūsų šalyje sprogstančių ekonominių burbulų – vartojimo, darbo užmokesčio, nekilnojamojo turto ir biudžeto pajamų. Netvarus komercinių bankų paskolų portfelių augimas, kuris trejus metus (2005 – 2007) augo vidutiniškai po 50 proc. kasmet, buvo pagrindinis šių burbulų “maitintojas”. Viena blogybė buvo tai, kad šis skolinimas buvo neatsakingas, rizikingas ir nevaldomas (tai – Lietuvos banko ir Seimo kaltė). Kita – kad daugiau kaip trys ketvirtadaliai šio skolinimo teko neproduktyvioms ekonomikos sritims – vartojimui ir investicijoms į nekilnojamąjį turtą, kurios dažniausiai nesukuria naujų, ypatingai eksporto pajamų,.
Kuo ši krizė skirsis nuo įvykusios prieš dešimt metų? Skirsis keliais esminiais bruožais.
Tai tuo pačiu – krizę gilinantys ir komplikuojantys veiksniai.
Pirmiausia, akivaizdu, kad pasaulyje vyskta beprecedentinė finansų krizė. Finansų sistemos, taip pat ir bankų, yra beveik paralyžuotos daugelyje pasaulio šalių. Įmonės, gyventojai ir netgi valstybės labai sunkiai gali pasiskolinti. Ypatingai kenčia ir kentės mažos bei finansiškai silpnos valstybės, kurių ekonomikos yra smarkiai priklausomos nuo užsienio finansavimo šaltinių. Deja, LIetuva – viena iš tokių valstybių. Pastaruosius kelerius metus nuolat augęs sąskaitos deficitas (2002m. – 5,1 proc, pirmąjį š.m. pusmetį – 17,7 proc.) ir jo padengimas vis naujomis užsienio bankų paskolomis – akivaizdus ir visur cituojamas to įrodymas. Kažkada šis procesas turėjo koreguotis. Tai vyksta dabar – gana staigiai ir todėl skausmingai, ypatingai valdžios biudžetams.
Antra, gyventojai ir įmonės (nefinansinio sektoriaus) dabar žymiai daugiau įsiskolinę, negu Rusijos krizės laikais. Įvertinus įsipareigojimus šalyje veikiantiems komerciniams bankams, lizingo bendrovėms ir užsienio įmonėms bei bankams, šie įsipareigojimai siekia beveik šimtą milijardų litų. Tai – arti šimto procentų metinio BVP. Šių įsipareigojimų augimo tempas, struktūra (dominuoja jau minėtos neproduktyvios sritys) bei prisiimtos valiutos bei palūkanų kitimo rizikos kelia didžiulę grėsmę visos valstybės finansiniam stabilumui. Blogiausia bus, jei dėl įsiplieskusios krizės smarkiai išaugs įmonių bankrotų bei bedarbių skaičius. Nemokios įmonės ir gyventojai kels didžiulę grėsmę ne tik valdančiosios koalicijos buhalterių rikiuojamiems valstybės biudžetų pajamų planams bet ir komerciniams bankams.
Trečia, Rusijos krizės metais galėjome pigiai importuoti energetinius išteklius iš Rusijos. Dabar, nors naftos kainos ir nukrito, lyginant su tuo lygiu, kuris gąsdino visą pasaulį vos prieš kelis mėnesius, jos yra nepalyginti didesnės nei prieš dešimt metų. Specifinė Lietuvos problema šiuo metu – už metų uždaroma Ignalinos atominė elektrinė. Sunkiai suprantama tai, kad valdančioji koalicija, bręstant tokiai krizei, toleruoja šildymo, dujų ir elektros kainų didinimą bei nieko nekalba apie galimybę pratęsti atominės elektrinės darbą.
Ketvirta, Rusijos krizės metu tik viena Lietuvos eksporto rinka (pati Rusija) turėjo rimtų ekonominių ir finansinių problemų. Šalies verslas gana greitai sugebėjo nukreipti eksportą į Vakarų Europos valstybes ir kompensuoti praradimus Rytų rinkoje. Ekonomikos lėtėjimas ar net nuosmukis kitais metais neišvengiamas beveik visose Lietuvos eksporto rinkose ir praradimus jose bus labai sunku kompensuoti.
Penkta, prieš dešimt metų darbo jėga Lietuvoje buvo santykinai pigi ir tai leido konkuruoti šalies verslui tiek eksporto, tiek ir vidaus rinkose. Per kelis praėjusius metus netvarus darbo užmokesčio augimas, ypatingai lyginant su darbo našumo augimo tempais, sunaikino šį konkurencinį pranašumą. Neišvengiamas darbo užmokesčio mažėjimas jau artimiausiais mėnesiais viena vertus turėtų dalinai atstatyti sumažėjusį konkurencingumą, tačiau, kita vertus, mažins gyventojų perkamąją galią ir, tuo pačiu, dabar planuojamas valdžios biudžetų pajamas.
Šešta, nors ir teigiama, kad šalies bankų sistema stabili, nes didžiąja dalimi yra valdoma Skandinavijos bankų kapitalo, ji yra pažeidžiama jau vien dėl to, kad yra labai priklausoma nuo to, kas vyksta kaimyninėse šalyse, Tų pačių Skandinavijos bankų dukterinės įmonės ar atstovybės veikia visose Baltijos valstybėse (ir ne tik). Per bankų sistemą ir informaciniais kanalais Lietuva gali būti “užkrėsta” svetimomis problemomis. “Parex” banko situacija – akivaizdus tokio “užkrato” pavyzdys.
Taigi, turėtų būti akivaizdu, kad dėl šių ir kitų aplinkybių artėjanti krizė Lietuvoje bus žymiai rimtesnė nei ta, kurią patyrėmė prie dešimtmetį. Todėl jos įveikimo planas turi būti žymiai rimtesnis ir kompleksiškesnis, nei tas, kuris svarstomas šiuo metu.
Ką reikėtų daryti, siekiant amortizuoti ir sušvelninti šios krizės padarinius?
Pirma, būtina tartis su Skandinavijos valstybėmis – pirmiausia su Švedija – dėl galimybės pasiskolinti kelis milijardus eurų iš jų. Skolinimosi Lietuva neišvengs, palūkanos finansų rinkose bus labai aukštos, o būtent Švedija turėtų būti labiausiai suinteresuota santykiniu finansiniu ir makroekonomoniu stabilumu Baltijos valstybėse. Nes jei situacija čia taps labai sudėtinga, nukentės Švedijos bankai, finansinių ir politinių nuostolių patirs Švedijos vyriausybė. Juk Švedijos mokesčių mokėtojai tikrai nebus patenkinti, jei jų pinigais teks gelbėti neatsakingai ir rizikingai Baltijos šalyse veikinačius komercinius bankus. Apskritai, būtini aukščiausio įmanomo lygio susitarimai Europos Sąjungoje dėl tarpvalstybinio skolinimo šiuo metu. Keista, kad apie tai kol kas nieko negirdėti nei iš Europos Komisijos, nei iš kitų institucijų. Baltijos valstybės turėtų inicijuoti tokius susitarimus.
Antra, būtina pasinaudoti visomis įmanomomis teisinėmis galimybėmis grąžinti į Lietuvą bent dalį institucinių investuotojų lėšų. Tai – pensijų fondų, draudimo įmonių ir kitų veslo subjektų investicinės lėšos. Viso jos sudaro kelis milijardus litų ir mažų mažiausia keista, kad apie tai nekalbama. Tai daryti reikėjo jau prieš kurį laiką, tačiau, matyt, tikėtasi, kad krizė Lietuvos nepasieks. Kad tai – pavojinga iliuzija, rašiau jau prieš metus. Lietuvos ekonomikos ir finansų sistemos priklausomybė nuo užsienio finansavimo šaltinių – viena esminių struktūrinių valstybės problemų ir vienas svarbiausių šią krizę sunkinančių veiksnių. Apie tai rašo visi rimti užsienio analitikai bei tarptautinės institucijos. Kažkodėl pas mus mažai kas apie tai kalba ir rašo.
Trečia, būtina įšaldyti šilumos, dujų ir elektros kainas arba bent jau neleisti joms kilti dešimtimis procentų. Tokie kainų augimai, kurie numatomi šiuo metu – visiškai neadekvatūs besiklostančiai krizinei padėčiai ir kritusiai naftos kainai. Jei visos šios kainos vis tik augs taip, kaip planuojama, perkamoji gyventojų galia bus labai suvaržyta. Energetinio sektoriaus įmonės dirbs pelningai, tačiau kentės daugelis kitų vidaus rinkai dirbančių įmonių. Be to, mano nuomone, negalima uždaryti Ignalinos atomonės elektrinės. Nesunku įsivaizduoti beviltišką mūsų ekonomikos konkurencinę padėtį 2010 metais, kuomet kitoms šalims galbūt pradėjus ekonomiškai atsigauti, Lietuva patirtų dar vieną energetinių kainų šoką. Reikia turėti omenyje, kad atsigaunant ekonomikai visame pasaulyje, nafta, tikėtina, vėl ims smarkiai brangti. Suprantama, brangtų ir dujos, kurių importuoti į šalį 2010 metais reikės žymiai daugiau negu dabar. Geriau jau negauti kelių milijardų litų ES paramos, kurios panaudojimo efektyvumas ir šiaip kelia rimtų abejonių.
Ketvirta, negalima taip radikaliai ir per tokį trumpą laiką keisti mokesčių sistemos. Jau rašiau, kad mokesčių tarifų suvienodinimas – ekonomine prasme beprasmis triukas, nusižiūėtas iš Slovakijos. Visi planuojami keisti mokesčių tarifai turėtų likti tokie pat, kokie yra šiuo metu, galbūt tik PVM tarifo laikinas padidinimas vienu procentiniu punktu galėtų būti pateisinamas. Tai, kad siekiama mažinti mokestines išimtis ir lengvatas – sveikintina ir tuo keliu reikia eiti, tačiau negalima sukelti mokesčių administravimo chaoso pernelyg skubant.
Penkta, būtina pripažinti, kad gyventojų pajamų moksčio tarifo sumažinimas iki 24 procentų praėjusiais metais buvo klaida, nes nebuvo tinkamai įvertinti būsimieji akivaizdžios pasaulio finansų krizės padariniai. Šis pripažinimas leistų padidinti Sodros įmokų tarifą bent dviem procentiniais punktais ir dalinai išspręsti Sodros biudžeto deficito problemą. Įmokų į pensijų fondus mažinti negalima, nes taip būtų diskredituota pensijų sistemos reforma ir apribotos galimybės derėtis su Tarptautiniu valiutos fondu. Beje, su šia institucija būtina konsultuotis jau dabar, tačiau skolintis iš jos reikėtų tik išsėmus visas kitas galimybes. Pensijų fondų valdymas ir priežiūra – atskira problema, kurią reikia atskirai ir spręsti.
Tai, kad buvusioji valdančioji koalicja du kartus (2005m. ir šių metų liepos mėnesį) ignoravo Valstybės kontrolės rekomendacijas dėl ilgalaikių pensijų sistemos reformos finansavimo šaltinių numatymo – dar viena, jau įsisenėjusi problema. Beje, neteko girdėti, kad šią problemą ir Valstybės kontrolės audito ataskaitas būtų nagrinėję ir tuomet Seime buvę dabartinės valdančiosios koalicijos nariai. O tai, kad, kaip jie teigia, svarstant “Sodros” išmokų didinimą, juos apgavo ministrė V.Blinkevičiūtė, pareiškusi, kad nėra “Sodros” biudžeto problemų – visiškai nerimta. Tereikėjo pasižiūrėti į “Sodros” biudžeto pajamų ir išlaidų dinamiką – pajamos viršijo planą penkiais procentais (tai ir pasakė V.Blinkevičiūtė), tačiau išlaidos – net dešimčia procentų (tai V.Blinkevičiūtė “apdairiai” nutylėjo). Išmokų didinimas, esant tokiai padėčiai ir niūrioms ekonominėms perpektyvoms buvo neleistinas ir dėl to atsakingas yra visas Seimas.
Šešta, būtina radikaliai (bent 15-20 proc.) mažinti valdininkų skaičių visose grandyse – pradedant ministerijomis ir baigiant savivaldybėmis. Juk ir savivaldybių biudžetai turės labai rimtų problemų jau artimiausiais mėnesiais. Be to, likusiems dirbti valdininkams maždaug tokiu pat dydžiu būtina mažinti atlyginimus. Jei tam reikia pakeisti įstatymus – tai turi būti padaryta. Įmonės jau dabar priverstos mažinti darbuotojų skaičių ir darbo užmokestį. Kodėl valdžios institucijos turėtų būti išimtis? Be to, tai diktuoja paprasčiausia ekonominė logika – biudžetų išlaidų mažinimą galima valdyti žymiai lengviau negu pajamas. Visi dėl mokestinių ir kitų pokyčių skaičiuojami biudžeto pajamų augimai, surašyti valdančiosios koalicijos planuose labai mažai ką tereiškia, nes niekas dėl jų negali būti tikras, ypatingai krizės sąlygomis.
Septinta, Seimas padarė esminę ir neleistiną klaidą bei didžiulį moralinį akibrokštą, padidinęs Seimo nariams atlyginimus. Šią absurdišką situaciją būtina ištaisyti bet kokia kaina, net jei prireiktų keisti Konstituciją. Priešingu atveju bet kokie svarstymai apie solidarumą įveikiant krizę ir diržų susiveržimą netenka prasmės. Beje, galbūt ir patys Seimo nariai nežino visų finansinių savo sprendimo dėl atlyginimo didinimo padarinių (ir galimybių). Juk išmokamos išeitinės kompensacijos, pasibaigus kadencijai (kurių apskrtitai neturėtų būti dėl terminuoto darbo Seime pobūdžio), galimybė pasinaudoti mokesčių lengvata investuojant į investicinio gyvybės draudimo ar trečiosios pensijų sistemos pakopos fondus, tie patys “Sodros” įmokų dalies pervedimai į antrosios pensijų sistemos pakopos fondus priklauso būtent nuo darbo užmokesčio dydžio. Vien dėl šių veiksnių Seimo narių išlaikymas mokesčų mokėtojams pabrangs apie dešimt procentų.
Apskritai peršasi mintis, kad dauguma Seimo narių ten ir braunasi dėl tų keliolikos tūkstančių litų per mėnesį mokesčių mokėtojų pinigų. Taigi, kol rinksime tokį Seimą (o dabartinis – ne ką geresnis už buvusį) – finansinių, ekonominių, socialinių ir kitokių krizių tikrai neišvengsime. Kitaip tariant, mano nuomone dar viena esminė artėjančios krizės priežastis ir tuo pačių jos įveikimą sunkinanti aplinkybė yra nekompetetingas Seimas. Todėl, ko gero, didžiausias jo indėlis į krizės įveikimo planą būtų, jei jis, patvirtinęs naująją Vyriausybę, jos veiklos programą ir suteikęs jai visus reikiamus įgaliojimus, paskelbtų apie savo ketverių metų neapmokamas atostogas. Norėčiau pridurti, kad juokauju, tačiau nesu tuo tikras.