2014 metų rudenį, Seime svarstant šių metų valstybės ir „Sodros“ biudžetų projektus, kažkuris iš Seimo narių paklausė finansų ministro Rimanto Šadžiaus, ar nereikėtų stabdyti įmokų mokėjimo į antrosios pensijų pakopos fondus. Nes tokia sistema nepasiteisino, o valstybė neturi lėšų jai finansuoti. Bet ministras entuziastingai pareiškė, kad jis pasitiki pensijų kaupimu, to įrodymas – jo paties dalyvavimas jame.

Tačiau jis „užmiršo“ pridurti, kad, dalyvaudamas šioje sistemoje, jis, skirtingai nuo didžiosios dalies kitų gyventojų, kurių atlyginimas mažesnis nei jo, garantuotai laimės. Nes dėl dabar galiojančios pensijų skaičiavimo tvarkos jo „Sodros“ pensija nesumažės, o bet kokia fonde sukaupta suma padidins jo kaip pensininko pajamas. Tad puikiai sutampa ministro, daugelio kitų politikų ir pensijų fondų interesai. Visi jie neabejotini laimėtojai!

Visai kitaip atrodys kitų daug mažiau nei ministras uždirbančių šios sistemos dalyvių pensijos. „Sodros“ mokama pensija jiems bus gerokai sumažinta, o kaupimo fonduose rezultatai visiškai neaiškūs. Bus tūkstančiai kaupiančiųjų, kurių bendras pensijos dydis bus mažesnis nei tų, kurie nesudarė pensijų kaupimo sutarties.

Ministras taip pat nepaminėjo, kad šį finansinį kapitalą pensijų fonde jis kaupia dabartinių pensininkų sąskaita. Nes paties ministro iniciatyva deficitinė ir į skolų bedugnę politikų įstumta „Sodra“ nuo 2014 metų yra priversta mokėti įmokas į pensijų fondus, nebegaudama tam jokių valstybės biudžeto asignavimų.

Už ministro ir kitų politikų pensijų kaupimą dabartiniai pensininkai tikriausiai mokės ir toliau. Kitų metų „Sodros“ biudžeto projekte įrašyta, kad asignavimų šiam tikslui jai nenumatoma skirti nei 2016, nei vėlesniais metais. Užkraudamas nepakeliamą naštą „Sodrai“ ir mažindamas dabartinių pensininkų galimybes gauti didesnes pajamas, ministras ne tik kaupia savo didesnei pensijai, bet ir gerina jam daug svarbesnio valstybės biudžeto rodiklius.

Dėl tokio nusikalstamo dabartinių pensininkų ir visos „Sodros“ išnaudojimo galvos neskauda nei ministrei Algimantai Pabedinskienei, nei „Sodros“ tarybai. Jie pirmieji turėtų ginti pensininkų ir „Sodros“ interesus. Bet kažkodėl elgiasi taip, kaip jiems nurodo ministras R. Šadžius ir premjeras Algirdas Butkevičius. O šiems pensininkų interesai ir pensijų dydžiai pradeda rūpėti tik tada, kai artėja rinkimai. Tik tada pasigirsta jų kalbos apie pensijų didinimą.

2013 metų pradžioje, kai atrodė, kad premjeras linkęs keisti socialiai neteisingą ir neefektyvų kaupiamųjų pensijų modelį, tuometis Prezidentės patarėjas man pareiškė, kad prezidentūra (suprask, Prezidentė) – kategoriškai prieš bet kokį esminį antrosios pensijų pakopos pertvarkymą. Tai, manau, turėjo įtakos premjero pozicijai, kad nieko keisti nereikia.

Kai, bendraudamas su geriausiais pasaulio ekspertais, jiems pradėdavau aiškinti pas mus sukurtos pensijų kaupimo sistemos detales, visi neabejodami sakydavo, kad ji mums tikrai netinka. Tokios pat nuomonės laikosi ir du geriausi pensijų ekonomikos specialistai Lietuvoje – Raimondas Kuodis ir Romas Lazutka.

Tokie vertinimai ir juos pagrindžiantys argumentai bei skaičiavimai buvo pateikti premjerui, finansų ir kitiems ministrams, Seimo nariams. Bet mūsų politikams nei pasaulio, nei Lietuvos ekspertų nuomonė nerūpi. Jų poziciją ir sprendimus beveik visada lemia du dalykai – asmeninės naudos siekis ir prisitaikymas prie „stovinčiojo aukščiau“ nuomonės. Kaupiamųjų fondų atvejis – geras tokių motyvų derinio pavyzdys.

Dar vienas būdas, kaip dabartiniai pensininkai šelpia finansų ministro globojamą Valstybės biudžetą, yra milžiniški palūkanų mokėjimai. Ir šiemet, ir kitų metų „Sodros“ biudžete numatyta, kad iš jos į Valstybės biudžetą bus pervesta apie 150 mln. eurų palūkanų. Ši suma – tokio pat dydžio, kaip ir įmokos į pensijų fondus. Sudėjus abi sumas ir jas padalinus iš senatvės pensininkų skaičiaus, kiekvienam per metus gautųsi po 500 eurų!

Absurdiška ir tai, kad metinė palūkanų norma, kurią „Sodrai“ už paskolintas lėšas skaičiuoja ministras R. Šadžius ir Vyriausybė, yra daugiau kaip 4,5 proc. Tai dešimt ar net dvidešimt kartų didesnės palūkanos nei pensininkams ir kitiems piliečiams už taupymo lakštus moka mūsų gerbiama Vyriausybė.

Visa tai, kas čia surašyta, reiškia viena – dabartiniai pensininkai subsidijuoja Valstybės biudžetą ir šelpia didelius atlyginimus gaunančius politikus, kurie kaupia antrojoje pensijų pakopoje. Tai absurdiška situacija.

Jei iš šio biudžeto būtų skiriami asignavimai įmokoms į pensijų fondus, būtų perkelta „Sodros“ skola, sutvarkyta smarkiai deficitinė ligos ir motinystės draudimo sistema, senatvės pensijų dalis „Sodroje“ jau dabar būtų perteklinė ir būtų sukaupusi rezervą. Iš jo ir būtų galima didinti pensijas. Daugiau nei dabar siūlo politikai ir, svarbiausia, toliau neklampinant „Sodros“ į finansinę pelkę.

Bėda ta, kad politikai nori turėti finansinius svertus, kuriais galėtų valdyti oponentus, o, artėjant rinkimams, siektų pensininkų ir kitų rinkėjų palankumo. O jei politikai iš to dar gauna tiesioginės finansinės naudos, kaip kad yra pensijų kaupimo atveju, tokios ydingos padėties neįmanoma pakeisti jokiais argumentais. Jie atsimuša lyg žirniai į betoninę sieną.

Kada atsibus opozicija Seime, kažkur pogrindyje tūnanti šešėlinė vyriausybė ir pensininkų organizacijos? Jie visi taip pat yra informuoti apie šias problemas ir jų sprendimo būdus.

Nejaugi pensininkai ir toliau turės remtis pavienių asmenų ryžtu ir pastangomis? Vienas jų – Anatolijus Lapinskas – įtikino Seimo Peticijų komisiją, kad Vyriausybė įmokoms į pensijų fondus finansuoti „Sodrai“ privalo skirti asignavimus, o ne teikti paskolas, kurių ši niekada nepajėgs grąžinti. Praėjusią savaitę Seimas pritarė šiai A. Lapinsko ir Peticijų komisijos pozicijai.

Pažiūrėsime, kaip dabar elgsis finansų ministras ir visa Vyriausybė. Ar jie ir toliau gerins valstybės biudžeto rodiklius, stumdami „Sodrą“ į skolos bedugnę? O gal Prezidentė padės ministrui R. Šadžiui suvokti, kad jo pensijos kaupimas skurstančių pensininkų sąskaita – visiškai nepriimtinas ir amoralus elgesys, kuris turi liautis? Juk ji „stovinti aukščiausiai“.

alfa.lt