Kas bus kaltas dėl Lietuvos ekonominių bėdų?

Per pastarąsias savaites pasikeitė Lietuvos ekonomikos perspektyvų vertinimas šalies viešojoje erdvėje. Dar prieš kelis mėnesius neigiama nuomonė apie šalies ekonomiką dažniausiai buvo girdima tik iš „mažai ką suprantančių“ užsienio ekspertų.

Lietuvoje vyravo vertinimai, kad šalies ekonomika sėkmingai auga, eksporto lėtėjimo ir konkurencingumo mažėjimo nematyti ir pan. Vienintelė opi problema buvo auganti infliacija, na ir dar tie nelemti mokytojų streikai.

Dabar jau nesibodima rašyti ir kalbėti, kad „Baltijos tigras nusišėrė“, „einam į ekonomikos krizę“, „nebeturėsim ką eksportuoti“ ir t.t.. Kas pasikeitė per kelis mėnesius?

Iš esmės nepasikeitė niekas – visos problemos glūdėjo giliau ir pradėjo kilti į viršų, kuomet būsto kainos pasiekė neįtikėtinas aukštumas, bankai ir jų akcininkai suvokė, kad rinka beveik pasidalinta, o tų dalybų kaina – neaiškios kokybės paskolų portfeliai.

Apie nevaldomą skolinimą ir dėl to kylančias grėsmes patiems bankams bei visos šalies makroekonominiam stabilumui griežčiau pradėjo kalbėti ir tarptautinių finansinių institucijų bei Švedijos finansų priežiūros inspekcijos (komercinius bankus prižiūrinčios institucijos) atstovai.

Ėmė jaustis prastesnės nuotaikos ir kai kuriose šalies eksporto rinkose bei artimiausioje kaimynystėje – Latvijoje ir Estijoje. Pastarosios ekonomikos plėtra, pasak Estijos Banko, gali sulėtėti iki 2%, o buvęs Latvijos premjeras užsimena apie galimą ekonominę krizę Latvijoje antrojoje šių metų pusėje.

Matyt, neišvengsime ekonominių problemų ir Lietuvoje, todėl įdomu, kokios gi bus jų “oficialiosios” priežastys.

Manau, kad aiškinimai bus tradiciniai – ir jie jau pasigirsta.

Šalį valdančios politinės jėgos ir institucijos aiškins, kad Lietuvos ekonominės bėdos atsirado dėl “objektyvių” priežasčių:
1. Kilus finansų krizei ir ekonomikos plėtros nuosmukiui kai kuriuose pasaulio regionuose.
2. Įykus neprognozuotam, smarkiam bei nevaldomam energetinių išteklių kainų kilimui;
3. Šalyje vykstant natūraliam ekonominiam ciklui – buvo spartus augimas, neišvengiamas ir lėtėjimas.

Visa tai galbūt dalinai ir teisinga, tačiau šių aiškintojų galima bus paklausti – kas gi buvo padaryta, kad pasiruoštume ir sušvelnintume šių veiksnių įtaką šalies ekonomikai ir jos piliečių finansinei padėčiai? Iš esmės atsakymas į šį klausimą turėtų būti trumpas – nepadaryta nieko.

Ar galima buvo ką nors daryti? Manau, kad taip, nors tai ir nebuvo paprasta. Ypač tuomet, kai atrodė, kad sparti ekonomikos plėtra niekuomet nesibaigs, biudžeto pajamos augs nenumaldomai, o nedarbo problema išnyko amžiams. Todėl ir atrodė, kad daryti nieko nereikia.

Vietoje aukščiau minėtų „objektyvių“ aiškinimų, verčiau būtų grįžti prie pamatinių dalykų ir pabandyti įvertinti, ar Lietuva yra pasirengusi ilgalaikei konkurencijai globalioje ekonominėje ir finansinėje erdvėje. Šiai konkurencijai ir reikėjo rengtis visus praėjusius metus, ypač kuomet ekonomika augo.

Apie tai, nors ir pavėluotai, pradėjo kalbėti ir Europos Komisijos pareigūnai. J.Almunia savo pranešime prieš keletą savaičių išsakė nuomonę, kad Europos Sąjungos šalių sėkmę pasaulinėje konkurencinėje kovoje lems jų pasirengimas atlaikyti rimtus iššūkius ir tai, kaip jos įgyvendino struktūrines reformas.

Kai kurie tų iššūkių – tai neigiamos demografinės tendencijos (visuomenės senėjimas), pasirengimas dirbti bei konkuruoti vadovaujantis žinių ekonomikos principais ir švietimo sistemos reformavimas.

Nors telekomunikacijų rinkos skvarba Lietuvoje kone didžiasia pasaulyje, interneto prieigų taip pat netrūksta, tačiau tai toli gražu nereiškia, kad sukūrėme pakankamas prielaidas žinių ekonomikai. Tikrosios prielaidos – tai tyrimais, inovacijomis ir
aukštosiomis technologijomis pagrįstų pramonės šakų ir investicijų skatinimas šalyje. Deja, apie tai tik dabar pradedama realiau galvoti.

Visuomenės senėjimas Lietuvoje – labai opi problema, kuri po jau po keliolikos metų, o gal ir greičiau, pasireikš ne tik Sodros biudžeto deficitu, pensininkų finansiniais nepritekliais. Tačiau šią beveik visai Europos Sąjungai gręsiančią problemą Lietuvoje dar labiau apsunkino didžiulė – santykine prasme didžiausia visoje ES – emigracija. Taigi, ši problema mūsų šalyje – nepaprastai rimta, tačiau kol kas jos lyg ir nejuntame.

Apie Lietuvos švietimo sistemos tarptautinį konkurencingumą galima spręsti iš tarptautinių tyrimų rezultatų, pagal kuriuos Lietuva yra arčiau Kirgizijos, nei Suomijos. Estija šiuo atžvilgiu atrodo žymiai geriau ir yra visai netoli savo šiaurinės kaimynės.

Prie visų šių iššūkių sąrašo reikėtų pridurti, kad Lietuva neturi savarankiškos pinigų politikos, jos finansų ir pinigų sistemos – pernelyg atviros ir todėl šalies ekonomika didele dalimi tapo priklausoma nuo išorės finansų srautų, kurie dabar kaip tik ir pradėjo sekti. Dėl to lėtėja ir ekonomikos plėtra. Štai ir visas ekonominio ciklo paaiškinimas. Na, beveik visas…

Visa ši nevaldomų problemų ir iššūkių puokštė visu savo bjaurumu pradės reikštis jau artimiausiu metu. Iš esmės galima teigti, kad Lietuva atsidūrė finansinėje ir ekonomiknėje aklavietėje, iš kurios nebus lengva išeiti. Gali būti, kad kelias taip ir nebus surastas. Ypač jei dar vienas gresiantis – energetinis – šokas 2010 metais taps realybe.

Bandant ieškoti kelių iš šios aklavietės, kyla bent tuzinas konkrečių klausimų, kuriuos norisi užduoti Lietuvos vyriausybei ir Lietuvos Bankui:
1. Ar efektyviai panaudoti beveik 50 mlrd. litų į šalį importuotų pinigų?
2. Ar yra vaistų nuo infliacijos epidemijos?
3. Kaip matuoti infliaciją, kai beveik viskas brangsta?
4. Ar Lietuvos ekonomika atlaikys trigubą „šoko terapiją“ – masyvų pinigų importą,
darbo jėgos eksportą ir energetinę krizę 2010 m.?
5. Kas atsakingas už nekilnojamojo turto burbulą šalyje?
6. Kuo pagrįstas 6 mėn. VILIBOR‘as ir jo judesiai aukštyn ir žemyn?
7. Kada Lietuvoje bus įvestas euras ir kodėl negalima kalbėti apie lito devalvavimą?
8. Kas Lietuvoje vykdo pinigų politiką ir ar reikalingas Lietuvai neįgalus centrinis bankas su 840 darbuotojų?
9. Ar besulauksime naujų tiesioginių užsienio investicijų?
10. Ar Lietuvos eksporto ateitis – atgal į Rusiją?
11. Ar bus Lietuvoje finansų krizė?
12. Ar taps Lietuva „Šiaurės Portugalija“?

Kai kam gali rūpėti atsakymai ir į tokius klausimus: Kur investuoti nuvertėjančius pinigus pasaulinės finansų krizės akivaizdoje? O gal ši krizė jau baigėsi?

Deja, o gal – laimei, atsakymų, matyt, teks ieškoti patiems. Tai bus bandoma daryti ir š.m. gegužės 27d. rengiamoje nepriklausomų analitikų konferencijoje “Ketveri Lietuvos metai Europos Sąjungoje: ar yra kelias iš ekonominės ir finansinės aklavieties?”

Objektyvūs atsakymai į šiuos klausimus arba bent jau jų pieška padės tinkamai įvertinti tai, kaip šalies makroekonominį stabilumą – subalansuotą ir tvarią ekonomikos plėtrą – užtikrino šalies valdžia ir Lietuvos Bankas. Jie, be abejo, aiškins, kad dėl visų problemų kalta ekonominė aplinka. Tačiau tai bus viso labo girdėtas ir nieko nepasakantis pasiteisinimas.