Lietuvoje pirmąjį šių metų ketvirtį BVP augo 6,9%. Tai – nors ir mažiau nei praėjusiais ketvirčiais, tačiau – žymiau įspūdingiau, nei kaimynų latvių (3,6%) ir, tuo labiau, estų (viso labo 0,1%) analogiški pasiekimai. Premjeras G.Kirkilas žada, kad ir antrąjį ketvirtį BVP augimas Lietuvoje viršys 6%. Atrodytų, kad viskas šalies ekonomikoje klostosi gana neblogai – vyksta „planuotas švelnus ekonomikos nusileidimas“, o „kietasis nusileidimas“ ištiks tik kitas dvi mūsų Baltijos kaimynes. Tačiau žvilgterėjus kiek atidžiau, galima teigti, kad ir Lietuvoje jau prasidėjo „kietasis nusileidimas“. Bent jau dviejų labai svarbių šalies ekonomikos segmentų – pramonės ir  eksporto.

Oficialūs pramonės ir eksporto plėtros rodikliai kol kas neblogi, tačiau jie yra tokie iš esmės dėl vieninintelio veiksnio – „Mažeikų naftos“ (MN), kuri šiemet smarkiai padidino naftos perdirbimo apimtis, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu pernai (gaisro ir „Družbos“ problemų poveikis).
Eliminavus MN įtaką, realioji (atmetus kainų augimą) šalies pramonės plėtra nevyko. Augimas lygus nuliui(!?). Kas gi tai, jei ne pats „kiečiausias nusileidimas“? Eksporto augimo (be MN produkcijos) tempas taip pat smarkiai sulėtėjo.
Apie tai premjeras nekalba. Tyli ir kiti ekonomikos komentatoriai.

Taigi, šis beveik septynių procentų BVP augimas pirmąjį ketvirtį išsilaikė iš esmės dėl MN, na ir dėl iš inercijos tebesitęsiančių statybos darbų.
Kad eksporto problemos gilėja, rodo ir didžiausias per visą šalies istoriją užsienio prekybos deficitas (neigiamas prekybos balansas mokėjimų balanso duomenimis) š.m. kovo mėn. O einamosios sąskaitos deficitas (ESD, kurio didžiausią dalį sudaro būtent užsienio prekybos deficitas), pernai į metų pabaigą sumažėjęs iki 13,7%, per pirmąjį š.m. ketvirtį vėl šoktelėjo beveik iki 15%.

Kitas faktas, iliustruojantis šalies eksporto konkurencingumo problemas, yra mūsų prekybos balansas su Lenkija, kurios ekonomikos struktūra tradiciškai ne kažin kuo skiriasi nuo Lietuvos. 2005 m. šis balansas buvo neigiamas ir sudarė 2,5% nuo viso Lietuvos BVP. Jau tuomet tai buvo gana įspūdingas „antipasiekimas“. Tačiau 2007 metais šis rodiklis pasiekė 3,9%(!). Tai –daugiau nei visas praėjusių metų Lenkijos užsienio prekybos deficitas, lyginant su šios šalies BVP.

Prastėja mūsų prekybos balansai ir su beveik visomis eurozonos šalimis. Žinant visa tai, nesunku atsakyti į klausimą „ar Lietuva yra nukonkuruota?“. Bent jau Europos Sąjungoje. Apie konkurencingumą Azijos rinkose net klausti nėra reikalo. Padėtis šiuo požiūriu ir toliau tikriausiai blogės, todėl neatsitiktinai eksportuotojai raginami gręžtis (grįžti) į Rusijos ir ieškoti kitų naujų rinkų.

Tuo tarpu viena iš daugelio struktūrinių Lietuvos ekonomikos ligų, apie kurią rašo beveik visi užsienio analitikai ir tarptautinės institucijos – priklausomybė nuo išorės finansavimo šaltinių – šių metų pradžioje dar labiau paūmėjo. Apie tai galima spręsti iš bankų paskolų portfelio ir indėlių juose dinamikos.

Per pirmuosius keturis š.m. mėnesius, lyginant su praėjusių metų pabaiga (Lietuvos banko duomenys), bankų paskolų portfelis išaugo 8,2%, tuo tarpu indėliai – viso labo 1,5%. Augimo tempų santykis – daugiau kaip 5, tuo tarpu per praėjusius trejus metus šis santykis vidutiniškai svyravo apie 2. Tai – taip pat daug, tačiau šių metų pradžia šiuo požiūriu – visai prasta, o šį augimo tempų skirtumą turėjo padengti vis labiau dėl ekonominės padėties Baltijos šalyse nerimaujantys šalies komercinių bankų akcininkai iš Skandinavijos (motininiai bankai).
Tai, kad indėliai šalies bankuose šiemet auga taip lėtai – visai ne stebuklas, nes bankai už juos moka dvigubai mažesnes palūkanas, nei yra dabartinis infliacijos (kad ir oficialiosios) lygis. Taigi, mažai kas susigundo laikyti pinigus bankuose, kur jie tesiog nuvertėja. Geriau jau išleisti.
Na, taip bent jau palaikomas vis dar santykinai aukštas gyventojų vartojimo lygis, o tuo pačiu ir PVM surinkimas. Juk biudžeto situacija, lėtėjant ekonomikai, taip pat darysis sudėtinga.

Kelti indėlių palūkanas bankai taip pat nelabai gali, nes pernelyg pabrangtų paskolų aptarnavimas paėmusiems jas litais su kintamomis palūkanomis. Taip jau buvo atsitikę praėjusiais metais, Vilibor‘ui pakilus daugiau kaip trimis procentiniais punktais.

Apie lietuviškojo Vilibor‘o „nuotykius“ pernai ir jo nustatymo metodikos ypatumus – galbūt kitą kartą, tuo labiau, kad prieš porą savaičių diskusija apie analogiško rodiklio – Libor‘o – nustatymo metodiką vyko viso pasaulio ekonominėje žiniasklaidoje.

Visgi atrodo, kad premjero pažadas antrąjį š.m. ketvirtį BVP augimą išlaikyti virš 6%, nors ir sunkiai, tačiau gali būti įvykdytas – dėl tų pačių priežasčių, kaip ir pirmąjį ketvirtį. Na o trečiąjį, kuomet BVP reikės lyginti su praėjusiųjų metų tuo pačiu laikotarpiu, per kurį MN dirbo žymiai didesniu pajėgumu, problemos matysis ir iš oficialaus BVP augimo tempo.

Tuomet (po rinkimų, tikriausiai lapkričio ir gruodžio mėn.) galbūt jau visi kalbėsime apie „kietąjį nusileidimą“ ir Lietuvoje, tačiau dabartinis premjeras savo darbą bus atlikęs – ekonomiką „nuleidęs švelniai“. Aiškintis dėl „kietojo nusileidimo“ galės naujasis.