Euro zonos pinigų lašelinė

Praėjusį ketvirtadienį Europos centrinis bankas (ECB) nusprendė pratęsti bandymus reanimuoti euro zonos šalių ekonomiką. Jis dar labiau sumažino palūkanas už komercinių bankų indėlius ir atidėjo valstybių obligacijų supirkimo programos pabaigos terminą.

Tiesą sakant, palūkanomis už indėlius to jau nebegalima vadinti, nes komerciniai bankai už pinigų laikymą ECB patys turi sumokėti. Tokiu visiškai neįprastu būdu ECB skatina bankus skolinti pinigus gyventojams ir verslui, kad šie kuo daugiau vartotų, investuotų ir taip prisidėtų prie vegetuojančios euro zonos ekonomikos gaivinimo. Valstybių obligacijų supirkimas taip pat padidina pinigų kiekį finansų sistemoje ir tuo pačiu mažina valstybių skolinimosi kaštus.

Šios ir kitos ECB jau ne pirmus metus taikomos priemonės populiariai vadinamos pinigų spausdinimu. Jas galima pavadinti ir savotiška „pinigų lašeline” euro zonos ekonomikai. Pinigai dideliais kiekiais įliejami į finansų sistemą, tikintis, kad bent maži jų lašeliai pateks į ekonomiką. Bet nauda ekonomikai iš tokios „lašelinės” menka, o pavojų daug.

Taip jau susiklostė, kad ne tik centriniai, bet ir stambūs komerciniai bankai gali kurti (spausdinti) pinigus ir juos skolinti gyventojams, verslui ir valstybėms. Skirtingai nuo piliečių, valstybės kaip įprasta paskolų negrąžina. Bankai jas nuolat refinansuoja (paskolos atnaujinamos arba grąžinamos iš naujai pasiskolintų lėšų).

 Todėl tarp neatsakingai valstybių finansus valdančių politikų ir stambiųjų bankų susidarė savotiška pinigų simbiozė. Vieni be kitų negali – bankai kuria pinigus ir, kol viskas piešiama rožinėmis spalvomis, juos neatsakingai skolina. Taip pat ir valstybių politikams, kurie šiais pinigais bando pirkti rinkėjų palankumą. Kilus krizei, bankai greitai atsiduria ties nemokumo riba ir bijo skolinti bet kam, ypač prasiskolinusioms valstybėms.

Įsisuka itin grėsmingas krizės verpetas, kuris gali pražudyti ir bankus, ir valstybes. Lietuva 2009 metais taip pat išgyveno tokį pavojingą laikotarpį, bet atsakomybės už jį nei politikai, nei bankai neprisiėmė. Nukentėjo niekuo dėti piliečiai ir verslo įmonės.

Tad dabar tokiais keistais ir paprastam žmogui sunkiai suvokiamais „pinigų spausdinimo” būdais ECB bando pagelbėti savo šalis praskolinusiems politikams išvengti valstybių bankrotų, o stambiesiems bankams – užlopyti jų balansuose atsiradusias skyles.

Tai beprecedentės ir rizikingos priemonės, kurių taikymas liudija, kokia sudėtinga yra daugelio euro zonos šalių ekonomikos ir finansų sistemos būklė. Tačiau šios priemonės nėra nei efektyvios, nei pakankamos, kad būtų išspręstos per ilgus metus susikaupusios šių šalių problemos.

Maža to, didžiulio masto „pinigų spausdinimas” jau dabar sukelia įvairių ydingų reiškinių. Šiais pinigais ne tik rekordiškai sumažintos bankų indėlių ir paskolų palūkanos. Jais taip pat palaikomas nepatvarus obligacijų ir akcijų kainų lygis. Kur tai nuves ir kas įvyks, kai palūkanos anksčiau ar vėliau pradės didėti, niekas tiksliai nežino. Todėl JAV centrinis bankas jau kurį laiką nesiryžta pradėti didinti palūkanų normų, nors šios valstybės ekonomikoje sąlygos tam jau yra subrendusios.

ECB sprendimai dėl papildomo pinigų įliejimo į finansų sistemą ar netgi gandai apie juos sukelia milžiniškus finansinio turto kainų ir valiutų kursų svyravimus. Pavyzdžiui, ketvirtadienį, ECB paskelbus apie savo sprendimus, dėl kurių į „lašelinę” pateks dar daugiau pinigų (bet, „investuotojų” manymu, nepakankamai), JAV dolerio kursas euro atžvilgiu smuko daugiau kaip tris procentus, nukrito akcijų ir valstybių obligacijų vertė.

Tokie kainų ir valiutų kursų svyravimai yra rojus finansų tarpininkams ir spekuliantams. Jie gali toliau krautis pelnus. Tuo metu kitoms euro zonos ekonomikoje veikiančioms įmonėms, tuo labiau eiliniams piliečiams iš tokio „pinigų spausdinimo” ir kainų svyravimų mažai naudos. Atvirkščiai – jiems kyla nerimas ir nepasitikėjimas tokia finansų sistema. Be to, tokie veiksmai didina ekonominę ir socialinę atskirtį. Stambiųjų bankų ir jų vadovų pajamos didėja, o mažas pajamas gaunantys gyventojai ar bedarbiai tegali su nuostaba stebėti šią „pinigų spausdinimo” misteriją.

Daugeliui euro zonos šalių šios ECB „pinigų lašelinės” veikimas neduoda jokios ilgalaikės naudos. Norint paspartinti šių valstybių konkurencingumą ir padidinti ilgalaikę ekonomikos plėtrą, būtina įgyvendinti struktūrines reformas.

Bet šis kelias yra ilgas, sudėtingas ir nepalankus. Juk pradėti ir vykdyti švietimo, pensijų, mokesčių ir kitas reformas reikia didžiulės kompetencijos, ryžto, politinio sutarimo, tęstinumo ir labai dažnai politinio pasiaukojimo. Visų šių sąlygų ir tam tinkamų politikų kai kuriose ES šalyse nė su žiburiu nerasi. Todėl reformos mažai kur vyksta, geriausiu atveju stebime jų imitaciją. Lietuvoje, deja, taip pat.

Kokia mauda iš šio ECB „pinigų spausdinimo” Lietuvai? Šiek tiek jos yra. Apie 20 procentų per pastaruosius metus sumažėjęs euro kursas padeda daliai mūsų eksportuotojų skverbtis į naujas rinkas.

Bet tol, kol pasaulio finansų rinkose mūsų viešųjų finansų būklė neatrodo labai prastai, trumparegiai Lietuvos politikai, tegalvojantys apie artimiausius rinkimus, gali pigiai skolintis ir taip dengti nuolatinį biudžeto deficitą. Taip jie gali be galo atidėlioti ir biudžeto subalansavimą, ir būtinas reformas. Nes viso to ėmęsi rizikuotų prarasti dalies rinkėjų palankumą.

Indėlių Lietuvoje veikiančiuose stambiuosiuose bankuose laikyti jau beveik neapsimoka – palūkanos visai arti nulinės žymos. Todėl gyventojai beveik atvirai raginami leisti šiuos pinigus, taip pat daugiau skolintis iš bankų ir taip prisidėti prie ekonomikos plėtros bei ką tik Vyriausybės patvirtinto biudžeto pajamų plano įgyvendinimo.

Bet prieš skolindamiesi gyventojai turi neužmiršti, kad paskolas jie privalės grąžinti iš sunkiai uždirbamų pinigų. Jiems gali tekti mokėti ir didesnes palūkanas, kai jos anksčiau ar vėliau pradės didėti. Jie gi ne politikai, kurie pasiskolina, o apie paskolų grąžinimą ar palūkanų didėjimą ateityje net negalvoja.

alfa.lt