- Lietuvoje struktūrines finansų problemas kelia ir makroekonominį nesubalansuotumą kuria sparčiais tempais auganti užsienio valiuta denominuota privataus sektoriaus skola, kuri negeneruoja pakankamai eksporto pajamų, t.y., šalies mastu šie pinigai nėra efektyviai panaudojami. Tuo pačiu yra pažeidžiamas vienas iš svarbiausių finansų valdymo principų – valiutų suderinamumo.
- Tai didina ir ateityje gali dar labiau didinti einamosios sąskaitos deficitą, kuris kol kas didžiąja dalimi dengiamas naujomis paskolomis iš užsienio bankų.
- Iš esmės Lietuvoje, dengiant einamosios sąskaitos deficitą, vyksta panašus procesas, kaip ir 1991-1997 metais, kuomet įvairios „sekundės“ ir „litimpeksai“ rinko pinigus iš žmonių ir atsiskaitydavo su jais tol, kol būdavo naujų pinigų srautas. Šiam naujų pinigų srautui išsekus, „sekundės“ ir „litimpeksai“ bankrutavo.
- Sulėtėjus naujų paskolų iš užsienio bankų srautui, tačiau nepavykus reikšmingai sumažinti importo apimčių, einamosios sąskaitos deficitas nebegalės bus pakankamai padengiamas ir gali imti sekti oficialiosios užsienio atsargos – dabartinio lito kurso garantas. Siekiant to išvengti, skolintis užsienyje reikės centrinės valdžios sektoriui. Kitas galimas raidos scenarijus – staigus ekonomikos plėtros šalyje sulėtėjimas ir būsto rinkos krizė. Jei tokie raidos scenarijai realūs, tai reikštų, kad Lietuvoje nėra sukurtos sąlygos finansiniam ir makroekonominiam stabilumui.
- Šalies finansinę ir ekonominę situaciją apsunkins blogėjanti padėtis pasaulio kreditų rinkose ir prognozuojamas ekonomikos augimo tempų sulėtėjimas Europos Sąjungoje – pagrindinėje mūsų eksporto rinkoje.
- Aukšta infliacija šalyje, brangstantys energetiniai ištekliai ir JAV dolerio bei Azijos šalių valiutų atžvilgiu brangstantis euras taip pat mažins šalies eksporto konkurencingumą ir didins finansinę įtampą joje.
- Esant tokioms grėsmėms šalyje ir už jos ribų, vargu ar kas norės į Lietuvą investuoti – todėl neturėsime (arba jų bus nepakankamai) dar dviejų galimų einamosios sąskaitos deficito padengimo šaltinių – naujų tiesioginių užsienio ir finansinių (portfelinių) investicijų. Maža to, yra tikimybė, kad iš šalies dalis finansinio kapitalo gali pasitraukti.
- Lietuvos centrinė valdžia kol kas dar gali skolintis užsienyje ir dalinai dengti einamosios sąskaitos deficitą. Dar vienas šio deficito dengimo šaltinis – Europos Sąjungos paramos lėšos. Kurį laiką tai gali padėti išvengti mokėjimų balanso krizės, tačiau augančios skolos aptarnavimo išlaidos ir smunkantis eksporto konkurencingumas blogins šalies finansų ir ekonomikos būklę ateityje.
- Paprastai valstybės, kad išvengtų panašių situacijų arba joms valdyti naudoja pinigų politikos instrumentus ir lankstesnį valiutos kurso režimą. Galima spėti, kad Lietuvos centrinė valdžia, dėl galimos lito kurso korekcijos vengdama sukelti nuostolius daugelyje šalies sektorių ir tikėdamasi greitai įsivesti eurą, Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, šių instrumentų vienašališkai atsisakė (išlaikydama valiutų valdybos modelį).
- Tuo tarpu vietoje euro šalyje turime augančią visų sektorių skolą užsieniui ir valiutos kurso režimo pakeitimas dabar tikriausiai sukeltų milžiniškus finansinius nuostolius. Atrodo, kad centrinės valdžios viltis šiuo metu – išvengti finansų krizės dar bent porą metų, tikėtis, kad infliacija sumažės iki Mastrichto kriterijaus lygio 2009 metais ir bandyti įsivesti eurą 2010 metais.
- Šalyje ir jos išorėje besiklostančią situaciją ir finansines bei ekonomines grėsmes supranta daugelis analitikų ir ekspertų užsienyje ir todėl jie teigia, kad tokiu būdu finansuojamas ekonomikos augimas, einamosios sąskaitos deficitas ir jo padengimo būdas nėra tvarūs.
- Tikriausiai taip arba panašiai mąsto ir Europos centrinis bankas, kuris savo aukštų pareigūnų viešais pranešimais (pvz., spalio 1d. J.Starko ir L.B.Smaghi bei pastarojo – lapkričio 20d.) perspėja Lietuvą, Estiją, Latviją ir Bulgariją, kad su tokiais valiutų kursų režimais sunku tikėtis suvaldyti infliaciją ir sėkmingai užbaigti konvergencijos procesą. Todėl centrinės valdžios viltys neužilgo įsivesti eurą gali būti nepagrįstos.
- Apie skolinomosi užsienio valiuta keliamas grėsmes ir pasekmes yra parašytos specialistų studijos; atrodo, kad Lietuvą ir kitas šalis dėl to jau prieš kurį laiką yra įspėję ir Tarptautinis valiutos fondas bei Pasaulio bankas.
- Valstybės su fiksuotu valiutos kursu, atsidūrusios kritinėje padėtyje (paskutinis ryškus pavyzdys – 2001-2002 metų krizė Argentinoje), būdavo priverstos devalvuoti savo valiutą, kad išvengtų visiško užsienio valiutos atsargų išsekimo.
- Todėl, siekiant užbėgti krizei už akių ir vengiant gilinti finansines ir ekonomines šalies problemas ateityje, reikėtų mažinti visų sektorių priklausomybę nuo skolinimosi eurais, tačiau tai daryti vargu ar galima dėl galiojančių susitarimų bei teisės aktų ir dėl to, kad finansiniai ištekliai litais, ypač ilgalaikiai – riboti, t.y., susiformavo struktūrinė finansinė priklausomybė nuo užsienio skolos. Kita vertus, dėl tų pačių priežasčių reikėtų pereiti prie lankstesnio valiutos kurso režimo, tačiau to daryti taip pat negalima, nes tikėtini nuostoliai – keli milijardai litų privačiame, komercinių bankų ir valstybiniame sektoriuose. Taigi, Lietuvos situacija panaši į finansinę aklavietę.