Praėjo kiek daugiau negu metai nuo pasaulinės finansų krizės pradžios, kurią sukėlė, kaip dažniausiai teigiama, “antrarūšių” būsto paskolų rinkos problemos JAV. Tačiau, kaip paaiškėjo, visa JAV finansų sistema yra “antrarūšė” ir joje slypi pasaulyje toliau plintačios krizės šaknys.
Per šį laikotarpį finansų institucijos visame pasaulyje turėjo pripažinti daugiau kaip 500 milijardų dolerių nuostolių. Ir tai, pasak ekspertų, kurie pirmieji įspėjo apie artėjančią krizę, toli gražu ne pabaiga. Patikslintais duomenimis nuostoliai pasaulio finansų sistemoje tikriausiai sieks apie 1,5 trilijono JAV dolerių – trečdaliu daugiau, nei buvo prognozuota šių metų pradžioje.
JAV ekonomika po laikino BVP šuolio antrąjį šių metų ketvirtį (kurį sukėlė 150 milijardų JAV dolerių vertės priešrinkiminė biudžeto lėšų „injekcija“) patiria vis daugiau problemų, kurių pabaigos kol kas nematyti. Būsto kainos toliau krenta, nedarbas auga, vidaus vartojimo (JAV ekonomikos pagrindo) plėtra beveik sustojo. Ir visa tai didėjančiomis gyventojų ir įmonių nemokumo problemomis jau netrukus pradės neigiamai veikti tą pačią finansų sistemą, kurioje ir pasirodė pirmieji krizės požymiai. Dėl to ir didės minėti finansų sistemos nuostoliai.
Ekonomikos plėtros tempai, kaip ir buvo prognozuota šių metų pradžioje, lėtėja beveik visame pasaulyje, ypatingai Europos Sąjungoje (ES), į kurią Lietuva nukreipia vis dar daugiau kaip 60 proc. savo eksporto. Metų pradžioje manyta, kad euro zonos ekonomikos plėtra šiemet sieks 1,5 proc. Dabar tai jau atrodo kaip labai optimistinė prognozė, o kitais metais ši plėtra gali nesiekti ir vieno procento. Tai nežada nieko gero mūsų eksportuotojams, išskyrus naftos perdirbėjus, trąšų gamintojus ir galbūt žemės ūkio bei maisto pramonės rinkų dalyvius.
Tuo tarpu Lietuvos ekonomika, per praėjusius kelis metus dėl didžiulio pinigų importo iš ES ir palankios ekonominės situacijos ten išgyvenusi tikrą bumą, pradeda vėsti. Valstybės biudžetai, ypatingai “Sodros” jau dabar turi rimtų problemų, nors BVP vis dar auga 5-6 proc. Visa tai – tik artėjančių problemų pradžia. Kuo toliau – tuo bus blogiau: daugės bankrutuojančių įmonių, augs nedarbas, didės nemokių paskolas paėmusių bankų klientų skaičius, augs “Sodros”, centrinės valdžios ir savivaldybių biudžetų deficitai. Ir visa tai bus dėl to, kad Lietuvoje buvo pažeisti tvarios ir harmoningos ekonominės plėtros bei atsakingo finansų valdymo principai.
Per ketverius metus išdalinta per daug lengvų ir pigių paskolų (bankų paskolų portfelis augo apie 50 proc. kasmet), kurių didžioji dalis buvo skirta vartojimui ir „investicijoms“ į nekilnojamąjį turtą. Tie, kas spėjo „išsiparduoti“, užsidirbo, tačiau daug „investuotojų“ liko su žemės sklypais ir nebaigtais statyti objektais smarkiai lėtėjančios ekonomikos ir krentančių kainų akivaizdoje.
Kalbant apibendrintai – šalies gyventojai ir įmonės prisiskolino, beveik nieko vertingo (to, kas užtikrintų pajamų augimą ateityje) nesukūrė, o dabar turi grąžinti paskolas ir mokėti palūkanas. Suprantama, keli milijardai litų pelno nusėdo laiku investuoti (pastatyti) ir parduoti susipratusiųjų sąskaitose. Tačiau visa tai labiau panašėjo į spekuliacijas finansų rinkoje, nei į normalios ekonomikos funkcionavimą.
Maža to, didžioji dalis gyventojų ir įmonių skolos yra užsienio valiuta ir bet kokia užuomina apie lito kurso pasikeitimą verčia tokius skolininkus nerimauti, o valdžios ir Lietuvos banko atstovus tildyti tokias kalbas.
Tuo tarpu dėl viso šio skolinimo bumo sparčiai didėjusios valstybės biudžetų pajamos buvo sėkmingai išleidžiamos, nepasirūpinant sukurti jokio rezervo ateičiai. Įdomu, iš ko šių biudžetų valdytotojai mokės pensijas ir atlyginimus artimiausiais metais? Didins mokesčių tarifus (užuominų jau yra) ar skolinsis patys (suprantama, mokesčių mokėtojų sąskaita)?
Didžiąja dalimi įspūdingi praėjusių kelerių metų BVP ir visų biudžetų pajamų augimo tempai paaiškinami tuo, kad per keverius metus (2004-2007) į Lietuvą buvo importuota 44 milijardai litų (kasmet vidutiniškai 14 procentų, lyginant su BVP). Didžiąją dalį – apie du trečdalius – šio importo sudarė motininų bankų paskolos šalyje veikiantiems komerciniams bankams. Likusi pinigų dalis – ES parama (apie 21 proc.) ir privačių asmenų lėšos (apie 14 proc.).
Apie neproporcingai didelius ir netvarius skolinimo tempus ir tai, kad skolintis užsienio valiuta – pavojinga jau bent porą metų metų rašo užsienio analitikai, tarptautinių finansų institucijų pareigūnai ir kai kurie vietos ekspertai. Tačiau dauguma Lietuvos specialistų ir beveik visi valdžios atstovai džiaugėsi augančiu BVP ir biudžetų pajamomis ir nebandė arba nenorėjo suprasti kas slypi už šių įspūdingų skaičių.
Apie bankų paskolų vaidmenį šalies ekonomikoje ilgą laiką kalbėta nenoromis, tačiau dabar jų įtaką BVP ir biudžetui pripažįsta jau ir Finansų ministerija, neatsitiktinai, matyt, metų viduryje sugretinusi ir paskelbusi mažėjančių skolinimo ir BVP plėtros tempų Baltijos šalyse statistiką. Mažo to, ministerija nurodo, kad mažėjantis bankų skolinimas gali sukelti rimtų problemų valstybės biudžetams.
Štai taip. Pasirodo, 50 proc. bankų paskolų portfelio augimas ankstesniais metais buvo normalus. Nesvarbu, kad dėl to į ekonomiškai nepagrįstas aukštumas pakilo būsto kainos – juk biudžetui nuo to tik geriau! Nesvarbu, kad neregėtai išaugo statybininkų darbo užmokestis – dėl to jį kelti turėjo ir kiti darbdaviai. Ir visa tai – masyvaus darbo jėgos eksporto iš šalies sąlygomis! Juk dėl smarkiai augusio darbo užmokesčio taip pat pildėsi “Sodros” ir kiti biudžetai.
Daug kas gerai prisimena 1992-1994 metus, kuomet įvairios “firmos” rinko iš žmonių pinigus, mokėjo aukštas palūkanas ir “darė biznį”. 1994-1995 metais viena po kitos jos užsidarė, žmonės liko kas su palūkanomis bet be indėlio, kas visai be nieko. 1995-1997 užsidarė ir keli tuomet žinomi bankai, kurie rinko iš žmonių indėlius, mokėjo palūkanas, kai kas indėlius atgavo, kai kas – ne.
Kas bendro tarp šių laikotarpių ir sistemų? Įmonės ir bankai buvo finansuojami naujais pinigų srautais. Realių investicijų, kurios duotų pelną ir iš kurių būtų grąžinami šie indėliai ten buvo mažai arba jų visai nebuvo. Palūkanos ir indėliai buvo išmokami iš šių naujai atėjusių pinigų. Kuomet naujų pingų srautai sustojo, nebeliko iš ko mokėti palūkanas ir grąžinti indėlius. Tai – klasikinė “Ponzi” schema, pasaulyje žinoma nuo senų laikų.
Tačiau įdomiausia yra tai, kad šios schemos elementai sėkmingai veikia ir dabar. Tik žymiai didesniu mastu – tokiu dideliu, kad dauguma šio reiškinio net nemato. Šis mastas – visa Lietuvos ekonomika. Didžioji dalis šio ekonomikos augimo (ir didėjusios “Sodros” biudžeto pajamos bei iš jų mokamos pensijos) buvo finansuojama būtent naujomis bankų paskolomis. Dabar, kuomet jų srautas pradeda lėtėti – krenta būsto kainos, lėtėja vartojimas, todėl stoja visas ekonomikos vežimas. Todėl ir “Sodros” biudžete pirmą kartą nuo 2001 metų atsivėrė kelių šimtų milijonų litų dydžio skylė.
Keista, tačiau trečią kartą užlipome ant to paties grėblio. Įdomu, kas atsakingas už visą šį jovalą? Kalbant formaliau, klausti galima kiek kitaip – kas atsakingas už makroekonominį ir finansinį stabilumą šalyje? Tikrai ne komerciniai bankai ir nekilnojamojo turto projektų plėtotojai, kurie paprasčiausiai siekė didesnės rinkos dalies ir maksimalaus pelno – tokia jų prigimtis. Atsakingų reikėtų ieškoti Lietuvos banke, Vyriausybėje ir Seime.
Be masyvaus ir nevaldomo pinigų importo, kuris savo apimtimi prilygo tikram šokui, šalis patyrė ir patiria dar bent du šokus. Tai – jau minėtas darbo jėgos “eksportas” ir energetinių išteklių kainų šuolis. Visa tai kartu sudėję galime teigti, kad šalis išgyvena “trigubo šoko” terapiją, kuri jau deformavo ekonominius procesus šalyje (nemaža dalimi prisidėjo ir prie infliacijos) ir kurios pasekmes jausime dar ilgus metus.
Darbo jėgos “eksporto” apimčių per keliolika pastarųjų metų niekas tiksliai negali įvertitnti, tačiau spėjama, kad jos siekia bent du šimtus tūkstančių darbingų šalies gyventojų. Blogiausia tai, kad šis darbo jėgos “eksportas” vyko ir tuo metu, kai į šalį plūdo pinigai ir reikėjo papildomos darbo jėgos juos panaudoti.
Šis procesas, sąveikaudamas su negatyviomis demografinėmis tendencijomis šalyje (mažas gimstamumas ir senstanti visuomenė) kels didžiules problemas ateityje. Jau dabar reikšmingai sumažėjo potencialios šalies ekonominės plėtros galimybės, mažės galimybės didinti išmokas pensininkams, mažės ir vidaus vartotojų perkamosios galios augimo tempai bei šalies patrauklumas užsienio investuotojams.
Apie energetinių išteklių brangimą ir to keliamas grėsmes (viena pagrindinių, mano nuomone – mažėjantis santykinis šalies ekonomikos konkurencingumas, lyginant su išsivysčiusiomis ES šalimis) rašoma ir kalbama pakankamai daug. Čia galima paminėti, kad stojant į ES, nuo šio šoko galima buvo bent dalinai apsidrausti. Reikėjo žvilgterėti į naftos kainų istoriją nuo 1973 metų ir įsitikinti, kad visi didžiausi iki šiol buvę naftos kainų šuoliai susiję su konfliktais Persų įlankos regione.
Irako okupacija 2003 metais taip pat nieko gero energetinių išteklių importuotojams negalėjo atnešti. Būtina buvo išsiderėti iš ES, kad naftos kainai viršijus tam tikrą lygį, degalų akcizų kėlimas šalyje (taip pat vienas iš infliacijos šaltinių) ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymas gali būti atidėti. Taip šio šoko pasekmės šalies ekonomikai galėjo būti sušvelnintos.
Tuo tarpu, nesuvaldę šios “trigubo šoko” tarapijos arba bent jau nesušvelninę jos pasekmių, toliau prastėjant ekonominei padėčiai ES ir kaupiantis struktūrinių ir kitų neišspręstų problemų lavinai šalies viduje, greitai turėsime pripažinti, kad įžengiame į ilgalaikio ekonominio sąstingio laikus. Tai bus kaina, kurią šalis turės sumokėti už kelerių metų ekonominį spurtą, kuriam iš tikrųjų nebuvo tinkamai pasirengusi ir už visas klaidas bei nepadarytus darbus, kurie jau buvo vardinti ne vieną kartą.