Vyriausybė dengia didžiulį nacionalinio biudžeto deficitą pavojingais tempais augindama skolos naštą ir didindama mokesčius. Tuo tarpu Valstybės kontrolė kasmet nustato daugybę finansinių pažeidimų įvairaus lygio valdžios institucijose ir valstybinėse įstaigose. Ar efektyviai valdomi mūsų visų sumokami mokesčiai ir valstybės – taip pat mūsų – turtas? Kokia šiuo metu yra valstybės finansų būklė ir kokios jos perspektyvos?
Apie tai – pokalbis su Valstybės kontroliere Rasa Budbergyte lapkričio 22d. Baltijos TV laidoje „Svarbus pokalbis“. Laidos vedėjas – finansų analitikas Stasys Jakeliūnas
Prieš kelias dienas žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, kad Valstybės kontrolė mato rezervų, taupant biudžeto lėšas. Kokiose valstybės išlaidų srityse matote taupymo galimybes?
Valstybės kontrolė privalo pateikti išvadą apie biudžeto projektą. Mūsų tikslas yra pateikti nuomonę apie tai, ar biudžeto projektas parengtas laikantis įstatymų ir numatytų tvarkų, ar pajamos prognozuojamos pakankamai konservatyviai. Tačiau žiūrime ir į tai, ar nėra priplanuota pernelyg daug išlaidų. Manome, kad nemažai taupymo rezervų yra optimizuojant investicijas į kai kurių valstybinių įstaigų turtą, ypatingai planuojant įsigyti informacinių technologijų ir organizacinės technikos įrangą. Tačiau tų rezervų yra ir daugiau. Jų šiuo metu ieško Seimo pirmininkė ir atskiri Seimo komitetai, mes taip pat dalyvaujame šiame darbe.
Kituose savo interviu jūs teigiate, kad didžioji dalis Valstybės kontrolės atliktų auditų rekomendacijų yra įgyvendinama. Tačiau paminėjote, kad dažniausiai neįgyvendinamos esminės rekomendacijos. Kokios tai rekomendacijos? Galbūt jas įgyvendinus pavyktų sutaupyti mokesčių mokėtojų pinigų?
Deja, kol kas neįgyvendinta ne vieną kartą teikta rekomendacija reglamentuoti viešųjų įstaigų, kurių steigėjai yra savivaldybės ar valstybės institucijos, vadovų atlyginimų skyrimo tvarką. Ir šiuo metu turime tokių atvejų, kuomet tokių įstaigų vadovų atlyginimai yra didesni nei Seimo narių ar ministrų. Bent jau pastarųjų atsakomybė yra žymiai didesnė nei šių įstaigų valdovų.
Akivaizdu, kad tai – dar vienas rezervas. Valstybės kontrolė 2005 ir 2008 metais atliko pensijų sistemos reformos eigos auditą. Abiejų auditų išvadose kartojosi ta pati rekomendacija – būtina numatyti ilgalaikius finansavimo šaltinius įmokoms į kaupiamuosius pensijų fondus. Kiek žinau, ši rekomendacija taip pat neįgyvendinta. Ar aš klystu?
Pradėti reikėtų nuo to, kad valstybėje nesame reformavę kelių labai reikšmingų sričių – švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos. Tai yra tarsi “juodosios skylės”, kurios susiurbia visus ten metamus pinigus. Būtent šiose srityse reikėtų ieškoti esminių taupymo galimybių. Na, o socialinio draudimo sistemą auditavome jau ne pirmą kartą, dar vienas auditas vyksta šiuo metu. Esminė šių auditų išvada tokia, kad įmokos į kaupiamuosius pensijų fondus ir kiti panašūs ilgalaikiai valstybės įsipareigojimai turėtų būti finansuojami ne iš socialinio draudimo įmokų. Kol kas tai nėra sutvarkyta ir todėl turime tokią sudėtingą socialinio draudimo sistemos būklę.
Ar Valstybės kontrolė auditavo neįgalumo išmokų skyrimo ir finansavimo tvarką. Tokių išmokų gavėjų Lietuvoje yra apie du šimtai tūkstančių. Tai – vienas didžiausių rodiklių pasaulyje, įvertinus gyventojų skaičių. Gal čia taip pat yra problemų ir, tuo pačiu, rezervų taupyti.
Tokio atskiro audito nesame darę. Esame darę neįgaliųjų asmenų integravimo į visuomenę proceso ir finansavimo auditą. Pastebėjome, kad nors šiam integravimo procesui skiriama nemažai valstybės lėšų, tik nedidelė jų dalis pasiekia paramos gavėją – neįgalųjį asmenį. Na, o kalbant apie neįgalumo pensijas, esu tikra, kad šiuo metu Lietuvoje tikrai yra mažiau iš tikro neįgalių asmenų, negu neįgalumo pensijų gavėjų. Manau, kad teisinė ir organizacinė aplinka leidžia žmonėms piktnaudžiauti Sodros lėšomis.
Na, gal ir nebūtų gaila tų pinigų, jeigu jie nebūtų renkami iš mokesčių mokėtojų. Tačiau šiuo metu pinigų trūksta, didinami mokesčiai, ant tų pačių mokesčių mokėtojų pečių kraunama didžiulė skolos našta. Tai, galima sakyti, jau yra finansinis nusikaltimas, ar ne taip?
Tikrai su jumis sutinku.
Dar viena sritis – Lietuvos banko veikla. Aš stebiu šios institucijos veiklą ir bandau įvertinti jos vaidmenį ekonominiuose procesuose, ypatingai plūstant į šalį pigioms paskoloms iš Skandinavijos. Kiek žinau, Seimas įpareigojo Valstybės kontrolę atlikti Lietuvos banko auditą. Ar jūs ketinate audituoti tai, kaip Lietuvos bankas įgyvendino savo pagrindinius tikslus – užtikrinti kainų ir bankų sistemos stabilumą? Bent jau man atrodo, kad kainų stabilumo testas neišlaikytas, nes nekilnojamojo turto kainos augo trisdešimt procentų per metus, dabar tokiu pat tempu krinta.
Prieš kelis metus jau esame darę Lietuvos banko veiklos auditą. Seimas ką tik pritarė įstatymo pataisai, kurioje numatyta galimybė atlikti išsamesnį Lietuvos banko auditą. Kuomet ši pataisa įsigalios, galėsime įvertinti, ar Lietuvos bankas turi visas reikalingas vidaus kontrolės procedūras, metodikas ir taisykles, kurios padeda užtikrinti pagrindinio tikslo – kainų stabilumo išlaikymo Lietuvoje – įgyvendinimą. Tikiuosi, kad būsime naudingi Lietuvos bankui.
Kokia, jūsų nuomone, yra valstybės finansų būklė.? Ar ji tvari? Juk šiemet jau pasiskolinome dešimt milijardų litų, kitais metais vėl teks skolintis panašią sumą, už skolą mokame vis daugiau palūkanų. Kur tai gali mus nuvesti?
Turime vienintelį tokio pobūdžio instrumentą – fiskalinės drausmės įstatymą – kuris lyg ir sudaro prielaidas bei turėtų mažinti rizikas, kad nesusidurtume su didelėmis deficito ar skolos problemomis. Tačiau šiais metais šių rodiklių tendencijos nėra tokios optimistinės, kokios buvo praėjusiais metais. Tai ir nurodėme vyriausybei, įvertinę šių metų pirmojo pusmečio valstybės skolos augimo tempus. Ir, jeigu tokios tendencijos išsilaikys ateityje, galime viršyti Mastrichto skolos kriterijų – 60 proc. BVP. O tai jau keltų grėsmę euro įvedimui.
Prieš du ar tris mėnesius premjeras A.Kubilius, duodamas interviu tarptautiniam televizijos kanalui, pareiškė, kad Lietuva planuoja įsivesti eurą 2012 metais. Atrodo, kad, išskyrus premjerą, niekas nei Lietuvoje, nei kitur nemano, kad tai yra realu. Ar jums teko matyti euro įvedimo planą – datas, ekonomines ir finansines prielaidas bei skaičiavimus, įvertinant visus Mastrichto kriterijus?
Tokio plano mes neauditavome. Negalėčiau pasakyti, ar toks planas kur nors yra – man tai nėra žinoma. Žinau, kad šiuo metu yra galvojama, kad euras galbūt gali būti įsivestas 2013 metais. Tačiau, jeigu situacija iš esmės nesikeis į gerąją pusę, ir ši data gali būti nereali, nes yra rizika, jog viršysime Mastrichto skolos kriterijų. Be to, Europos Komisija prieš Lietuvą yra pradėjusį leistino biudžeto deficito perviršio procedūrą. Ir kitais metais mes planuojame 9,5 proc. BVP dydžio biudžeto deficitą, tuo tarpu leistinas lygis yra 3 proc. Taigi, tendencijos ir prognozės toli gražu nėra optimistinės.
Galima paminėti ir šią savaitę pasirodžiusį Economist Intelligence Unit straipsnį, kuriame teigiama, kad jeigu kitais metais Lietuvos biudžeto deficitas viršys 6 proc., įsivesti euro 2013 metais mums nepavyks. Taigi, matyt, premjero planai ir teiginiai apie eurą Lietuvoje 2012 metais tikrai nėra realūs.
Pakalbėkime dar viena tema – apie Europos Sąjungos paramos lėšų panaudojimo efektyvumą. Tapę ES nariais, jau gavome kelioliką milijardų litų paramos. Tačiau, atrodo, kad šios milžiniškos lėšos nesukūrė ekonominių prielaidų nei krizei įveikti, nei padidinti mūsų ekonomikos konkurencingumą pasaulyje. Ar jums teko nagrinėti ES paramos lėšų panaudojimo ekonominio efektyvumo klausimus?
Valstybės kontrolė audituoja ES paramos lėšų panaudojimą teisėtumo ir apskaitos teisingumo prasme, tačiau neturi didesnių galimybių įvertinti šių lėšų panaudojimą platesniu – ekonominio efektyvumo – požiūriu. Tačiau tokią pareigą – įvertinti kokį efektą davė ir ar padėjo mūsų ekonomikai tapti labiau konkurencinga – turi vadovaujanti institucija – Finansų ministerija. Žinau, kad ši ministerija ketina daryti tokius vertinimus ir tam yra planuojami nemaži finansiniai ištekliai. Mes labai fragmentiškai esame vertinę tokį efektyvumą tam tikruose sektoriuose. Vienas ryškiausių pavyzdžių buvo vertinimas, kokį efektą davė tuometinių SAPARD lėšų panaudojimas mėsos perdirbimo sektoriaus konkurencingumui didinti. Nustatėme, kad kai kurios įmonės, gavusios paramą, nesugebėjo tinkamai jos panaudoti ir bankrutavo. Ir, reminatis audito metu padarytomis išvadomis, bankrutavo dėl to, kad institucija kuri turėjo prižiūrėti kaip panaudojamos šios lėšos – Nacionalinė mokėjimų agentūra – netinkamai atliko savo darbą. Padarę auditą, nustatėme silpnąsias vietas, pateikėme rekomendacijas ir aš viliuosi, kad dabar tokia priežiūra yra daug griežtesnė, negu buvo prieš keletą metų.
Remiantis Valstybės kontrolės auditų išvadomis, kiek valstybės tarnautojų, netinkamai vykdžiusių savo pareigas buvo atleista iš pareigų ar patraukta baudžiamojon atsakomybėn?
Jeigu nustatome reikšmingus teisės aktų pažeidimus, juos nurodome biudžetinių asignavimų valdytojui ir siūlome nubausti atsakingus asmenis. Tačiau nedvejodama galiu teigti, kad mūsų įstatymuose yra per mažai įtvirtintų asmeninės atsakomybės reikalavimų. Būna taip, kad tarnautojai patraukiami atsakomybėn, pradedami tarnybiniai patikrinimai, tyrimai. Deja, dažniausiai tie tarnautojai išsisuka labai švelniomis nuobaudomis. Tai būna pastabos, papeikimai. Kartais mums būna gėda rašyti pranešimus spaudai, kuomet kalbama apie rimtų sumų panaudojimo pagrįstumą ar teisėtumą. Neretai išsisukama švelniais pabarimais. Maža to, neretai stebime situacijas, kuomet biudžetinių asignavimų valdytojas tarnautojams, kuriuos pats nubaudė, skirdamas kokį nors papeikimą, po vieno kito mėnesio paskiria visokias skatinamąsias priemones – vienkartines išmokas ir premijas už “labai gerą darbą”. Bent jau taip būdavo praeityje. Todėl šį rudenį inicijavome Valstybės tarnybos įstatymo pataisą, kuria siūloma sugriežtinti valstybės tarnautojams atsakomybę taip, kad ir finansinės apskaitos principų pažeidimas ir tam tikros operacijos su valstybės turtu būtų vertinamos kaip šiurkštus tarnybinių pareigų pažeidimas. Ir kad už tokį pažeidimą galima būtų iš karto siūlyti griežčiausią nuobaudą – atleidimą iš valstybės tarnybos. Tikiuosi, kad tokiam mūsų siūlymui Seimas pritars ir tai prisidės prie atsakomybės atmosferos stiprinimo. Tačiau lieka atviras klausimas dėl kolegialių institucijų atsakomybės. Kol kas neteko girdėti, kad kokia nors savivaldybės taryba būtų paduota į teismą ir priversta atlyginti žalą verslo subjektui.
Taigi, atrodo, kad Seimui ir kitoms valstybės institucijoms teks įgyvendinti dar ne vieną jūsų esminę rekomendaciją. Ir tikėkimės, kad tai bus pradėta daryti jau netrukus. Nes priešingu atveju mokesčių mokėtojų laukia nauji mokesčiai ir jų didinimas bei sunkiai pakeliama valstybės skolos našta.