Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai skaičiuoja milžiniškus nuostolius. Dėl tokių  nuostolių atsakomybę prisiėmė  ir atsistatydino didžiausio – SEB banko – vadovas Lietuvoje. O ką darė ir ką galėjo daryti kitaip Lietuvos bankas? Juk jis prižiūri šalyje veikiančius komercinius bankus, kurie, siekdami greito pelno ir norėdami užimti kuo didesnę rinkos dalį, beatodairiškai skolino gyventojams ir įmonėms? Kokia dabar šių bankų būklė ir ar neteks jų gelbėti visiems mums – mokesčių mokėtojams? Kodėl skiriasi palūkanos litais ir eurais? Kas nepasitiki mūsų nacionaline valiuta – litu? Apie tai pokalbis su Lietuvos banko valdybos nariu Vaidievučiu Geralavičium Baltijos televizijos laidoje “Svarbus pokalbis” spalio 25d.

Laidos vedėjas – finansų analitikas Stasys Jakeliūnas.

Ar Lietuvos bankas linkęs prisiimti dalį atsakomybės dėl Lietuvoje susidariusios ekonominės padėties?

Geras klausimas. Įžangoje yra daug “kietų” žodžių, dabar reikia panašiai ir atsakyti. Lietuvos bankas yra Lietuvos ekonominės ir ūkio sistemos dalis. Suprantama, jis negalėjo būti čia vykusių procesų nuošalyje. Dėl atsakomybės galima būtų pasakyti štai ką: daugelyje šalių per pastaruosius metus bankai arba bankrutavo, arba buvo gelbėjami. Lietuvoje to neįvyko ir, aš tikiuosi, neįvyks. Taigi, Lietuvos bankas atsakingas už tokią padėtį, bankų sistema atrodo tikrai visai neblogai. Ir jeigu sakyčiau, kad Lietuvos bankas niekuo neprisidėjo prie šios kol kas visiškai neblogos situacijos, lyginant su kitomis valstybėmis, būčiau neteisus.

Dvidešimties procentų  ekonomikos smukimas per metus jums atrodo nebloga situacija? Ar įžvelgiate savo kaltės ir atsakomybės dėl tokio staigaus ekonomikos nuosmukio?

Reikėtų žiūrėti kompleksiškiau. Manau, kad Lietuvos bankas tikrai neblogai tvarkėsi su savo pagrindiniu uždaviniu – bankų sistema funkcionuoja santykinai normaliai. Nerimta būtų manyti, kad Lietuvos bankų sistema, esant tokiai blogėjančiai ekonominei padėčiai, nepatirtų jokių smūgių, jokių nuostolių ir kad viskas būtų kuo puikiausia. Taip, žinoma, nėra. O dėl to, kad Lietuvos ekonomika patyrė tokį didelį kritimą, aišku, Lietuvos bankas, manyčiau, kažkiek galbūt tos kaltės ir galėtų prisiimti, bet tai būtų nedidelė dalis. Esant bumui, kuomet paskolos augo labai sparčiai, Lietuvos bankas galbūt – pabrėžiu žodį galbūt – galėjo griežčiau kontroliuoti šį bankų paskolų portfelio augimą, nors buvo daroma pakankamai daug. Nenoriu vardinti visų veiksmų, kurių buvo imtasi. Ir, kaip rodo kitų šalių pavyzdžiai, kur buvo administraciškai ribojamas kreditų augimas ir imtasi kitų veiksmų, deja, rezultatai buvo tokie pat. Taip kad “kaltė” yra labai nežymi. Galbūt žiūrovams bus smagiau, jeigu Lietuvos bankas nebandys visiškai nusišalinti nuo šio kaltinimų proceso, kuris dabar madingas, o vis dėl to dalį tos kaltės galėtų prisiimti.

Ką  gi, ir tai jau yra gerai. Nes tiek Swedbanko, o dabar jau ir SEB vadovai prisiima dalį šios atsakomybės. Tačiau ką  apskritai veikia centriniai bankai, kam jie reikalingi valstybėje? Kokios kitos, be komercinių bankų priežiūros, yra jų funkcijos?

Esu dėkingas už šį klausimą, nes pastebėjau, kad daugelis žmonių nelabai įsivaizduoja, ką  daro centriniai bankai. Paprastai klausiama kaip šiame banke gauti paskolą ir panašiai.

Pabandysiu išvardinti pagrindines funkcijas. Pradėti reikėtų nuo pinigų politikos – tai yra pagrindinė visų centrinių bankų funkcija. Tačiau Lietuvoje ši funkcija yra labai susiaurėjusi, nes turime valiutų valdybą. Taigi, mūsų pinigų politika apsiriboja valiutos keitimu, privalomų atsargų priežiūra, saugojimu ir vertinimu. Kitos funkcijos – makroekonominė analizė ir prognozavimas, reguliarių finansinių apžvalgų rengimas, komercinių bankų “stres-testingai”, užsienio valiutos atsargų valdymas.

Dabar aiškėja ką  daro ne toks jau menkas Lietuvos banko personalas – daugiau kaip 800 darbuotojų. Galbūt šis skaičius ir pagrįstas. Tačiau nepaminėjote vieno pagrindinių savo tikslų – kainų stabilumo užtikrinimo. Ką nuveikėte ir kaip vertinate savo veiklos šioje srityje rezultatus?

Valiutų valiutos valdybos sąlygomis turime vienintelę kainų stabilumo užtikrinimo priemonę  – fiksuotą valiutos kursą. Įstoję į Europos Sąjungą, turėjome ir iki šiol turime mažesnį kainų  lygį negu vidutiniškai ES. Jeigu būtume turėję galimybes naudoti tradicines pinigų politikos priemones, infliacija būtų buvusi mažesnė, nes būtų stiprėjęs valiutos kursas. Tačiau ilguoju laikotarpiu kainų susilyginimas yra neišvengiamas. Ir mes, užtikrindami kainų konvergenciją prie ES lygio – o tai neišvengiama visiems – savo darbą, manau, atliekame visiškai normaliai.

Ar į kainų, kurių stabilumą  siekiate užtikrinti, patenka ir nekilnojamojo turto kainos?

Nemanau, kad Lietuvos bankas turėtų  nustatyti nekilnojamojo turto kainas.

Nekalbu apie kainų  nustatymą. Turiu omenyje santykinį kainų stabilumo užtikrinimą. Kad nesusidarytų nekilnojamojo turto kainų burbulas ir neturėtume tokios šio sektoriaus griūties, kokią šiuo metu patiriame.

Lietuvos bankas negali reguliuoti rinkos. O kreditų plėtra, kuri vyko, nėra Lietuvos banko “nuopelnas”.

Ar tokia plėtra, kuomet bankų  paskolų portfelis per penkerius metus išaugo šešis kartus, buvo normali? Tuo labiau, kad didžioji šios plėtros dalis teko nekilnojamajam turtui, kurio kainos šiuo metu krenta itin sparčiai.

Tuo metu, kuomet vyko intensyviausia paskolų portfelio plėtra – 2004-2007 metais, buvo ekonomikos pakilimas, lėšų buvo daug, jų nebuvo kur dėti ir bankai ieškojo rinkų, kur šias lėšas galėtų panaudoti. Lietuvoje ir kitose besivystančių ekonomikų valstybėse sąlygos buvo geros ir todėl bankai atėjo su savo paskolomis. Kitas reikalas, kad šios paskolos buvo nukreiptos į nekilnojamąjį turtą. Tai vyko ir kitose panašiose valstybėse. Bumas buvo neišpasakytai didelis. Atėjo daug pigių lėšų, žmonės labai norėjo naujų būstų, palūkanos buvo itin žemos ir visas šis procesas įsisiūbavo. Blogai yra tai, kad lėšos, nukreiptos į nekilnojamąjį turtą, yra neproduktyvios investicijos. Visiems buvo gerai – taip pat ir mokesčius renkančiai valdžiai – kol viskas augo. Tačiau anksčiau ar vėliau tai turėjo baigtis. Toks kelias buvo ydingas, nes į produktyvius sektorius investuojama, deja, buvo per mažai.

Po viso šio bumo dabar bankai skelbia patiriantys milžiniškus nuostolius. Ar jie pajėgs suvaldyti padėtį ir patys išspręsti savo problemas?

Tokie pranešimai apie nuostolius gali atrodyti labai baisūs tiems, kurie nežino kaip tie nuostoliai atsiranda ir kokia yra tikroji padėtis. Mūsų bankų sistema yra labai gerai kapitalizuota ir šie paskelbti nuostoliai kol kas tikrai nėra pavojingi. Kapitalo pakankamumas yra apie 13,7 proc. o tai yra žymiai daugiau negu reikalaujama. Šis rodiklis ir rodo, kiek nuostolių gali prisiimti Lietuvos bankų sistema. Šiuo metu bankų sistemoje nuostolių yra sukaupta apie tris milijardai litų. Bankai galėtų atlaikyti dar apie du milijardus litų nuostolių, išlaikydami kapitalo pakankamumą aukščiau normatyvinio lygio. Jau nekalbant apie bankų nemokumą. Todėl situacija yra visiškai normali ir nieko bijoti nereikia.

Tačiau mes juk iš tikrųjų turime dvi bankų sistemas. Viena – vadinamieji “skandinaviški” bankai, kita – likusieji – “ne-skandinaviški”. Pats Lietuvos bankas Finansinio stabilumo apžvalgoje mini šias dvi bankų grupes. Tarptautinis valiutos fondas taip pat rekomenduoja skirti ypatingą dėmesį tiems bankams, kurie skolinasi brangiau, t.y., tiems patiems “ne-skandinaviškiems” bankams. Ar saugūs yra būtent šie bankai?

Aišku, šiems bankams nėra ko tikėtis pagalbos iš motininių bankų. Tačiau būtent šitie bankai – dauguma jų – kaip tik turi patį didžiausią kapitalo pakankamumą. Ir kol kas jų nuostoliai, proporcingai vertinant, neviršija nuostolių, kuriuos patiria vadinamieji “skandinaviški” bankai. Be abejo, jų padėtis yra truputį blogesnė, bet kol kas ši padėtis yra normali ir nekelianti mums jokio susirūpinimo.

Iš  skelbiamų finansinių ataskaitų  pastebėjau, kad “skandinaviški”  bankai žymiai konservatyviau vertina savo galimus būsimuosius nuostolius. Jie jau yra atidėję maždaug nuo 5 iki 7 proc. viso paskolų portfelio taip vadinamuosiuose atidėjiniuose. “Neskandinaviški”, arba “vietiniai” bankai tokių atidėjinių yra suformavę žymiai mažiau. Ar tai nesukels jiems problemų ateityje, kuomet reikės finansiškai įvertinti visus metus?

Manyčiau, kad tai yra laiko klausimas. “Skandinaviški” bankai, beje, labai netolygiai formavo savo atidėjinius. Nors ir nenorėčiau bankų skirstyti į “vietinius” ir “nevietinius”, tačiau, jeigu taip siūlote, laikykimės šių terminų.  Taigi, “vietiniai” bankai taip pat yra numatę suformuoti atidėjinius ir jie tai padarys. Tai paprasčiausiai yra laiko klausimas, kuomet tai bus padaryta. Tačiau jų kapitalo pakankamumas yra toks, kad jie gali suformuoti šiuos atidėjinius, nepakenkdami savo normatyvų vykdymui. O tai ir yra svarbiausia.

Tarptautinis valiutos fondas savo birželio mėn. ataskaitoje, skirtoje Lietuvai rekomendavo atlikti visų bankų pusės metų auditą bei paskatinti bankus jau šiais metais pasididinti kapitalą. Ar šie du veiksmai yra atlikti?

Taip, mes skaitiname bankus pasididinti kapitalą. Ir, mūsų žiniomis, dauguma “vietinių” bankų tai pat ketina tai daryti, o kai kurie jau ir daro. Tą patį daro ir numato daryti ir užsienio bankų dukterinės bendrovės.

Pacituosiu Tarptautinio valiutos fondo vadovą, kuris, duodamas interviu šių metų pavasarį, pasakė  maždaug taip: “remiantis šimto dvidešimties pasaulyje vykusių finansų krizių patirtimi, galima teigti, kad ekonomikos atsigavimas niekuomet neįvyksta, prieš tai nesutvarkius bankų sistemos, neišvalius jos nuo “blogųjų paskolų”. Tikėkimės, kad šis darbas bus atliktas pačių bankų pastangomis ir su jūsų priežiūra bei pagalba.

Pakalbėkime apie tai, kodėl taip smarkiai Lietuvoje skiriaisi palūkanos litais ir eurais. Palūkanų  skirtumas finansiškai slegia gyventojus, kurie elgėsi atsakingai ir skolinosi ta pačia valiuta, kuria gauna pajamas – litais. Kodėl palūkanų skirtumas toks milžinikas? Juk mes turime Lito patikimumo įstatymą, bankai gali nevaržomai keisti valiutą ir skolinti tiek eurais, tiek litais.

Viskas prasidėjo nuo garsiojo “Lehman Brothers” skandalo. O po šio, kas blogiausia, sekė dar du. Po dviejų savaičių Islandija pasiskelbė iš esmės bankrutuojanti. O lapkričio

mėnesį prisidėjo “Parex” problemos. Esant tokioms aplinkybėms, Europos ir JAV centriniai bankai į finansų sistemą įliejo labai daug pinigų, išplėtė kreditavimo galimybes ir sumažino palūkanų normas. Todėl EURIBOR indeksas, atspindintis tarpbankinio skolinimo kainą, smarkiai krito, nes bankai galėjo naudotis minėtomis pinigų injekcijomis. Be to, JAV Federalinė rezervų sistema paskolino JAV administracijai kelis šimtus miljardų dolerių, kas iš esmės yra grynas pinigų spausdinimas. Tuo tarpu Lietuvoje ir kitose panašiose valstybėse palūkanų normos vietinėmis valiutomis pakilo. Tai atsitiko todėl, kad minėti trys smūgiai sumažino tarptautinių finansų rinkų pasitikėjimą litu. Patinka mums tai ar ne, tačiau yra būtent taip. Mes žinome, kad lito nedevalvuosime, tačiau ką mes besakytume, mumis netiki. Visi ekspertai šneka, kad devalvuosime. Mes žinome, kad ne, tačiau jie galvoja kitaip. Iš karto atsiranda valiutos kurso rizika, todėl kyla palūkanos vietine valiuta. Be to, bankai, turėdami Islandijos ir “Parex” pavyzdžius, pradeda vieni kitais nepasitikėti. Natūralu, kad palūkanos dėl to turi išaugti.

Ar ir Lietuvos komerciniai bankai nepasitiki litu? Juk jie gali pasiskolinti eurais iš savo motininių bankų ir, konvertavę į litus, paskolas teikti jau šia – vietine valiuta.

Taip, teisingai, tačiau nereikia manyti, kad Lietuva yra kokia nors izoliuota provincija. Taip tikrai nėra. Viena vertus, mūsų vyriausybė, skolinosi gana aukštomis palūkanomis, nes pigiau pasiskolinti negalėjo.  Nepasitikėjimas tarptautinėse rinkose tokiomis valstybėmis kaip Lietuva  išaugo. Natūralu, kad šie procesai susiję ir su VLIBOR – tarpbankinio skolinimo litais indeksu. Jeigu kas nors skolina vyriausybei už beveik devynis procentus, nejaugi skolins kokiam nors bankui pigiau. Žinoma, kad ne. Dabar situacija yra žymiai pagerėjusi, paskutiniame aukcione palūkanos buvo apie 6,2 proc. Situacija gerėja, pasitikėjimas tarp bankų pamažu atsistato ir VILIBOR krenta. Dar viena priežastis: nuo “Parex” skandalo motininiai bankai pradėjo reikalauti savo dukterinių bankų Lietuvoje dengti valiutos pozicijas. Jeigu bankas skolina litais, jis privalo turėti ir indėlius ta pačia valiuta – litais. Iš karto išaugo litų poreikis. Tai, suprantama, atsisipindėjo ir indekse VILIBOR bei indėlių litais palūkanose.

Taigi, ar galima teigti, kad tiek Lietuvos komercinių bankų  sistema, tiek ir motininiai bankai Skandinavijoje nepasitiki mūsų  valiutos stabilumu?

Aš nenorėčiau sakyti, kad nepasitikima, tačiau valiutos kurso rizika geriausiai atsispindi vyriausybės vertybinių popierių litais ir eurais palūkanų skirtume su Vokietijos vertybinių popierių palūkanomis. Litais šis skirtumas yra apie septynis, eurais – apie keturis procentinius punktus. Tai ir yra mūsų valiutos kurso rizikos atspindys. Nepriklausomai nuo to, ar tai mums patinka ar ne, tarptautinės finansų rinkos tokiu būdu išreiškia savo nepasitikėjimą mūsų valiuta.

Kaip matome, Lietuvos bankas palūkanų  normų įtakoti negali, pinigų kiekio ir skolinimo jis taip pat negali paveikti. Ar jis apskritai atlieka tradicines centrinio banko funkcijas? Pasak Danske banko vyriausiojo ekonomisto, kuomet centrinis valstybės bankas savo funkcijas perleidžia komercininių bankų sistemai, tai gali sukelti labai rimtas problemas visoje valstybėje. Bankų sistema, prisiėmusi tokias funkcijas, tačiau būdama priklausoma nuo sąlygų išorės finansų rinkose – ir todėl pažeidžiama – gali sugriauti šalies finansų sistemą ir visą ekonomiką. Jis paminėjo dvi valstybes, kur centrinio banko funkcijas perėmė komerciniai bankai. Tai – Islandija ir Latvija. Žinome kas ten įvyko. Svarbu pažymėti ir tai, kad šis minėto ekonomisto pranešimas buvo padarytas 2007 metų viduryje – dar prieš visas finansų krizes. Ar Lietuvos bankas vis tik galėjo tramdyti skolinimo bumą, kadangi, atrodo, būtent šis bumas yra viena svarbiausių mus apėmusio ekonomikos nuosmukio ir su tuo susijusių dramatiškų įvykių priežasčių?

Aš nenorėčiau sutikti, kad Lietuvos bankas nieko nedaro ir nesugeba valdyti situacijos finansų rinkose. Fiksuotas valiutos kursas lemia tai, kad priklausomai nuo kapitalo įplaukų, palūkanos keičiasi. Padėtį galima reguliuoti tiesiogiai veikiant palūkanų normas, tačiau ją galima reguliuoti ir per fiksuotą valiutos kursą. Priklausomai nuo kapitalo įplaukų, palūkanos reguliuojasi. Vienu metu negali būti reguliuojamos palūkanų normos, valiutos kursas ir laisvas kapitalo judėjimas. Ar galima buvo pažaboti paskolų bumą? Mes darėme labai daug. Ne kartą raštu buvo kreiptasi į Vyriausybę, įspėjant, kad mums gresia nekilnojamojo turto burbulas. Kaip ji reagavo – kitas klausimas. Mūsų priežiūrinės priemonės taip pat labai daug prisidėjo, kad paskolų bumas nebuvo toks didelis koks galėjo būti, jei nieko nebūtume darę.

Vis tik atrodo, kad Lietuvos banko, Seimo ir Vyriausybės pastangomis reikėjo labiau tramdyti “skandinaviškų” bankų greito pelno siekimą ir agresyvią plėtrą. Tų pastangų, matyt, nepakako ir dabar matome visus skaudžius šios beatodairiškos ir nevaldomos plėtros padarinius – bankrotus, nedarbą ir pačių bankų problemas dėl “blogų paskolų”. Tikėkimės, kad dabar visos šios institucijos – Lietuvos bankas, Vyriausybė, atitinkami Seimo komitetai ir patys komerciniai bankai – sieks, kad padėtis būtų kiek įmanoma stabili.