Jau kelias savaites šalyje spėliojama, ar kils antroji visuotinės krizės banga ir kaip ji gali paveikti Lietuvą. Premjeras A.Kubilius tikina, kad šį kartą mes gerai pasirengę globalioms finansų negandoms, o vieno iš švedų bankų ekonomistas N.Mačiulis teigia, kad dabar svarbiausia – lūkesčiai. Žodžiu, jei tik neklausysime blogų naujienų iš JAV ir kitų šalių bei nemažinsime vartojimo, dar vieno ekonomikos nuosmukio Lietuvoje išvengsime. Visa tai panašu į ekonomikos užkalbėjimus ir turi mažai ką bendro su realybe. Nei mes geriau pasirengę, nei vieni lūkesčiai lemia ekonominius procesus. Taigi, kas vyksta pasaulyje ir kaip tai atsilieps Lietuvai?

Šį kartą panika pasaulio finansų rinkose kilo dėl kelių priežasčių – buvo sumažintas JAV kredito reitingas, Iš šios šalies jau kurį laiką sklinda prastos ekonominės žinios, be to, toliau plinta euro zonos valstybių skolų krizė.

Tai, kad pirmą kartą per beveik šimtą metų buvo suabejota didžiausios pasaulio ekonomikos finansiniu patikimumu, yra didžiulės svarbos įvykis.

Kita vertus, tai visiškai suprantama. JAV daugiau kaip dešimtmetį augino savo ekonomiką intensyviai didindama skolos naštą. Nuo 2001-ųjų buvo sumažinti mokesčiai turtingiesiems, tačiau valstybės išlaidos padidėjo, nes kasmet skiriami šimtai milijardų dolerių karams Irake ir Afganistane. Be to, daug kainavo šalies ekonomikos ir bankų gelbėjimas prasidėjus krizei 2007 metais. Visa tai smarkiai padidino JAV biudžeto deficitą ir valdžios sektoriaus skolą.

Investuotojams ir kredito reitingų agentūroms darosi aišku, kad JAV finansų politika labai rizikinga ir tokiai valstybei skolinti darosi pavojinga. Ji ne tik niekuomet nesugebės grąžinti skolos, tačiau ir niekaip nepajėgs sustabdyti jos augimo. Be to, JAV politikams praėjusį mėnesį neįprastai sunkiai sekėsi susitarti dėl valstybės skolos limito padidinimo. Tai taip pat padidino nerimą ir įtampą visame pasaulyje.

Euro zonos valstybių skolos krizė apėmė dar dvi pietines valstybes – Italiją bei Ispaniją – ir tik beprecedenčiai Europos centrinio banko veiksmai superkant šių šalių vertybinius popierius kiek apramino rinkas.

Tačiau tai – laikinas sprendimas ir jeigu šios valstybės nepademonstruos, kad sugeba mažinti deficitą, problemos išliks, ir jos bus daug rimtesnės nei Graikijos ar Portugalijos atveju.

Bendra Italijos ir Ispanijos skola siekia beveik tris trilijonus eurų ir jokie ES stabilizavimo fondai kartu su centriniu banku ir TVF nepajėgs užlopyti tokio dydžio finansinės skylės.

Kyla abejonės ir dėl dar vienos pietinės euro zonos valstybės – Prancūzijos – gebėjimo valdyti savo biudžeto deficitą ir stabilizuoti skolos augimą. Ir nors jos finansų būklė yra ne ką geresnė nei JAV, ji vis dar išlaiko aukščiausią kredito reitingą. Neaišku, ar ilgam.

Taigi, akivaizdu, kad minėtos ir daugelis kitų pasaulio valstybių (tarp jų ir Lietuva) bus priverstos mažinti biudžeto deficitą, o tai reiškia išlaidų mažinimą ir mokesčių didinimą.

Tokie valstybių veiksmai slopins jų ekonomikų ir eksporto galimybių į jas plėtrą ir atsilieps kitoms šalims – eksportuotojoms, pavyzdžiui, Vokietijai ir Kinijai. Kita vertus, mažės taupyti priverstų valstybių galimybės stabilizuoti skolos augimą, nes daugelis jų yra nepakankamai konkurencingos ir neturi iš ko plėtoti ekonomikos, išskyrus naują skolinimąsi.

Kinija, tris dešimtmečius, net per visuotinę krizę auginusi savo ekonomiką po 8-10 proc. per metus, bus priversta lėtinti tempą. Šios šalies valdžia, siekdama pasaulinės krizės metu skatinti vidaus rinką, priaugino daugybę ekonominių burbulų, kurie irgi gali sprogti. Tai taip pat didina pasaulio ekonominių problemų sąrašą ir mažina globalios ekonomikos plėtros galimybes.

Iš esmės pasaulyje vis dar tęsiasi skolų krizė, kuri prasidėjo 2007 metais. Jos priešistorė siekia bent keliolika metų. Daug valstybių visą šį laiką augino savo ekonomikas dirbtinai – skolintų pinigų privačiam sektoriui dėka. Užaugo didžiulės nestabilios skolų piramidės, jos kažkaip turi sumažėti, tačiau šis procesas – ir labai sudėtingas, ir skausmingas. Jis jau kelerius metu slopina ekonomikos plėtros galimybes ir kelia panikos šuorus finansų rinkose bei žiniasklaidoje.

Bandydami kažkaip valdyti šią skolos kalno griūtį ir siekdami išvengti ekonominio, socialinio ir politinio chaoso, JAV ir kai kurie kiti centriniai bankai beveik iki nulio sumažino bazinių palūkanų normas ir įliejo trilijonus dolerių į bankus.

Bankai, spekuliuodami šiais pinigais, bandė sušvelninti nekilnojamojo turto kainų nuosmukį ir siekė įpūsti energetinių ir maisto žaliavų kainų burbulus. Visa tai padėjo vyriausybėms gauti infliacinių pajamų į biudžetus ir taip bent kiek sutramdyti biudžeto deficito ir skolos augimą. Tačiau daugelio šalių vyriausybės, bandydamos išjudinti įstrigusį ir nuo skolos apsunkusį ekonomikos vežimą buvo priverstos toliau skolintis didžiules pinigų sumas, neretai iš tų pačių centrinių bankų.

Todėl dabar ir privataus, ir valdžios sektorių skolos limitai beveik išnaudoti, o centrinių bankų įliejami pinigai duoda mažai naudos įsiskolinusioms ir nekonkurencingoms ekonomikoms.

Pasak vieno geriausių šių laikų ekonomistų, knygos “Krizės ekonomika” autoriaus N.Roubinio, galimi du pagrindiniai tolesnių įvykių pasaulyje scenarijai: arba vis gilėjanti krizė, arba nuolatinė infliacija.

Ji toliau padėtų stabilizuoti deficitų ir skolos augimą, tačiau skurdintų didžiąją dalį pasaulio gyventojų. O tai dar labiau didintų socialinę ir politinę įtampą neturtingose valstybėse, taip pat ir Lietuvoje. Įmanomas ir tarpinis variantas – šiek tiek krizės ir šiek tiek infliacijos – kaip kad buvo pastaruosius keliolika mėnesių. Dabar, atrodo, kurį laiką pasaulyje bus mažiau infliacijos, bet daugiau krizės. Tačiau visuotinio finansų sistemos paralyžiaus, koks buvo 2008 metų pabaigoje, tikriausiai nebus. Bus daroma viskas, kad to neįvyktų, bet ekonomikos lėtėjimas daugelyje pasaulio šalių – neišvengiamas.

Kaip ši dar viena, nors ir ne tokia stipri kaip 2008 metais, visuotinės krizės banga paveiks Lietuvą ir ar esame jai pasirengę?

Manau, kad šį kartą tokio ekonomikos nuosmukio, kokį patyrėme 2009 metais, tikrai išvengsime, tačiau ne dėl to, kad esame geriau pasirengę atlaikyti naują krizės bangą. Galbūt ekonomika augs ir kitais metais, tačiau tikrai ne tokiais tempais kaip iki šiol. Mūsų biudžeto deficitas vis dar dar pernelyg didelis ir jį reikės mažinti, finansinių rezervų kaip nebuvo, taip ir nėra, todėl reikės skolintis ir, matyt, nepigiai. Be to, užsienio prekyba nesubalansuota, demografinė praraja toliau gilėja ir tai taip pat nieko gero nežada mūsų ekonomikai.

Todėl manau, kad premjero tikinimai ir N.Mačiulio lūkesčiai yra nepagrįsti.

Kone vienintelis teigiamas poslinkis ekonomikoje, palyginti su 2008 metais, yra tai, kad dabar esame mažiau priklausomi nuo Skandinavijos motininių bankų pinigų. Be to, vargu ar bankai dar kartą radikaliai sugriežtins skolinimo standartus. Būtent bankų veiksmai, o ne suprastėję gyventojų lūkesčiai, buvo pagrindinis veiksnys, lėmęs statybų sektoriaus griūtį, didžiulį mažmeninės prekybos nuosmukį ir milžinišką nedarbo bangą 2009 – 2010 metais. Kitaip tariant, krizę.

Patys bankai pagaliau suprato, kad pernelyg didelė priklausomybė nuo iš motininių bankų pasiskolintų pinigų pavojinga, šį kartą tikriausiai elgsis atsargiau ir daugiau remsis vietiniais indėliais, kurie po truputį auga. Tačiau paskolų portfelis tikrai nedidės tokiais tempais kaip iki krizės, todėl nekilnojamojo turto kainos vargu ar turės iš ko augti. Didesnė tikimybė, kad jos laikysis panašiame lygyje arba dar kiek sumažės

Nors išlieka didžiulė Lietuvos priklausomybė nuo ES paramos lėšų, tačiau šis pinigų srautas žymiai stabilesnis, nei “importuotos” komercinių bankų paskolos. Jeigu bus ką statyti ir renovuoti viešajame sektoriuje, bus darbo bent daliai statybininkų, o ir biudžetas gaus pajamų. Apie neefektyvų šių lėšų panaudojimą ir pastatų išlaikymo kaštus ateityje jau ne kartą rašyta, tačiau tai – kita tema. Džiugu, kad ji pradeda rūpėti ir bent vienam valdančiųjų partijų atstovui – konservatoriui K.Masiuliui.

Bet jau artimiausiais mėnesiais tikriausiai teks užmiršti milžiniškus eksporto augimo tempus. Pramonės plėtra jau lėtėja, nes didžioji jos dalis skirta būtent eksportui. Eksportuojančių įmonių darbuotojai pirks mažiau naujų automobilių ir kitų brangių prekių. Tai sekins pajamų į biudžetą srautą ir sunkins Vyriausybės pastangas mažinti biudžeto deficitą.

Euro įvedimo planus teks nukelti neapibrėžtam laikui, nes artimiausiais metais bus sunku sumažinti biudžeto deficitą iki 3 proc. BVP. Be to, ES institucijos labai atsargiai žiūrės į naujų, tačiau globalioje rinkoje konkuruoti nepasirengusių ir prastai finansus tvarkančių valstybių priėmimą į euro zoną. Graikijos pavyzdys – daugiau negu akivaizdus.

Visuotinė krizė tęsis dar ne vienerius metus – pernelyg ilgai JAV ir kai kurios kitos valstybės gyveno skolon ir leido bankų sistemai neregėtai išsikeroti ir veikti pernelyg rizikingai. Šiuo pavyzdžiu sekė ir mūsų valdžios institucijos. Tikėkimės, kad pasimokė.

Šiai ir kitoms šalies vyriausybėms, siekiant apsisaugoti nuo naujų krizės bangų, reikės nuveikti gerokai daugiau, negu iki šiol. Turime tapti konkurencinga valstybe – savo ekonomika, švietimu ir valstybės valdymu. Ir tam reikės daugiau laiko, pastangų ir kompetencijos, negu buvo skiriama iki šiol.

O kol kas A.Kubiliaus Vyriausybei teks dar kartą ieškoti vidaus ekonomikos skatinimo ir biudžeto deficito mažinimo galimybių. Tuomet ji galės tarptautinėse finansų rinkose už 5 ar 6 proc. metinių palūkanų pasiskolinti dar kelis milijardus litų ir pasigirti atlaikiusi ir antrąją visuotinės krizės bangą.

O kol kas A.Kubiliaus vyriausybei teks dar kartą ieškoti vidaus ekonomikos skatinimo ir biudžeto deficito mažinimo galimybių. Tuomet ji galės tarptautinėse finansų rinkose už 5 ar 6 proc. metinių palūkanų pasiskolinti dar kelis milijardus litų, pasigirti atlaikiusi antrąją visuotinės krizės bangą ir pagaliau užbaigti savo varganą kadenciją.

lrytas.lt