Po penkerių metų beveik beprotiško augimo, jau kone dvylika mėnesių iš eilės traukiasi bankų paskolų portfelis. Per šį laiką sprogo nekilnojamojo turto ir vartojimo burbulai, pašoko ir toliau smarkiai didėja nedarbas ir bankrotų skaičius. Dėl šių priežasčių katastrofiškai sumenko pajamos į biudžetą, o dėl klientų nemokumo rekordiškai išaugo pačių bankų nuostoliai. Ar Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai pripažįsta padarę klaidų? Kodėl dabar jie taip sugriežtino skolinimo standartus?
Apie tai – pokalbis su Lietuvos bankų asociacijos prezidentu Stasiu Kropu Baltijos TV laidoje „Svarbus pokalbis“ lapkričio 15d.
Laidos vedėjas – finansų analitikas Stasys Jakeliūnas
Tarp užsienio ekspertų vyrauja nuomonė, kad bankai Lietuvoje per daug intensyviai skolino įmonėms ir gyventojams. Ar patys bankai čia, Lietuvoje ir jūs, kaip bankų asociacijos vadovas, pripažįstate, kad skolinimas buvo pernelyg liberalus ir nevaldomas?
Žiūrint atgal, dabar lengva pasakyti, kad skolinimas buvo per daug liberalus ir per daug spartus. Būtų buvę geriau, jeigu šis skolinimas būtų buvęs šiek tiek konservatyvesnis ir lėtesnis. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad tas ekonomikos nuosmukis atėjo iš išorės ir kad jo niekas nesitikėjo. Kita vertus, bankai galbūt pernelyg pasidavė nuostatai, kad ekonomika ir toliau augs, kad netrukus turėsime eurą ir tapsime eurozonos nariais. Tos teigiamos nuostatos ir lūkesčiai lėmė, kad ir rizikos vertinimai buvo liberalesni. Tačiau reikia pridurti ir tai, kad būsto kreditavimui buvo sudarytos labai palankios sąlygos ir teisinė aplinka.
Be abejo, pakalbėsime ir apie valstybės institucijų vaidmenį formuojantis nekilnojamojo turto burbului. Tačiau noriu pacituoti ištrauką iš interviu su “Swedbanko” vyriausiąja ekonomiste, kurį prieš kelias savaites atspausdino “Verslo žinios”: “Dabar jau akivaizdu, kad bankai klydo, pernelyg gausiai finansuodami nekilnojamąjį turtą ir galbūt mažmeninę prekybą”. Beje, šie sektoriai dabar išgyvena didžiausią nuosmukį. Ar ir bankai mato didžiausias problemas būtent šiose srityse, kurios buvo intensyviausiai kredituojamos?
Būsto paskolos kol kas yra santykinai geriausias segmentas. Lyginant su Latvija ir Estija, įsiskolinimas šioje srityje yra dvigubai mažesnis. Tai – gal ir mūsų pranašumas, kad buvome lėtesni, augindami paskolų portfelį. Ir pats būsto kainų burbulas buvo šiek tiek mažiau išsipūtęs, nei pas kaimynus latvius, ypatingai Rygoje. Taigi, ši paskolų portfelio dalis yra mažiausiai skausminga.
Tačiau, matyt, tas nekilnojamojo turto burbulas buvo pakankamai išsipūtęs, jeigu dabar kainos nukrito daugiau kaip 36 proc.?
Taip, be abejo. Bet tai, kad kainos kritę, dar nereiškia, kad būsto paskolos patenka į “blogųjų paskolų” kategoriją. Žmonės ir toliau naudojasi tuo būstu, moka įmokas bankams. Didesnė problema yra augantis nedarbas ir mažėjančios pajamos. Dėl to tampa sunku vykdyti įsipareigojimus bankams. Kad taip gali įvykti, nebuvo įvertinta ir į tai nebuvo atsižvelgta.
Maždaug prieš dvidešimt metų beveik lygiai tas pat vyko Švedijoje. Skolinimo bumas, pajamos ir lūkesčiai augo kaip ant mielių, nekilnojamojo turto burbulas, po to – krizė. Bent du Švedijos bankai – Swedbank ir SEB, dabar veikiantys Lietuvoje ir čia užimantys apie apie 50 proc. paskolų rinkos, išgyveno Švedijos krizę. Kodėl jie nieko nepasimokė iš šios krizės ir iš savo klaidų?
Sunku pasakyti. Visuomet manėme ir dabar galvojame, kad tam tikros pamokos buvo išmoktos. Daug teigiamų žingsnių buvo padaryta tiek valstybės mastu (Švedijoje), tiek ir bankų rizikos valdymo prasme. Tačiau labai sunku pasimokyti, nes visos krizės skiriasi. Nėra dviejų vienodų krizių.
Na, dėl to galima ginčytis. Mano manymu, dažniausiai krizių priežastys ir eiga yra kone identiškos – nevaldomo skolinimo bumas pučia nekilnojamojo turto burbulą, kuris sprogęs neigiamai paveikia ir kitus sektorius, tarp jų ir darbo jėgos užimtumą, ir pačius bankus. Tačiau tai jau būtų tema kitai laidai.
Ar jums teko susipažinti su birželio mėn. TVF ataskaita, skirta Lietuvai, kurioje buvo rekomenduota atlikti visų šalyje veikiančių bankų pusės metų finansinių ataskaitų auditą?
Taip, esu susipažinęs su šia ataskaita. Ten rekomenduojama ir daugiau dalykų – vykdyti bankų sistemos testavimus ypatingai sudėtingomis, ekstremaliomis sąlygomis – dar didesnio nekilnojamojo turto nuvertėjimo, netgi valiutos devalvavimo atveju. Daugelis šių dalykų buvo atlikta.
Tačiau vis tik ar žinote, kiek bankų atliko pusės metų finansinių ataskaitų auditą?
Prisipažinsiu, kad tokios informacijos nerinkau, tačiau manau, kad bankai daro savo vertinimus, kaip toliau gali klostytis situacija ir imasi preventyvių žingsnių, kad būtų užtikrinta jų stabili veikla.
Šis mano klausimas susijęs su tuo, kad prieš kelias savaites Lietuvos bankas paskelbė, jog visi Lietuvoje veikiantys bankai per devynis šių metų mėnesius patyrė kiek mažiau nei 1,4 milijardo litų nuostolių. Tuo tarpu, remiantis individualiais pranešimais keturių bankų, kurie užima daugiau kaip septyniasdešimt procentų paskolų rinkos, jų bendras nuostolis yra daugiau kaip 2,1 milijardo litų. Kaip reikia suprasti ir suderinti tokius prieštaringus skaičius?
Matyt, kiti bankai tuo metu turėjo teigiamą rezultatą. Be to, reikia turėti omenyje, kad tarpiniai rezultatai labai priklauso nuo banko strategijos. Kai kurie bankai linkę anksčiau paskelbti nuostolius, tai gali būti susiję ir su tuo, kad kai kurie jų yra listinguojami akcijų biržose ir nenorima jokių “siurprizų” metų pabaigoje. Gali skirtis ir atidėjinių “blogoms paskoloms” skaičiavimo metodikos. Tačiau Lietuvos banko inspektoriai aplanko ir įvertina visus bankus. Ir, skelbiant galutinius rezultatus, atidėjinių duomenys vertinami vienodai.
Pacituosiu pranešimą, kuris buvo paskelbtas žiniasklaidoje š.m. balandžio 23d.: ”Swedbank finansinė grupė Lietuvoje per pirmąjį šių metų ketvirtį patyrė 164 mln. litų nuostolį, pagal Lietuvos banko nustatytus reikalavimus grupė patyrė 45 mln. litų nuostolį”. Tris su puse karto skiriasi to paties banko nuostolis, priklausomai nuo to, pagal kokius reikalavimus jis apskaičiuojamas. Kurie reikalavimai ir kuris rezultatas yra objektyvus ir teisingas?
Sunku tai įvertinti, na, o patys reikalavimai ir negali nesiskirti. Pavyzdžiui, šiuo metu didieji Europos bankai yra ypatingai susirūpinę, kad jie kiekvienoje šalyje turi turėti skirtingus kapitalus. Tai lemia ir skirtingas skaičiavimo ir vertinimo metodikas. Taigi, matyt, ypatingai konservatyvus skandinaviškų bankų požiūris lemia tuos skirtumus.
Ar visi bankai yra pasirengę padidinti kapitalą, kadangi atrodo, jog šis poreikis, taip augant nuostoliams, yra akivaizdus?
Dauguma bankų imasi veiksmų ir ieško, kaip tai padaryti. SEB bankas, Swedbankas, Snoras, Šiaulių bankas jau yra paskelbę savo sprendimus ar ketinimus didinti kapitalą. Tačiau visumoje bankų sistemoje – taip pat ir kitose valstybėse – dėl patirtų nuostolių labai trūksta kapitalo. Be to, Europos mastu, remiantis G-20 valstybių vadovų susitikimų nuostatomis, svarstoma tai, kad galbūt reikia dar labiau didinti bankų kapitalo pakankamumo, griežtinti likvidumo reikalavimus ir didinti atidėjinius. Jei bus papildomai įdiegtos šios nuostatos, kuomet ir šiaip sunku pritraukti kapitalą, tai reikš, kad artimiausius dvejus metus kapitalo būklė bus pagrindinis bankų rūpestis.
Ar tai reiškia, kad neverta tikėtis, jog bankai ims laisviau ir lengviau kredituoti verslą ir gyventojus?
Šiuo metu keli veiksniai lemia skolinimo santūrumą ar griežtumą: valstybės rizika, verslo būklė ir gyventojų pajamos. Kol kas, nors kai kurių ekonomikos segmentų padėtis stabilizuojasi, verslo būklė lieka gana sudėtinga, gyventojų pajamos taip pat mažėja. Taigi, tai ir riboja bankų galimybes laisviau skolinti. Kapitalo kol kas pakanka visiems bankams. Ir vietiniai bankai juk gana aktyviai dalyvauja Vyriausybės ekonomikos skatinimo programose, ieško gerų klientų.
Prieš kelias savaites man paskambinusi žurnalistė gana taikliai apibūdino situaciją: “bankai neskolina, nes ekonomikos būklė ir perspektyvos blogos, tačiau ši ekonomikos būklė ir nepagerės, jei bankai nepradės laisviau skolinti”. R.Kuodis tai yra pavadinęs “vištos ir kiaušinio” dilema. Kaip išspręsti šią dilemą ir sulaužyti užburtą ratą?
Manau, kad bankams sudėtinga prisiimti didesnę riziką ir savo kreditais skatinti ekonomiką. Bankai ieško pragiedrulių ir perspektyvių sričių bei projektų ir juos finansuoja. Turi būti tam tikras ekonominės padėties pagerėjimas ir tai būtų ženklas kreditavimo laisvėjimui. Paskutinės apklausos rezultatai rodo, kad bankai nebesirengia dar labiau griežtinti kreditavimo sąlygų. Galbūt galėtume sulaukti ir tam tikro kreditavimo laisvėjimo, jei šios tendencijos išsilaikys. Tačiau aš jokiu būdu nenorėčiau pasakyti, kad bankai padės ekonomikos atsigavimui. Bankai aktyviai dalyvaus valstybės ekonomikos skatinimo programose. Šia prasme poveikis tikrai bus, jis turėtų būti gana ženklus, ten kur su valstybe pasidalijama rizika, kur bankai aprūpinami finansiniais ištekliais. Tačiau manau, kad kreditavimas ateityje bus santūresnis, bankai bus pasimokę, standartai ir reikalavimai, keliami bankų sektoriui bus dar griežtesni.
Pacituosiu iš jums tikriausiai žinomos naujausios Lietuvos banko finansinio stabilumo apžvalgos: “paskolų srauto mažinimas yra vienas iš pigiausių būdų padidinti kapitalo pakankamumą”. Bankai nerizikuos finansuoti labiau rizikingų sričių, jei jiems gali grėsti nauji nuostoliai. Tikriausiai jiems svarbu išsaugoti kapitalo pakankamumą ir jie nebus linkę rizikuoti, kol nepaaiškės galutiniai jų veiklos rezultatai ir galimybės pasididinti kapitalą – tikriausiai kitų metų pirmoje pusėje?
Kai kuriems bankams šis skolinimo ir paskolų portfelio augimas tikrai gali būti ribojamas kapitalo kokybe ir kapitalo kiekiu. Jeigu jiems pavyks pritraukti kapitalą ir sustiprinti kapitalo bazę, jie ir toliau galės aktyviai dalyvauti kreditavimo versle. Tačiau jeigu to padaryti nepavyks, natūralu, kad jie kredituos mažiau ir dėl to jų kapitalo pakankamumo rodiklis techniškai gerės.
Kiek žinau, bankai ir tikriausiai tuo pačiu bankų asociacija nepritaria fizinių asmenų bankroto įstatymui. Tačiau ar asociacija kaip nors dalyvauja spręsdama nemokių gyventojų problemas, kad nemokių gyventojų šeimos neliktų gatvėje.
Šioje srityje aktyviai dirbame ir keičiamės nuomonėmis. Pavyzdžiui, dirbame su UAB “Būsto paskolų draudimas” apsidraudusiais bankų klientais. Jeigu jiems kyla problemų, yra galimybė atidėti metams mokėjimus bankams.
Mano vertinimu, ši bendrovė, jeigu nebūtų manipuliavusi apskaitos principais, jau būtų bankrutavusi. Kitaip tariant, naudojimasis šia bendrove nėra perspektyvus.
Tai įmonė, kuri dalyvauja šioje rinkoje, prisiėmė riziką ir šiuo metu vykdo savo įsipareigojimus. Taigi, ji nėra bankrutuojanti.
Ji nebankrutuoja vien dėl to, kad drastiškai pakeitė finansinės apskaitos politiką.
Ši bendrovė taip pat turėtų stiprinti savo kapitalo bazę.
Mokesčių mokėtojų pinigais?
Na, valstybės politika buvo tokia, kad reikia sudaryti galimybes apsirūpinti būstu tam tikram segmentui gyventojų, kurie normaliomis sąlygomis būsto paskolos tikriausiai negautų. Taigi, bendradarbiavimas su šia bendrove yra vienas iš žingsnių. Jis buvo gana sudėtingas, tačiau jis buvo žengtas. Taip pat stebime, ar yra perimamų būstų, ar jie išvaržomi, ypatingai jeigu šeimose yra vaikų. Stengiamės, kad tokių atvejų būtų kuo mažiau. Bankai raginami įvairiais būdais spręsti problemas, restruktūrizuojant paskolas ir panašiai. Ir bankas, ir klientas yra suinteresuoti ieškoti būdų, kaip pergyventi šį laikotarpį.
Gal galite išvardinti klaidas, kurias padarė valstybės institucijos, ypatingai mokesčių ir bankų sistemos priežiūros srityje?
Vargu ar galėčiau pasakyti, kad bankų sistemos priežiūra buvo neefektyvi.
Būsto paskolos ir įkeičiamo turto santykis siekė 100 proc. Ar tai buvo normalu?
Taip, santykis galėjo būti nustatytas mažesnis.
Ar pakako 650 litų pajamų likučio vienam šeimos nariui reikalavimo, imant paskolą?
Šį lygį buvo nusistatę patys bankai. Tai, kas tikrai turėjo būti padaryta – įvestas nekilnojamojo turto mokestis ir atsisakyta lengvatų būsto paskolų palūkanoms. Taip būtų neskatinamas kreditavimas šitam sektoriui. Galbūt galima buvo nustatyti pradinio įnašo – maždaug 20 proc. – reikalavimą.
Ar Lietuvos bankai pasimokė iš šių klaidų ir ką jie ketina daryti kitaip ateityje?
Kiekviena krizė ir sunkmetis pateikia savo pamokas. Bus atsargiau vertinama neproduktyvaus sektoriaus rizika.
Vartojimas, nekilnojamasis turtas?
Taip. Manau, kad kredituoti ir finansuoti daugiausiai reikia tas sritis, kurios duoda ekonominę grąžą. Tai galėtų būti energetika, ypatingai atsinaujinantys šaltiniai, eksportas. Ten tikriausiai galima prisiimti ir didesnę riziką. Toks procesas, kuris vyko iki šiol – užsienyje skolintais ištekliais kredituojamos statybos – kažkada turėjo baigtis. Gerai, kad jis baigėsi dabar, kuomet dar nėra pernelyg didelis įsiskolinimas. Na, o valstybė turėtų žiūrėti, kiek iš užsienio verta skolintis, kam tos lėšos panaudojamos. Būtina valdyti privataus sektoriaus įsiskolinimo lygį užsieniui. Baltijos valstybių bėda buvo ta, kad mes manėme, jog esame vienoje rinkoje ir kad mokėjimų balansas mums nėra labai svarbus, išoriniai disbalansai neturės didelės įtakos. Taigi, valstybėje turėtų būti apibrėžta kreditavimo politika, kuri iki šiol buvo visiškai laisva,
Taigi, galima teigti, kad bankai, kelis metus beatodairiškai skolinę ir siekdami greito pelno, o dabar smarkiai sugriežtinę paskolų teikimo sąlygas, prisidėjo prie krizės Lietuvoje. Tačiau kadangi jie yra verslo organizacijos, pelno siekimas ir rizikavimas yra jų prigimtis. Didesnę dalį atsakomybės turėtų prisiimti skolinimo ir visos ekonomikos bumo nesuvaldę valstybės institucijos – Lietuvos bankas, Seimas ir Vyriausybė. Deja, kol kas ne visai aišku, ar jie supranta ką reikėjo ir ką ateityje reikės daryti kitaip.