Ar prezidentė pritaria praėjusį rudenį tarptautinėje žiniasklaidoje paskelbtai Europos Komisijos (EK) nuomonei, kad Baltijos valstybės, įstojusios į Europos Sąjungą (ES), nesuvaldė skolinimo bumo bei infliacijos ir kad tai yra pagrindinė krizės šiose valstybėse priežastis?
Jei šiai nuomonei pritariama (taip lyg ir turėtų būti, nes prezidentė tuo metu buvo EK narė) kas, prezidentės manymu, Lietuvoje yra atsakingas dėl šių procesų nevaldymo?
Kaip prezidentė, būdama EK narė, užtikrino ir siekė, kad ES paramos lėšos, kurių kuo didesnį įsisavinimą Lietuvoje ji ryžtingai skatino 2006-2007 metais, būtų panaudotos racionaliai ir efektyviai? Ar toks vienpusiškas ir kategoriškas raginimas tuo metu panaudoti kuo daugiau ES lėšų neprisidėjo prie infliacinių ir korupcinių procesų šalyje bei dabartinės krizės gilinimo?
Koks, prezidentės nuomone, yra Lietuvos banko vaidmuo, šalyje nesuvaldant skolinimo bumo ir infliacijos? Juk kainų bei bankų sistemos stabilumo užtikrinimas yra svarbiausi šios institucijos tikslai. Ar dabartinis nekilnojamojo turto kainų burbulo sprogimas ir spartus komercinių bankų paskolų portfolio kokybės blogėjimas nėįrodo, kad Lietuvos banko vadovai nusikalstamai aplaidžiai vykdė savo pareigas?
Ar Prezidentė pripažįsta, kad Lietuvoje susidarė ydinga finansinė didžiosios dalies valstybės ekonomikos ir nacionalinio biudžeto priklausomybė nuo Švedijos bankų skolinimo ir rizikos vertinimo politikos ir kad tokia priklausomybė yra ne mažiau pavojinga nei energetinė priklausomybė nuo Rusijos?
Kaip suprasti prezidentės vertinimus, kad Lietuvos bankas „veikia gerai“, jo valdybos pirmininkas yra “geras žmogus” ir kad vienintelė šio banko problema – didoki valdybos narių atlyginimai? Kokius teisingus ir efektyvius veiksmus ši institucija atliko mažindama minėtą finansinę priklausomybę bei užtikrindama makroekonominį ir finansinį stabilumą valstybėje?
Ar prezidentė mano, kad dabartinė Vyriausybė pajėgi suvokti globalios ir vietinės finansų bei ekonomikos krizės pobūdį, jos priežastis bei mastą ir gali ją efektyviai valdyti? Galbūt verta įkurti tarpinstitucinę krizės valdymo grupę, kuriai vadovauti imtųsi pati prezidentė?
Kaip suprasti prezidentės teiginį, kad Vyriausybė valdo padėtį, jei centrinės valdžios biudžetų pajamoms per pusmetį sumažėjus trylika procentų, išlaidos ne tik kad nesumažėjo, bet dešimtadaliu išaugo. Dėl to fiskalinis deficitas pirmąjį šių metų pusmetį, lyginant su pirmaisiais šešias mėnesiais pernai, išaugo penkis kartus ir priartėjo prie penkių milijardų litų ribos.
Ar tvari tokia Vyriausybės biudžeto valdymo politika, jei jai finansuoti per pusmetį finansų rinkose ir iš bankų pasiskolinta beveik penki milijardai litų? Juk vien šios naujos skolos palūkanų mokėjimai sudarys daugiau kaip 0,4 milijardo litų per metus ir tai didins fiskalinį deficitą 0,5 proc. BVP kasmet.
Ar prezidentė pritaria nuomonei, kad taip valdant valstybės finansus, Lietuva neturi net teorinių galimybių įsivesti eurą pagal šiuo metu galiojančius Mastrichto sutarties reikalavimus? Bus nesilaikoma biudžeto deficito, o po kurio laiko ir valstybės skolos lygio kriterijaus.
Ar prezidentės patarėjai gali patvirtinti arba paneigti šiuos teiginius? a) Fiskalinis konsoliduoto centrinės valdžios biudžeto deficitas per pirmąjį pusmetį sudaro apie 5,5 proc. tikėtino šių metų BVP ir, pasibaigus metams, tikriausiai pasieks dviženklį skaičių. b) Konsoliduota valdžios sektoriaus skola per pirmąjį šių metų pusmetį išaugo nuo 15,6 proc. BVP iki daugiau kaip 26 proc. BVP ir, pasibaigus metams, tikriausiai viršys 30 proc. BVP.
Ar yra pagrindo pritarti nuomonei, kad iki įsivesime eurą – jei tai iš viso kada nors pavyks – a) Lietuva nesulauks jokių reikšmingų tiesioginių užsienio investicijų, be kurių neįmanomas joks esminis šalies ekonomikos konkurencingumo didinimas? b) Galime patirti dar vieną emigracijos bangą, kuri dar labiau pagilins demografinę krizę šalyje ir apsunkins ekonomikos plėtros galimybes, kuomet tam atsiras prielaidos?
Ar galima būtų pritarti nuomonei, kad Ignalinos jėgainės antrojo bloko uždarymas šiomis besitęsinačios Lietuvoje krizės sąlygomis ir esant didelei tikimybei, kad energetiniai ištekliai pasaulyje vėl ims brangti, yra ekonomiškai, socialiai ir politiškai pernelyg rizikingas? Ar prezidentė sutinka, kad jos prieš kurį laiką viešai išsakytas teiginys, jog jėgainės uždarymas neturi esminės įtakos, nes elektros kaina Lietuvoje ir dirbant šiai jėgainei yra nepagrįstai aukšta, yra manipuliatyvus? Juk toliau dirbant šiai jėgainei, būtų galima efektyviau valdyti valstybės valdomos energetikos sistemos įmonių kainodarą.
Ar prezidentė pritartų minčiai, kad makroekonominio ir finansinio stabilumo užtikrinimas šalyje yra tampriai susijęs su nacionaliniu saugumu ir turėtų būti įtrauktas į atitinkamų valstybės institucijų bei komitetų reglamentus? O gal prezidentė žino kas už šį stabilumą Lietuvoje atsakingas dabar?
Ar prezidentė sutinka su nuomone, kad Lietuva jau beveik du dešimtmečius gyvena nuolatinės valdymo krizės sąlygomis, o visos kitos krizės – politinė, demografinė, energetinė, švietimo ir ekonomikos bei finansų yra išvestinės, o todėl buvo ir yra neišvengiamos.
Jei prezidentė ar jos patarėjai manytų, kad čia pateikti klausimai ir ekonominiai bei finansiniai vertinimai yra nepągrįsti, autorius yra pasirengęs pateikti reikiamas nuorodas į savo ir kitų Lietuvos bei užsienio analitikų, o taip pat ir žinomų pasaulio ekonomistų, komentatorių bei tarptautinių institucijų pareigūnų straipsnius, pranešimus ir ataskaitas.
Stasys Jakeliūnas, lrytas.lt