Biudžeto konsolidavimas – keistas ir nelabai suprantamas terminas. Paprasčiau būtų sakyti, kad reikia mažinti biudžeto deficitą – skirtumą tarp pajamų  ir išlaidų.  

A.Kubiliaus teiginiai, kad centrinės valdžios biudžeto deficitas sumažintas – biudžetas konsoliduotas – septyniais miljardais litų, yra panašūs į pasakas ir netgi apgaulę.  

Iš tikro centrinės valdžios biudžeto deficitas auga neįtikėtinais tempais – po vieną procentinį  BVP punktą kas mėnesį. Kiek šio deficito turėsime praėjus visiems metams?  

O septynių milijardų  litų dydžio biudžeto konsolidavimas, apie kurį nuolat kalba premjeras, įvykdytas lyginant su utopiniu biudžetu. Tuo pačiu, kurį mažai ką suvokiantis Seimas – kartu su dabar valdžioje esančiomis partijomis – patvirtino praėjusių metų spalio mėnesį.

Todėl toks lyginimas yra beprasmis.  

Finansų ministerija skelbia, kad per penkis šių metų mėnesius centrinės valdžios fiskalinis deficitas (visų pajamų ir išlaidų, įskaitant “investicijas” į statybas ir pan., skirtumas) sudarė 4 proc. šių metų prognozuojamo BVP.  

Tačiau šiame ir kituose oficialiuose pranešimuose vis dar naudojamos kovo mėnesį paskelbtos Finansų  ministerijos BVP prognozės. Jos jau beviltiškai paseno, tačiau naujos kol kas oficialiai nepatvirtintos.  

Šiais metais BVP dydis bus ženkliai mažesnis, negu skelbta kovo mėnesį. Mano manymu, nominalus BVP šiemet sieks ne daugiau kaip 85 milijardus litų. Ne 100 milijardų, kurie vis dar įrašyti Finansų ministerijos prognozėse. Būtent su nominaliuoju BVP dydžiu daromi biudžeto deficito, skolos ir kiti panašūs lyginimai. 

Taigi, lyginant su didesniu negu realiai įmanomas BVP, gaunamas mažesnis deficito rodiklis. Pavyzdžiui, aš penkių mėnesių fiskalinį defictą suskaičiuoju apie 4,75 proc. prognozuojamo 2009 metų BVP. Šiek tiek daugiau negu 4 proc., ar ne? Ir, tikiuosi, tiksliau. 

Pernai per penkis mėnesius to paties biudžeto išlaidos sudarė 29,5% proc. 2008 metų BVP. Šiemet per tą patį laikotarpį – jau 43% konservatyviau prognozuojamo 2009 metų BVP. Tokie išlaidų augimo tempai ne tik kad nepanašūs į jokį konsolidavimą – jie kelia grėsmę visos valstybės finansiniam stabilumui ir saugumui.  

Tačiau biudžeto deficito ir išlaidų  lyginimas su prognozuojamu BVP – tik vienas iš būdų įvertinti problemos mastą. Lygindami realius šių ir praėjusių metų skaičius, gauname išsamesnį vaizdą.  

Per penkis šių metų  mėnesius, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu pernai, centrinės valdžios pajamos sumažėjo apie 13 proc. Tai – santykinai normalus mažėjimas, turint omenyje ekonomikos nuosmukio tempus.  

Spėkite, kiek per tą patį  laikotarpį sumažėjo išlaidos. Neatspėjote. Jos išaugo. Daugiau kaip dešimt procentų!  

Štai tokie lyginimai ir įrodo, kad visos kalbos apie biudžeto konsolidavimą – pasakos. Tiksliau, įvyko biudžeto dekonsolidavimas, jei naudotume Vyriausybės narių pamėgtus įmantrius terminus. 

Neretai girdime argumentus, kad buvusi Vyriausybė ir Seimas praėjusiais metais priėmė nepagrįstus ir neracionalius sprendimus, dėl kurių išaugo centrinės valdžios biudžeto išlaidos – atlyginimai mokytojams, motinystės išmokos ir pensijos. Tačiau jau pernai buvo aišku, kad ekonomika šiemet lėtės ir šių įsipareigojimų bus neįmanoma vykdyti.  

Jei dabartinės koalicijos nariams, kurie tuo metu buvo Seime tai nebuvo aišku ir jie visais įmanomais būdais nesipriešino tokiems sprendimams, ko iš jų galima tikėtis dabar? 

Svarbu suvokti, kokio masto ši biudžeto deficito problema yra ne tik procentine, bet ir grynai pinigine išraiška. Įsivaizduokite, kad jūsų kaimynų šeima kas mėnesį gauna 2,2 tūkstančio litų pajamų, o išleidžia 3,1 tūkstančio. Skirtumą padengia kas mėnesį pasiskolindami iš banko. Už aštuonis ar devynis procentus metinių palūkanų. Ir taip jau pusę metų. Ar norėtumėte taip gyventi jūs? Ir ar skolintumėte tokiai šeimai? 

Taip visą šį pusmetį  gyvena mūsų valstybė. Tik, suprantama, šios sumos skaičiuojamos milijardais. Kas mėnesį centrinės valdžios išlaidos viršija pajamas beveik milijardu litų. Kas mėnesį maždaug tokią  sumą tenka skolintis. Ir mokėti palūkanas, dėl ko biudžeto deficitas dar labiau išauga. Kiek tai gali tęstis? 

Tikriausiai toks klausimas pagaliau kilo ir Vyriausybei. Tačiau keista, kad tik dabar. Nes

kuomet visa ekonomika krenta kaip kirvis, privataus sektoriaus įmonių, dirbančiųjų jame ir pačios valdžios pajamos mažėja, ji kelis mėnesius stebėjo, kaip jos išlaidos auga dešimtadaliu.

 

Todėl pagal biudžeto deficito rodiklį, atrodo, pagaliau pasivijome ir aplenkėme Latviją. Jei tikėti jų  skelbiamais skaičiais, pusės metų Latvijos fiskalinis deficitas – 4 proc. BVP. Na, gal ir latviai kiek gudrauja su BVP prognozėmis. Tačiau vienaip ar kitaip, tai – nelinksmos lenktynės su kaimynais. Matyt, neatsiliksime nuo jų ir BVP nuosmukio tempais. 

Taigi tai, kas Vyriausybės prieš  kurį laiką pasiūlyta visuomenės svarstymui, siekiant sumažinti biudžeto deficitą, turi būti nedelsiant patvirtinta Seime. Nes jeigu toliau tokiu tempu kaip dabar auginsime valstybės skolą, greitai ateis metas, kuomet mums niekas nebeskolins. Bijos, kad nesugebėsime šios skolos grąžinti.  

Suprantama, būtina kiek įmanoma apsaugoti socialiai pažeidžiamus gyventojų sluoksnius, tačiau didžiosios dalies socialinių išmokų mažinimo išvengti nepavyks. Tai būtina suprasti patiems ir sugebėti paaiškinti visuomenei.  

Suprantama, reikia nedelsiant spręsti ir kitą su gyventojų perkamąja galia susijusią problemą. Energetikos, vaistų ir kitų būtinųjų prekių bei paslaugų kainų lygis Lietuvoje yra pernelyg auštas. Tai – monopolinių bei oligopolinių darinių kainodaros kontrolės stokos ir apskritai – nevaldomos infliacijos – padariniai.  

Nors valdžios skolos lygis vis dar nėra labai aukštas, lyginant su kitomis valstybėmis, mokamos palūkanos jau dabar suryja apčiuopiamą dalį menkėjančių biudžeto pajamų.

Neužilgo šie mokėjimai gali pasiekti 15-20 proc. surenkamų į biudžetą pajamų. O pati skola kelis kartus viršys metines biudžeto pajamas. Tai – svarbesni rodikliai, negu lyginimai su BVP. 

Todėl ir būtinas biudžeto konsolidavimas – deficito mažinimas. Realus, o ne menamas, apie kurį pasakoja premjeras.