Dažnai girdime ir skaitome, kad Lietuvoje buvo susidaręs nekilnojamojo turto burbulas, kuris šiuo metu sprogsta. Su tokiu vertinimu beveik niekas nesiginčija. Kartais užsimenama, kad kartu su šiuo buvo susifomavę ir kiti ekonominiai burbulai – vartojimo, darbo užmokesčio, valdžios ir Sodros biudžetų. Matome, kad šiuo metu sparčiai bliūkšta ir šie ekonomikos bei viešųjų finansų segmentai. Tačiau kol kas vis dar nekalbama apie svarbiausiojo – skolos burbulo susidarymą ir apie tai, kiek Lietuvai kanuos jo sprogimas.
Viena esminių šios globalios finansų ir ekonominės krizės priežasčių – nevaldomas privataus sektoriaus skolos augimas. Jis jau daugiau kaip du dešimtmečius daugelyje pasaulio valstybių kelis kartus viršijo tvarios ekonominės plėtros tempus. Daugelyje šalių susidarė didžiuliai skolos burbulai, kurie šiuo metu beveik sinchroniškai – kaip minų lauke – sprogsta. Šio sprogimo bangos vos nesugriovė pasaulio finansų sistemos ir visos ekonomikos. Pūsdamiesi šie skolos burbulai kelis dešimtmečius maitino kitus – nekilnojamojo turto, vartojimo ir valdžios sektoriaus – burbulus.
Ne išimtis pastaruosius kelerius metus buvo ir Lietuva. Užsiauginome ir mes savąjį skolos burbulą. Komercinių bankų paskolų įmonėms ir namų ūkiams portfelis 2004-2007 metais augo vidutiniškai po 50 proc. per metus ir tik praėjusiais metais šis tempas sumažėjo. O pastarąjį pusmetį šis portfelis traukiasi ir, kaip prognozuoja patys bankai, trauksis toliau. Taigi, skolos burbulas bliūkšta ir Lietuvoje. Tačiau atrodo, kad svarbiausi neigiami šio proceso padariniai – ateityje.
Toks skolos augimas, kuris per metus sudarė 15-20 miljardų litų, ir buvo vienas svarbiausių mūsų ekonomikos augimo šaltinių per pastaruosius kelerius metus. Nors, lyginant su kitomis valstybėmis, Lietuvos privataus sektoriaus skolos santykis su BVP vis dar nėra labai didelis (šiuo metu jis siekia apie 100 proc.), tačiau jo augimo tempas buvo pernelyg spartus ir tai buvo pagrindinė ekonomikos perkaitimo – o tuo pačiu ir mūsų vidaus krizės – priežastis.
Dabar, ši skola, kaip ir visa ekonomika traukiasi, o tai, viena vertus, reiškia augantį nemokių gyventojų ir įmonių skaičių, kita vertus – blogų paskolų antplūdį bankuose ir galimą jų pačių nemokumą. Toks staigus skolos portfelio augimo krypties pokytis labai neigiamai veikia vidaus vartojimą, nekilnojamojo turto, statybų ir kitus sektorius bei visus valstybės biudžetus, kurie maitinosi iš šio skolinimo bumo.
Pavyzdžiui, vien Sodros biudžeto pajamos 2007 ir 2008 metais augo apie 30 proc. per metus. Suprantama, politikai – pozicija ir opozicija – vieningai balsuodavo, kad viskas būtų išleista, nors, remiantis atsakingo finansų valdymo ir netgi elementaraus sveiko proto principais, buvo būtina bent dalį šių pajamų palikti rezerve.
Šį skolos susitraukimo procesą, kurį ekonomistai vadina skolos defliacija, visos ekonomikos mastu Lietuva patiria pirmą kartą. Kadangi tuo pačiu metu mažėja ir gyventojų bei įmonių pajamos, nekilnojamojo turto vertė (sprogsta ir šie burbulai), užsisuka vadinamoji defliacinė spiralė – visi ekonominę veiklą slopinantys procesai tarpusavyje sąveikaudami stiprina vienas kitą.
Beje, atvirkščias procesas – įsisukusi gigantiška infliacinė spiralė – vyko kelerius pastaruosius metus, tačiau tuomet visi buvome patenkinti augančia turto verte, sparčia ekonomikos plėtra ir didėjančiomis pajamomis. Taigi, dabar paprasčiausiai turime atvirkštinį procesą, tačiau kadangi jis labai nemalonus, vadiname jį krize.
Tai, kad ekonomika traukiasi daugelyje valstybių – akivaizdu. Tačiau kadangi jos plėtros tempas Lietuvoje buvo netvarus ir nenatūralus, paskatintas didelio skolintų pinigų iš Skandinavijos bankų antplūdžio, nuosmukis taip pat yra staigus ir skausmingas.
Suprantama, tai, kad kai kuriose kaimyninėse šalyse vyksta tokie patys ar panašūs procesai, tik pagilina mūsų krizę. Latvijoje šis daugialypės defliacijos procesas įgavo beprecedentinį mastą. Jis apsunkina padėtį Lietuvoje, kadangi mus su šia kaimynine valstybe sieja daug ekonominių, finansinių ir informacinių saitų.
Pavyzdį to, kaip reikėjo valdyti skolos augimo procesą, šį kartą parodė Kinija. Jos centrinis bankas spartaus ekonomikos augimo metu ribojo komercinių bankų skolinimą, nustatydamas ketvirtines išduodamų paskolų kvotas. Dabar, kuomet Kinijos eksporto rinkos smuko, joje skatinamas komercinių bankų skolinimas vidaus paklausai ir investicijoms palaikyti. Taigi, Kinija vykdo anticiklinę kreditavimo (skolinimo) politiką.
Būtent tokia politika buvo būtina ir Lietuvoje. Tačiau kadangi pas mus buvo ir toliau yra vykdoma priešinga – prociklinė – kreditavimo politika, mes ir patiriame tokius staigius ekonominės veiklos pokyčius.
Tiksliau, šią politiką vykdyti neoficialiai buvo įgaliotos privačios verslo institucijos – komerciniai bankai. Lietuvos bankas ir Seimas pasyviai stebėjo šį procesą, o dabar tikisi, kad Vyriausybė sugebės suvaldyti šios politikos padarinius – masyvų ir daugialypį defliacijos procesą.
Tiesa, buvusioji vyriausybė vykdė savąją – fiskalinę – prociklinę politiką, kuri taip pat prisidėjo prie dabartinės krizės gilinimo. Suprantama, nei Lietuvos bankas, nei Seimas nenori prisiimti atsakomybės dėl tokios ydingos kreditavimo politikos, o tai ir yra viena svarbiausių krizės priežasčių.
G.Sorosas, vienas labiausiai žinomų ir patyrusių pasaulyje finansinių investuotojų (paprastai tariant, spekuliantų), siūlydamas idėjas kaip po šios krizės reikėtų pertvarkyti pasaulio finansų sistemą, paminėjo, kad būtina valdyti skolos augimo tempus. Kažkodėl apie tai beveik nekalba valstybių vadovai nei JAV, nei Europos Sąjungoje. Galbūt jie nesupranta kaip skola veikia ekonominius procesus? Tai nebūtų keista, nes, atrodo, tam reikiamo dėmesio neskiria ir didžioji dalis pasaulio bei Lietuvos ekonomistų.
Laimei, yra ir išimčių. Australijos ekonomistas S.Keenas išsamiai nagrinėja skolos vaidmenį ekonomikoje ir mano, kad būtent skolos dydis ir jos augimo tempas yra vieni svarbiausių veiksnių, lemiantys ekonominius procesus. Jis, remdamasis atlikta skolos augimo ir jos poveikio vartojimo, darbo jėgos, nekilnojamojo turto ir finansų rinkoms analize, jau prieš kelis metus rašė, kad dabartinė globali krizė yra neišvengiama.
S.Keenas nustatė, kad su įsiskolinimo augimu tampriai susijes nekilnojamojo turto kainų didėjimas ir visos ekonomikos plėtra. Kuomet šios kainos pasiekia netvarias aukštumas ir pradeda kristi, prasideda destruktyvūs ir inertiški procesai visoje ekonomikoje. Deja, mažėjant nekilnojamojo turto kainoms ir darbo užmokesčiui, įsiskolinimo lygis savaime nemažėja. Tai ir yra viena pagrindinių ekonominių dilemų, su kuria šiuo metu susiduria ne viena valstybė, taip pat ir mes.
Daugelyje valstybių, prasidėjus privataus sektoriaus skolos burbulo sprogimui – skolos defliacijai – valdžios sektorius imasi aktyvių veiksmų, skatindamas ekonomiką. Toks elgesys dalinai suprantamas, nes dažniausiai tai – vienintelis būdas palaikyti vidaus paklausą, viešojo sektoriaus finansavimą, o tuo pačiu ir pačios valdžios egzistavimą.
Valstybės, atsakingai tvarkiusios savo finansus ir ekonomikos bumo metu sukaupusios pakankamus finansinius rezervus, dabar gali juos naudoti minėtiems tikslams. Jos yra žymiai mažiau priklausomos nuo būtinybės ir galimybių skolintis finansų rinkose ar tarptautinėse finansų institucijose. Deja, Lietuvos valdžia priversta skolintis milijardus litų, mokėti didžiules palūkanas ir ilgainiui rizikuoja tapti visiškai priklausoma nuo komercinių bankų ir finansų rinkų diktuojamų sąlygų.
Nuo metų pradžios naujoji valdžia spėjo padidinti skolos naštą maždaug penkiais milijardais litų ir tai, matyt, dar toli gražu ne pabaiga. O vien už neseniai išplatintą 500 milijonų eurų dydžio emisiją per penkerius metus mes visi sumokėsme daugiau kaip 800 milijonų palūkanų litų. Kiekvienas dirbantysis – netoli šešių šimtų litų. Kiek knygų visos Lietuvos bibliotekoms ir mokykloms būtų galima nupirkti už šią sumą?!
Vargu ar valdžia kada nors pajėgs grąžinti dešimtis milijardų litų jau paimtų ir naujų paskolų. Paprasčiausiai būsime priklausomi nuo to, ar galėsime refinansuoti šią skolą (paimti naują paskolą, kad galėtume grąžinti ankstesniąją). Ir nuolat turėsime gyventi su valstybės nemokumo grėsme.
Jau dabar Lietuva yra aštuntoje vietoje pasaulyje pagal nemokumo tikimybę per artimiausius penkerius metus. Ši tikimybė, pasak CMA – beveik 30 proc. Tai – blogiausia įmanoma valstybės patikimumo antireklama. Jokios investicijos į įvaizdžio formavimą ar tarptautines investicijų pritraukimo konferencijas čia nebepagelbės, todėl geriausiai dabar nemėtyti joms pinigų.
Na, o JAV, kurios galėtų būti pavadintos skolos ekonomikos pasaulyje lydere, nuėjo dar toliau. Ten prie skolos augimo smarkiai prisidėjo vadinamoji šešėlinė finansų sistema. Tai – investiciniai bankai, alternatyvaus investavimo (hedge) fondai, išvestinių finansų instrumentų rinkos. Beveik visų šių institucijų verslo modeliai – labai rizikingi, o finansų instrumentų rinkos – neskaidrios ir necentralizuotos. Visos šios šešėlinės sistemos apimtis siekė dešimtis trilijonų JAV dolerių. Ji darė didžiulę įtaką ekonominiams procesams, tačiau buvo beveik visai neprižiūrima.
Pasak dar ne taip seniai buvusio didžiausio pasaulyje finansų konglomerato Citigroup vadovo V.Pandito, daugiau kaip 50 proc. JAV kreditinių išteklių buvo sukuriama būtent šioje sistemoje. Tai skatino įvairių investicijų paklausą, tuo pačiu ir jų kainos augimą bei palaikė netvarią visos realiosios ekonomikos JAV plėtrą.
Šiuo metu visa ši sistema iš esmės yra vis dar paraližuota ir todėl kredito ištekliai JAV yra labai išsekę. O visos šešėlinės sistemos gyvybė palaikoma beveik vien tik milžiniškomis – siekiančiomis trilijonus dolerių – JAV centrinio banko ir biudžeto injekcijomis.
Ši finansų sistema turi būti pertvarkyta, tačiau vargu ar kas nors sugebės tai efektyviai padaryti. Nes nors ir paralyžuota, ji, lyg gigantiškas parazitas, yra nepalyginti galingesnė už visą valdžios aparatą. Ir pagrindinis jos “maistas” yra skolos, nesvarbu kokios – privataus arba valdžios sektoriaus – augimas. Todėl, matyt, sprogus šiam skolos burbului, JAV ims auginti kitą – dar didesnį.
Na, o mes, jei neišmoksime valstybės finansų ir ekonomikos valdymo bei efektyvios komercinių bankų priežiūros pagrindų, liksime šio burbulo sudėtine dalimi ir gyvensime pagal skolos ekonomikos dėsningumus. Ir, pasak vieno iš šių dėsningumų, eilinis privataus sektoriaus skolos burbulo sprogimas kainuoja valdžios sektoriaus skolos padvigubėjimą.
Kadangi mes tik mokomės, tikėtina, kad mums tai kainuos daugiau negu dvigubą valdžios skolos augimą. Praėjusių metų pabaigoje ši skola siekė apie šešiolika milijardų litų. Tikėtina, kad per artimiausius kelerius metus dėl įvairių paskolų garantijų verslui ir bankams, pavirsiančių nuostoliais bei savo nuolatinio deficito dengimo valdžiai teks skolintis dar bent dvidešimt – dvidešimt penkis milijardus litų. Už šią naują skolą teks mokėti apie pusantro milijardo litų palūkanų kasmet. O tai reikš neišvengiamą mokesčių naštos didėjimą visiems. Taigi, būkime pasirengę solidariai sumokėti už tai, kad valstybės institucijos nesuvaldė skolinimo bumo, kuris ir įpūtė šį skolos burbulą.